Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Olinė nusišluostė akis ir slapčia pauostė orą. Buvo likęs tik Jakobo kojos kvapas.

Po trijų valandų Tomas stovėjo pasiruošęs sutikti Diną ir arklį tuščiomis ienomis.

ANTROJI KNYGA

1 skyrius

ŠIRDIS, KURI PAŽINO SAVO SIELOS KARTUMĄ, Į JOS DŽIAUGSMĄ NESIMAIŠYS SVETIMASIS.

(Pat 14, 10)

Tais metais, kai Jakobą nulydėjo į kapus, Reinsnese Kalėdos nebuvo švenčiamos.

Niekam nekilo pagundos aplankyti Reinsneso našlių. Lijundra buvo gera dingstis tiems, kam reikėjo kaip nors pateisinti savo neatvykimą.

Olinė tvirtino, jog iš sienų einanti drėgmė įsimetusi jai į strėnas ir be galo vargina.

Apšalas truko iki sausio vidurio. Visas dvaras buvo apimtas bejėgiško vangumo.

Tomas vis surasdavo kokį reikalą praeiti pro salės langus. Pakeldavo akis – vieną mėlyną, o kitą rudą – aukštyn. Ir pats nejausdavo, kad meldžiasi.

Kai jį kada ne kada nusiųsdavo aukštyn su malkomis, jo rankos taip tirtėdavo, jog jis išmėtydavo pliauskas ant laiptų.

Dina visuomet sėdėdavo atsukusi nugarą, kai jis kraudavo malkas į pintinę, stovinčią už širmos su Leda ir gulbe.

Jis pasimelsdavo jos nugarai, pasakydavo „su Dievu“ ir išeidavo.

Niekas nežinojo, kada Dina miega. Dieną naktį ji žingsniuodavo po kambarį geležimi kaustytais kelioniniais batais.

Jertrūdos Biblijos plonus lapelius šiureno nuo lango traukiantis skersvėjis.

Motušė Karena buvo kaip gražus paukštelis keliauninkas, kuris kažkodėl pasiliko žiemoti.

Nuo sielvarto ji pasidarė perregima, panaši į trapų stiklą. Tamsymetis savo ruožtu nuklojo šešėliais jos švelnius veido bruožus.

Ji ilgėjosi Jakobo. Jo garbanų ir besijuokiančių akių. Ilgėjosi jo tokio, koks buvo tada, kai Reinsnese dar nebuvo viskas pašliję.

Senatvė jai palengvino peržengti ribą, už kurios – mirusieji. Tarnams rodės, jog ji ėmė vaikėti. Klibinkščiuodavo aplinkui kalbėdama pati su savim.

O iš tikrųjų tai rodė begalinę vienatvę. Ir beviltišką ilgesį. To, kas buvo.

Toji vienatvė paženklino žmones ir gyvulius, tvartus, ūkinius trobesius ir krautuvę.

Visas dvaras sulaikęs kvėpavimą laukė, kad kas užpildytų po Jakobo likusią tuštumą.

Reinsnesas tapo didžiuliu dreifuojančiu jūroj laivu be kapitono ir įgulos.

Nieko nekeitė tai, kad Dina nelipo žemyn iš salės ir naktimis kaukšėdavo po kambarį kelioniniais batais.

Tai, kad ji neteko amo, buvo šiurpu.

Andersas ištrūko iš liūdesio namų ir išsirengė į Lofoteno žūklę.

Motušė Karena laiške Johanui rašė, jog jis netekęs tėvo, bet ne namų. Ji visą savaitę sugaišo ieškodama tinkamų žodžių. Ji nieko nepasakojo smulkiai.

Jie viską darę, kad išgelbėtų jo tėvą, rašė ji. Vis tiek Dievas pasiėmė jį. Galbūt Jis, būdamas gailestingas, pamatė, kad Jakobui per sunki dalia likti luošiu be kojos. Galbūt Dievas, būdamas išmintingas, suprato, kad jis netinka tokiam gyvenimui.

Išsiuntusi laišką su liūdna žinia, motušė Karena prisivertė nueiti ir pasibelsti pas Diną.

Kai motušė Karena įėjo, Dina stovėjo vidury kambario.

Tą pačią akimirką, kai ji buvo bežengianti lango link ir atsukanti nugarą, į kambarį ėmė lietis švelnus motušės Karenos balsas.

– Tu vis vaikštinėji ir vaikštinėji! Bet nuo to ne geriau.

Galbūt paveikė motušės Karenos išbalusios virpančios šnervės. O gal nenustygstančios rankos, tampančios šalio kutus.

Dina išlindo iš savo kiauto ir parodė šiokį tokį susidomėjimą, sumišusį su nuostaba.

– Gyvenimas neturi stovėti vietoj, mieloji Dina. Tau reikėtų nulipti žemyn ir siųsti šeimyną prie darbo. Ir…

Dina mostelėjo ranka pasiūlydama motušei Karenai atsisėsti prie apvalaus staliuko kambario vidury. Uždengto aukso spalvos pliušine staltiese su kutais, kurie vos pastebimai judėjo skersvėjyje nuo atvirų durų.

