Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Toks didelis ir begėdiškas aktyvumas jai buvo neįminta mįslė. Ją tai žeidė labiau nei Ingeborgos netektis.

Nepaisant pasibjaurėjimo, joje kažkas kirbėjo. Smalsumas. Noras suprasti, kas žmogų gali paskatinti tokioms beprotybėms, kokias darė Jakobas. Noras suprasti, kaip tokia mergiūkštė gali valdyti visą dvarą. Atrodo, nekrutindama nė piršto.

2 Gailestingumo (pranc.).

11 skyrius

GERK VANDENĮ IŠ SAVO VERSMĖS IR KAS TEKA IŠ TAVOJO ŠULINIO. TEGUL LIEJASI LAUKAN TAVO ŠALTINIAI, IR DALINK SAVO VANDENĮ GATVĖSE. TURĖK JUOS PATS VIENAS, IR TEGUL SVETIMIEJI NETURI DALIES KARTU SU TAVIMI. TEBŪNA TAVO ŠALTINIS PALAIMINTAS, IR DŽIAUKIS SAVO JAUNYSTĖS MOTERIMIS.

(Pat 5, 15–18)

Prasidėjo „neatidėliotinos“ kelionės valtimi. Jis lankė senus draugus. Nuolat surasdavo reikalų Stranstede.

Iš pradžių Dina norėdavo trūks plyš vykti kartu. Tačiau jis atkalbinėdavo ją, atseit būsią nuobodu. Ir šalta. Be to, jis kaipmat sugrįšiąs…

Jis iš anksto apgalvodavo, ką jai sakyti. Keista, bet ji nepykdavo. Tik atsitraukdavo.

Rytais palei laiptus jis rasdavo numestus didžiuosius vilkenų kailinius. Kaip užburto žvėries, atvirtusio į žmogų, išnarą.

Ji niekada neklausdavo, kur jis buvęs. Net ir tuomet, kai negrįždavo nakčiai. Nė karto nepasitiko jo prie durų.

Naktimis ji dažnai sėdėdavo pavėsinėje. Šiaip ar taip, violončele negrieždavo.

Vieną vėlų vakarą parvykęs iš Stranstedo, Jakobas pamatė šviesą kontoros lange.

Ten sėdėjo Dina ir vartė apskaitos knygas. Iš lentynų ji buvo išlupusi visus protokolus ir paskleidusi juos per visą stalą ir grindis.

– Ką čia darai!? – šūktelėjo jis.

– Bandau šį tą išsiaiškinti, – atsakė ji, nepakeldama akių.

– Tu čia nieko nesupranti. Turime viską sutvarkyti, kitaip Nylsas ne juokais užsius.

– Man neatrodo, kad Nylsas visuomet sugeba teisingai suskaičiuoti, – sumurmėjo ji ir prikando smilių.

– Kaipgi? Jis metų metai daugiau nieko neveikia.

– Jam prapuola skaičiai. Lorchas pasakytų, uždavinio sąlyga buvo neteisinga.

– Dina, nekalbėk niekų. Eime namo. Jau vėlu. Aš turiu tau nupirkęs riestainį.

– Aš noriu viską perskaičiuoti. Žinai, aš mielai sutikčiau dirbti kontoroje!

Jos akys blizgėjo, šnervės išsiplėtė. Taip būdavo tais retais kartais, kai ji parodydavo, jog jai gera.

Tačiau Nylsas kaip kirviu nukirto. Arba jis, arba Dina. Jakobas dar bandė derėtis. Dina galėtų padėti tvarkant apskaitą. Ji juk genialiai skaičiuojanti, sumuojanti ir panašiai.

Bet Nylsas, kuris šiaip jau be reikalo neaušindavo burnos, pasakė ne!

Šypsodamasi Dina priėjo prie pat jo. Aukštesnė puse galvos, ji ėmė švytruoti žodžiais kaip gerai išgaląstais kardais.

– Žinoma, tu gi nenori, kad kas pamatytų, jog nesugebi gerai skaičiuoti! Skaičiai tavo knygose pradingsta – įkrenta kaip į vandenį! Ką? Bet skaičiai niekada nedingsta be žinios. Kitaip gali atrodyti tik tiems, kas nesupranta…

Kontoroje stojo tyla.

Tada Nylsas apsisuko ir išdrožė lauk per petį sušukdamas:

– To niekada nebūtų atsitikę Ingeborgos laikais! Kontoroje liksiu arba aš, arba šita!

Dina negavo darbo kontoroje. Užtat valgydama nenuleisdavo akių nuo Nylso.

Tas perėjo valgyt į virtuvę.

Jakobas stengėsi užglostyti tai, kad palaikė Nylso pusę. Iš kiekvienos kelionės parveždavo Dinai dovanėlių. Muilo gabalėlių ar kokią sagę.

Jis bandė įtraukti ją ir į bendrus pokalbius.

Vieną vakarą, kai pavalgę pietus visi sėdėjo salone, Jakobas tiesiai kreipėsi į Diną klausdamas, ką ji mananti apie naująjį karalių Oskarą Pirmąjį.

– Ko gero, teks prašyti naująjį karalių, kad jis apsilankytų Reinsneso krautuvės kontoroje ir pažiūrėtų, kur dingsta skaičiai! – išsišiepusi atsakė ji.

