Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

4 skyrius

KAS PAVOGTŲ ŽMOGŲ IR JĮ PARDUOTŲ, PAAIŠKĖJUS JO KALTYBEI, MIRŠTE TENUMIRŠTA.

(Iš 21, 16)

Anksčiau motušė Karena nerimavo, kad Dina visiškai užsidariusi nuo žmonių, o dabar ji su vis augančiu nerimu matė ją grįžtant prie nepadorių įpročių ir išmonių.

Būdama tarp nepažįstamų žmonių, Dina keldavo susidomėjimą. Savo laikysena ji greičiau priminė pasiturintį įtakingą poną. Lyg niekur nieko ji po pietų sėsdavo rūkyti cigaro, jei tik pasitaikydavo proga. Tarsi norėdama piktinti ir erzinti.

Kai vyrai išeidavo į rūkomąjį, Dina nusekdavo iš paskos, tarsi tai būtų savaime suprantama.

Užmetusi koją ant kojos, ji išsitiesdavo šezlonge. Ranka, laikanti cigarą, tingiai drybsodavo ant pliušo.

Kartais ji netgi nusispirdavo batus.

Šnekėdavo nedaug. Retai dalyvaudavo pokalbiuose, nebent trumpai pataisydavo, jeigu kas nors jai pasirodydavo neteisinga.

Vyrai jautėsi sekami ir suvaržyti. Pasisėdėjimai su cigaru ir punšo taure pasidarė nebe tokie, kokie buvę.

Dinos dalyvavimas ir jos minų žaismas gadino ponams nervus. Kadangi ji buvo šeimininkė, niekas negalėjo jai net mandagia užuomina parodyti, kad ji čia nepageidaujama. O į jų šaltą elgesį ji nekreipė jokio dėmesio.

Būdavo taip pat, kaip esant pastoriui. Negalėdavai jaustis laisvai ar imti pasakoti tikrų atsitikimų.

Nes su savo šypsena sėdėdavo Dina ir klausydavos. Jų nė akimirką neapleisdavo bjaurus jausmas, kad iš jų šaipomasi.

Gėdingiausi būdavo tie kartai, kai ji pertraukdavo pokalbį norėdama patikslinti skaičius, metus, tai, kas iš tiesų galėjo būti pelninga arba kas buvo rašyta laikraščiuose.

Iš pradžių jie tikėdavosi, kad ji pakils ir išeis kur nors namuose išgirdusi verkiant Benjaminą. Tačiau ji net nepakeldavo antakių.

Ilgainiui Nylso kantrybė trūko. Punšo gėrimą jis perkėlė į kontorą. Pamažu viename jos kampe įsirengė salonėlį.

Bet Dina nesileido išvaroma. Ji akylai sekė apskaitą. Ir gerdavo punšą kontoroje.

Kai Benjaminui buvo gal metai, Dina rado Stinę, palinkusią prie berniuko galvos ir apsiašarojusią.

Ašaros krito ir krito. Be jokio garso. Žįsdamas berniukas išpūstom akim žiūrėjo į žindyvę. Tarpais užmerkdavo tai vieną, tai kitą akį, kai nevalingai suvokdavo, kad ašara gali jon pataikyti.

Iš tikrųjų jis žindė tik dėl to, kad buvo malonu jausti žmogaus artumą, nes Stinė beveik nebeturėjo pieno. Jau ir laikas buvo, kaip sakė Karena. Po ilgų atsikalbinėjimų Dinai pavyko iškvosti, kas Stinei nutiko.

Ji leidusis suvedžiojama. Nemaniusi, kad galima pastoti žindant. Bet, matyt, senoji taisyklė negaliojanti tokioms kaip ji.

Iš pradžių ji nenorėjo sakyti, kas tėvas. Tačiau Dina neatlyžo.

– Jei nepasakysi man, kas vaiko tėvas, kuris privalės tave išlaikyti, nebegalėsi čia gyventi.

– Bet tai neįmanoma, – raudojo Stinė.

– Kodėl neįmanoma?

– Nes jis – kilmingas žmogus.

– Tai jis ne iš Reinsneso?

Stinė verkė.

– Iš Stranstedo?

Stinė nusisuko ir papurtė galvą.

– Iš Santorgo?

Šitaip Dina kamantinėjo tol, kol išgirdo tai, ką ji jau ir taip žinojo. Kad Nylsas vaiko tėvas.

Saloną krautuvėje, kuris naktimis ištuštėdavo, Nylsas naudojo ne vien punšui gerti.

– Mano ausis pasiekė žinia, kad Nylsas taps tėvu!

Dina uždarė kontoros duris ir įsisprendė. Nylsas sėdėjo už didžiulio ąžuolinio stalo.

Jis pakėlė akis. Ir vėl jas nudelbė. Iš pradžių jam sunkiai sekėsi atremti jos žvilgsnį.

Tada jis pasuko viską į kitą pusę ir dėjosi girdįs šią istoriją pirmą kartą.

Kimūs pasiaiškinimai pylėsi kaip cukrus iš prakiurusio maišo.

– Šitos kalbos – gryniausia nesąmonė! – pareiškė jis.