Senutė sunkiai klestelėjo savo nedideliu smulkiu kūnu į kėdę su ovaliniu atlošu.

Stalas su keturiomis kėdėmis buvo parsiųsdintas iš Bergeno jos pirmaisiais metais Reinsnese. Ji pati prižiūrėjo, kad brangūs baldai būtų atsargiai iškelti į krantą.

Vienu akimoju senutė užsimiršo. Tarsi ne ji užlipo į salę, kai vienatvė ir graužatis pasidarė nebepakenčiami ir jais būtinai reikėjo su kuo nors pasidalinti.

Ji sėdėjo įsmeigusi akis į išlenktas stalo kojas. Lyg matytų kažką neįprasta. Tada ji pamažėliais ir be jokių įžangų pradėjo pasakoti baldų istoriją.

Dina nuėjusi uždarė duris į koridorių. Tuomet atsinešė grifelį su lentele ir atsisėdo prie senutės. Iš pradžių su šypsenos skydu. Po to liko pati savimi. Klausėsi. Tarsi visą gyvenimą tebūtų laukusi būtent šitos istorijos.

Motušė Karena pasakojo apie šviesaus medžio baldus su prabangiais kėdžių apmušalais. Jakobas yra sakęs, kad jos primena jam moterų kūnus išskaptuotais liemenimis ir dailiais klubais.

Ji perbraukė pirštais nedidelę skylę kėdės atlošo viršuje. Tai buvo kruopščiai išpjauta širdis. Sena permatoma ranka ji ėmė vedžioti po pliušinę staltiesę, su grauduliu stabtelėdama ties kiekviena cigaro pradeginta žyme.

– Tai nuo tų liūdnų Jakobo našlystės dienų, – tarė ji giliai atsidusdama.

Ji padrikai pasakojo apie savo nuotykių kupiną gyvenimą su Jakobo tėvu. Apie metus, praleistus Paryžiuje ir Bremene. Apie nesuskaičiuojamas keliones jūromis kartu su mylimu vyru.

Galiausiai apie tai, kaip sėdėjo Tronjeme ir laukė jo grįžtant iš Kopenhagos. Veltui.

Jų laivas nuskendo kažkokioje prakeiktoje vietoje prie pietvakarinės pakrantės. Jakobui buvo dvylika, kai jis neteko tėvo. Ir norėjo vos tik užaugęs plaukti į jūrą.

Bet daugiausia motušė Karena pasakojo apie poliruotus stalus didžiulėse puotų salėse. Apie rokokinius veidrodžius ir fantastiškas knygų spintas. Apie skryneles su daugybe skyrelių ir slėptuvėmis. Nerišliai ir monotoniškai.

Ir vėl prašnekdavo apie baldus, kuriuos buvo atsigabenusi į Reinsnesą.

Ovalinio stalo ir kėdžių pliušas buvo pakeistas nauju Dinos ir Jakobo vestuvių proga.

Jakobas nusprendė perkelti juos iš salono apačioje į salę antrajame aukšte. Tam, kad Dina galėtų sėdėti salės viduryje ir esant geram orui žvilgsniu aprėpti visą sąsiaurį. Kad ji kada panorėjusi galėtų užmest akį į puikią Reinsneso pakrantę!

Dina klausėsi be jokios išraiškos. Staiga iš kambario apačioje pasigirdo trys laikrodžio dūžiai. Jie pažadino senutę. Ji švelniai pažvelgė į Diną, aiškiai nebeprisimindama ką tik pasakotų istorijų. Vienu ypu ji vėl liko su savo vienatve ir rūpesčiu dėl ateities.

– Tu privalai imtis darbo! Gana vaikščioti ir dieną naktį gedėti. Visas dvaras apleistas. Žmonės nežino, kuo jiems užsiimti. O laikas bėga.

Dina pakėlė akis į lubas. Rodės, kažkas jos veide bando nupiešti šypseną, bet niekaip nepavyksta.

– Ir visu tuo aš turiu rūpintis? – užrašė ji juodoje lentelėje.

Motušė Karena pažvelgė į ją bejėgišku liūdnu žvilgsniu.

– Čia juk viskas tavo!

– Kur tai parašyta? – užrašė Dina.

Pirštai suspaudė grifelį taip, jog pabalo.

Vieną popietę Dina užsitraukė jojimo kelnes. Tada kaip maža mergaitė nusliuogė laiptų turėklais žemyn. Išėjo ir nepastebėta įsmuko arklidėn.

Juodis stovėjo nunarinęs galvą ir klausėsi jos žingsnių. Kai ji įėjo į gardą, jis papurtė karčius, sutrypė priešakinėm kojom, pabaksnojo jai petį ir geraširdiškai grybštelėjo dantimis.

Žirgas ir moteris. Netrukus jie tapo vienu kūnu.

Juos pastebėjo tik tada, kai jie nuskriejo keliu pakrantės link ir pradingo tarp trobesių prie jūros ir kalvų.