Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Valandėlę ji dirsčiojo tai į vieną, tai į kitą. Po to ramiausiai pasakė:

– Aš paėmiau tuos butelius. Bet jų ir nebuvo tiek, kiek dabar motušė Karena bando pavaizduoti.

Kamaroje pasidarė labai tylu.

Jakobo ūsai drebėjo kaip visuomet, kai jis nebežinodavo, kaip išlaikyti orumą.

Motušė Karena dar labiau išblyško.

Olinė sutramdė verksmą taip ryžtingai susičiaupdama, jog dantys kaukštelėjo.

– Tu? – apstulbo motušė Karena. – Kokia proga?

– Visokiom progom, dabar tiksliai nepasakysiu. Paskutinė buvo naktį su pilnatimi ir šiaurės pašvaiste, kai negalėjau rasti sau vietos ir paėmiau šiek tiek dėl miego…

– O raktas? – atsitokėjo Jakobas ir žengė prie Dinos.

– Taigi jis visuomet guli skutimosi įrankių dėželėje, kas to nežino. Kitaip ir tarnaitė negalėtų kartkartėmis pasmaguriauti. Ką, tardysit mane čia, kamaroje? Gal ir lensmaną pasikviesit?

Ji apsisuko ant kulno ir nėrė lauk. Tačiau žvilgsnis, kurį metė Jakobui, nežadėjo nieko gero.

– Dieve, Dieve! – atsiduso Olinė.

– Apsaugok Viešpatie! – pritarė ir virtuvės darbininkė.

Tačiau motušė Karena akimoju susivokė ir puolė gelbėti namų garbės.

– Tai visai kas kita, – ramiai pasakė ji. – Aš labai atsiprašau! Olinę! Visus jus! Senstu ir darausi įtari. Nepagalvojau, kad ponia Dina turėjo visišką teisę ten eiti rūpindamasi svečiais ir namų gerove.

Ji atsistojo, susidėjo rankas ant krūtinės, lyg pasiruošusi gintis, ir oriais žingsniais pasuko paskui Diną.

Jakobas stovėjo prasižiojęs. Olinės veidą išmušė dėmės. Tarnaitės išsprogino akis.

Apie ką kalbėjo Dina ir ponia Karena Grenelv, nesužinojo niekas.

Tačiau užsakant naują vyno bei stipriųjų gėrimų partiją, buvo priskaičiuota ir jaunamartės dalis. Kurią ji turėjo savo žinioj.

Senoji vis tiek kontroliavo, kas kiek laiko vėl reikia užsakyti gėrimų ir kiek kokios rūšies butelių perkama.

Kiekvieną kartą, kai būdavo pilnatis arba šiaip kas nors, Dina nulipdavo iš salės jau įdienojus.

Motušė Karena niekam nesipasakodavo savo nuogąstavimų.

Kadangi pavėsinėje žiemą niekas, išskyrus Diną, nesilankydavo, niekas, išskyrus motušę Kareną, neskaičiuodavo ir pustuščių užšalusių atkimštų vyno butelių, išrikiuotų po suolu.

Tačiau tais kartais, kai Dina dar ir giedodavo psalmes, girdimas ir didžiajam name, ir tarnų gale, sunku būdavo išlaikyti orumą ir kitą dieną nuduoti, jog nieko nebuvo atsitikę.

Ji taip pat ilgiausiai galėdavo kalbėtis su savimi, pati klausdama ir pati atsakydama.

Teisybė, taip nebūdavo labai dažnai.

Be jokios abejonės, tai priklausė nuo mėnulio fazių.

Tačiau Jakobas ir motušė Karena sunerimę stebėjo įvykius. Ypač dėl to, kad kai užeidavo tokia nuotaika, jai nieko negalėdavai pasakyti arba nuvaryt miegoti.

Jei kas bandydavo prisiartinti, jai galėdavo sukilti nežabotas įniršis.

Motušė Karena atsargiai užsiminė, jog ji galinti susirgti sėdėdama lauke šaltomis naktimis.

Tačiau Dina be garso nusijuokė senutei į akis, įžūliai iššiepdama baltų dantų eilę.

Dina niekuomet nesirgdavo. Per visus tuos mėnesius, kai ji gyvena Reinsnese, nebuvo nė kartelio sunegalavusi.

Galų gale išvykos su vynu į pavėsinę tapo savotiška gerai saugoma šeimos paslaptimi. O kadangi kiekviena šeima turi savo keistybių, visi ėmė į tai žiūrėti kaip į Grenelvų šeimos keistybę.

9 skyrius

ŽIRGAS RENGIAMAS KARO DIENAI, BET VIEŠPATS SUTEIKIA LAIMĖJIMĄ.

(Pat 21, 31)

Dina pradėjo landžioti po du didžiuosius sandėlius prie jūros, tarsi ko ieškodama. Kur buvus, kur nebuvus, žiūrėk, ir vėl atsineša didžiulius geležinius raktus.