– Tu esi pakankamai suaugęs, kad atsakytum už savo veiksmus, todėl man nereikia tau šito aiškinti. Bet vaikai juk neatsiranda iš Šventosios Dvasios. Bent jau ne pas mus! Taip buvo žydų šalyje. Ir tai tik vieną kartą! Kaip suprantu, tu čia buvai parsigriovęs Stinę. Šitam kambary?

Nylsas ėmė įrodinėti savo tiesą dar jai nebaigus kalbėti. Kurį laiką jie šnekėjo vienas per kitą.

Tuomet Dinos akys sužaibavo. Įtūžis ir panieka susimaišė su kaži kokiu džiaugsmu.

Nepaleisdama jo žvilgsnio, ji iš lėto prisiartino prie rašomojo stalo krašto. Jos balsas stingdė kaip ledas.

– Nylsas pakankamai suaugęs, kad galėtų rinktis. Šiandien jis gali pasirinkti viena iš dviejų: arba jis ilgai nedelsdamas veda Stinę prie altoriaus, arba visiems laikams nešdinasi iš Reinsneso! Su pusės metų atlyginimu!

Nylsas išbalo kaip drobė. Galbūt jis nujautė, kad Dina tik ir telaukia dingsties juo atsikratyti. Suprato patį pirmąjį kartą, kai Dina rausėsi po protokolus kontoroje.

– Jūs norite mane išvaryti iš mamos Ingeborgos dvaro! – ištarė jis taip susijaudinęs, kad prabilo pabrėžtinai mandagiai.

– Jau kaži kada šis dvaras nebepriklauso Ingeborgai! – su pašaipa pareiškė Dina.

– Johanas tą pačią dieną sužinos apie tai!

– Nepamiršk jam papasakoti, kad po pusmečio tapsi tėvu ir kad nori Stinę palikti vieną su vaiku! Johanas, būsimasis pastorius, tikriausiai palaikys tai žygdarbiu!

Ji ramiai pasisuko eiti.

– Nylsas gali užeiti pas mane dar šįvakar ir papasakoti, kaip jis nusprendė pasielgti, – pasakė ji nusigręžusi. Atsargiai uždarė paskui save duris ir nepiktai linktelėjo krautuvės padėjėjui, kuris pastatęs ausis stovėjo kiek per arti durų.

Jis atėjo pas ją į salę temstant, kai ji sėdėjo ir lošė kortomis. Jie buvo gerai pasiruošę. Ir vienas, ir kitas.

Jis negalįs vesti samės! Ir dar tokios, kuri turėjusi vaiką su kitu, nesvarbu, kad vaikas miręs. Dina tai turinti suprasti.

Kalbant atvirai, jis turėjęs visai kitokių planų. Jis nusižiūrėjęs merginą iš geros šeimos. Pasakė, kuo ji vardu ir visa kita. Ir pabandė nusišypsoti Dinai.

– Tačiau buvo nusispjaut į subtilius jausmus ir tai, kad ji tėra samų merga, kai grioveis ją ant grindų kontoroje!

– Ji nesipriešino!

– Taip, žinoma, ji ir dabar nesipriešina. Jos pilvas pučiasi kaip nuo mielių. Priešinasi tiktai Nylsas.

– Tai būtų prieš Jakobo valią, jei aš turėčiau išvykti.

– Tu, Nylsai, nieko nežinai apie Jakobo valią, užtat aš žinau!

– Tu grasini išvaryti mane iš namų!

Jis susmuko ant kėdės.

Dina priėjo prie jo ir paglostė jam ranką. Pasilenkė prie jo savo augalotu kūnu.

– Mums reikia tavęs tiktai vestuvių dieną. Vėliau daryk kaip išmanai, išvažiuok ar pasilik, – pasakė ji tyliai. – Jei liksi, gali tikėtis dvigubo metinio atlyginimo, dėl Stinės.

Nylsas linktelėjo ir delnu persibraukė veidą. Mūšis buvo pralaimėtas.

Tą vakarą žvyruotais keliukais tarp trobesių slankiojo liūdna žmogysta. Ir vakarienės atsisakė. Tačiau Nylsas žinojo, kad būtina apsidrausti, kol dar ne viskas prarasta. Kiekvieno savi įstatymai.

Dinos įstatymai nebuvo panašūs į jokius kitus.

Jau daug metų Nylsas vertėsi su didžiuliu apsukrumu. Jis turėjo neprilygstamą prekiautojo talentą, kai reikėdavo apsirūpinti pragyvenimui. Tas uždarbis nebūdavo traukiamas į jokią apskaitą.

Kartais pas motušę Kareną ar Andersą ateidavo žvejų ir ūkininkų nusiskųsti griežtu Nylso elgesiu, kai negalėdavę išsimokėti skolų.

Atvirai pasakius, būdavo ir taip, kad motušė Karena pati sumokėdavo vargšų skolas krautuvėje, kad Nylsas duotų jiems ramybę.

Jis tvirtino negalįs leisti, kad pasklistų gandai, jog skolos yra nubraukiamos, nes tuomet subėgtų visi ir imtų maldauti to paties.