Nylsas atsistojo ir išėjo iš kambario. Motušė Karena atsiduso. Jakobas staigiai užsikūrė pypkę.

Stranstede Jakobas pažinojo vieną našlę. Ji buvo stambokų, bet nebjaurių veido bruožų, su žilstelėjusių vešlių plaukų kuodu pakaušyje. Aptempta suknelė pabrėžė dailias kūno formas. Mažame namelyje ji gyveno viena, nenusižengdama padorumui priiminėdavo nuomininkus ir vertėsi siuvėjos amatu.

Pas ją Jakobas surado savotišką prieglobstį. Jis galėdavo pas ją ateiti, išlieti širdį ir maloniai praleisti laiką.

Ingeborgos laikais jis valtimi lankydavo triukšmingas vietas su šokiais ir linksmybėmis, kartais įpuldamas ir į kieno nors glėbį, o dabar iš Reinsneso traukdavo ieškoti ramybės ir harmonijos.

Tokie tad vyrų poreikiai! Paslaptingi ir nenuspėjami.

Atėjo 1844-ųjų vasara. Ji buvo pilna skruzdžių ir šviesos, bet be jokios prasmės.

Motušė Karena parūpino Dinai liaudies dainų rinkinį, parengtą tokio Jorgeno Mu, bei Asbjornseno ir Mu pagoniškų pasakų knygą. Tik nieko ji neskaitė.

Jertrūdos knygoje siužetas buvo geresnis. Ir pabaigą ne visuomet galėdavai nuspėti iš anksto kaip pasakų.

– Pasakų kitokia moralė, mieloji Dina, – pamokė motušė Karena.

– Kaip suprast?

– Tai nėra paties Dievo žodžiai. Pasakos pagrįstos liaudiškumu ir liaudies morale.

– O koks skirtumas? – paklausė Dina.

– Dievo žodis yra šventas. Apie nuodėmę ir išganymo būtinybę. O pasakas seka žmonės. Blogieji ten nubaudžiami, o gėris visada laimi.

– Bet Jertrūdos knygą irgi parašė žmonės, – pasakė Dina.

– Dievas turi savo pasiuntinių. Tai pranašai, skelbiantys jo žodį, – paaiškino motušė Karena.

– Aišku. Šiaip ar taip, jo istorijos įdomesnės už Asbjornseno ir Mu! – pareiškė Dina.

Motušė Karena nusišypsojo.

– Gerai, mieloji Dina! Bet sakyti reikia Biblija, o ne Jertrūdos knyga! Ir nevalia Dievo žodžio lyginti su pagoniškomis pasakomis! – taikiai pamokė ji.

– Jertrūdos knyga, Biblija, tiktai laimi iš tokio palyginimo, – atrėžė Dina.

Motušė Karena suprato, kad Diną vargu bau pavyks išmokyti filosofinių diskusijų ar teologinio mąstymo. Tegul bus taip, kaip yra.

Dina grieždavo violončele ir jodinėdavo su Tomu. Andreaso prieplaukoje susitikinėdavo su Jertrūda.

Kiekvieną rytą ant pavėsinės stalo likdavo raudonų ratilų nuo taurės.

Iš ievos ji stebėdavo pakrantę. Garlaivis atplukdydavo nedaug keleivių. Ir tie, kurie išlipdavo į krantą, būdavo iš kitų pasaulių.

Dina ėmė darytis išvadas apie visus Jakobo reikalus Stranstede. Per klėties sienas su atsitiktiniais vėjo gūsiais jos ausis pasiekdavo apkalbos. Nugirsdavo po žodį tai čia, tai ten. Neretai šiušėjimas nutildavo, vos ji įeidavo į kambarį ar prisiartindavo. Tas pats šventoriuje.

Ji tik sukąsdavo dantis.

Stojo ruduo.

Jūra buvo juoda su baltom keterom, o sniegas nuo Bloflogo pusės šaudė ledinėmis strėlėmis. Mėnuo buvo baltas ir pilnas, o šiaurės pašvaistė po žvaigždėmis nusėtą dangų gainiojo piktąsias dvasias.

Sniegas keitė lietų, todėl kelias per kalnus buvo neįveikiamas nei žmogui, nei arkliui. Tas galėjo jaustis laimingas, kas turėjo valtį. Nors jūrą plakė keisti vėjai, kurių kilmės iki galo negalėjai paaiškinti.

Čia jie atūždavo sąsiaurin iš šiaurės. Čia jie ginė bangas ir iš vakarų benamius kormoranus mėlynai juodomis plunksnomis.

Dina nemiegojo visą naktį. Bet ir nesielgė, kaip jau buvo įprasta. Nesikėlė ir nėjo apsigobusi vilkenomis sėdėti pavėsinėje.

Naktis buvo kupina audros šėlsmo. Giedro dangaus lopinėlis ir šiaurės pašvaistė protestavo prieš siaučiančią vėtrą.

Ji gulėjo lovoje su baldakimu praskleidusi užuolaidas ir žvelgė pro aukštus langus, kol blyški dienos šviesa praskaidrino dangų ir atitolino jį kaži kur.