Žmonės girdėdavo ją vaikščiojant. Tai apačioje. Tai viršuj. Kartais išvysdavo ją krovininėje angoje. Sustingusią viena poza, įsmeigusią žvilgsnį ton pusėn, kur susilieja jūra ir dangus.

Aš esu Dina. Reinsnesas ėda žmones. Žmonės visai kaip medžiai. Aš juos skaičiuoju. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Bet tik iš tolo. Ne per arti langų. Kitaip viskas užges.

Aš vaikštinėju po Reinsnesą ir skaičiuoju. Kalnagūbris anapus sąsiaurio turi septynias viršūnes. Kiekvienoje alėjos pusėje yra po dvylika medžių!

Jertrūda buvo kartu su manimi Tjetoje. Ji buvo maža mergaitė, kuri pasislėpė už laikrodžio. Ji pasivertė tokia maža, nes aš buvau ne viena. Jai reikia kur nors gyventi. Juk taip šalta žiemą klaidžioti Fagerneso paplūdimiu.

Tu visuomet esi tai, kas esi. Nesvarbu, kokiu pavidalu tau kartais tenka pereiti per kambarį.

Jertrūda alsuoja po prieplaukų lentomis. Ji švilpauja tarp sijų, kai aš atveriu sandėlio duris. Jertrūda visuomet sugrįžta. Aš turiu kaip perlas spindinčią kriauklelę.

Dina nukakdavo į milžiniškus stačių lentų trobesius aukštais skliautais bet kuriuo paros metu. Kartais, kai būdavo tamsu, su savimi ji turėdavo žibintą. Žmonės apsiprato su jos ritualais.

– A, čia jaunamartė vaikščioja… – sakydavo išgirdę bildant sandėlių prieplaukose ar pro langus pastebėję šmėstelint šviesą.

Aidas keisdavosi pagal tai, kur ji eidavo. Pagal tai, kas ten buvo laikoma, kuriame aukšte ji vaikščiodavo arba kokios krypties vėjas pūsdavo. Viskas susimaišė su amžina, bet vis tiek kintančia trauka. Vėjas, atoslūgiai ir potvyniai.

Didžiausioje prieplaukoje dalis sandėlio buvo suręsta iš rąstų. Tarsi galinga paspirtis liaunoms lentelėms, kurios viską gaubė. Toje ręstinėje dalyje buvo galima laikyti viską, kam kenkia šaltis, drėgmė ir šiluma. O šiaip kiekvienas podėlis buvo kam nors skirtas. Statinėms su sūdytom silkėm, džiovintų žuvų atsargoms, druskai, dervai.

Ręstiniuose podėliuose buvo laikomi miltai ir šiek tiek grūdų. Kailiai, dėžės su įvairiausiais reikmenimis ir padargais. Pirmajame ir antrajame antlubiuose dervos kvapas nebebuvo toks aštrus.

Pirmajame aukšte ant sijų gulėjo burės su stiebais. Visos skirtingų spalvų, nelygu senumas ir būklė.

Papilkavusių kaip įkapės burių minkšti ritiniai gulėjo aukštai po stogu ant sausų karčių. Arba kabojo ir džiūvo užmestos ant storų vidurinių sijų, nuo jų magišku ritmu lašėdavo vanduo ant nelygaus klojinio. Jis buvo nusėtas dėmėmis, kurios sudarė margą piešinį. Iš dervos, žuvų taukų ir kraujo.

Sienos didžiajame sandėlyje Andreaso prieplaukoje, pramintoje senojo savininko, kuris ten pasikorė, vardu, buvo nukabinėtos tinklais tinkleliais ir kitokiais žvejybos įrankiais. Čia buvo laikomas ir dvaro pasididžiavimas. Naujasis tamsrudis tinklas silkėms gaudyti. Išskleistas jis aukštai kabojo priešais dideles dvivėres duris į jūros pusę.

Kvapai buvo gyvybingi ir aštrūs, bet juos nuolatos grynino jūra ir druskingas jūrinis vėjas. Jie kuteno šnerves teikdami palaimą.

Pro plyšius sienose skverbdavosi šviesa ir kryžiuodavosi spinduliai. Tai čia, tai ten.

Čia Jertrūda ir ateidavo pas Diną. Vėlyvą rudenį. Pirmaisiais metais Reinsnese.

Staiga ji atsirado trijų saulės spindulių susikirtimo taške. Tie ėjo iš trijų sienų.

Ji buvo nenuplikyta, sveika. Atvirom draugiškom akim. Laikė kaži kokį nematomą daiktą.

Dina prabilo skardžiu vaikišku balseliu:

– Tėvas seniai nugriovė skalbyklą. O Reinsneso skalbykla nepavojinga…

Tuomet Jertrūda ištirpo silkinių tinklų klostėse, tarsi negalėdama pakęsti tokių kalbų.

Bet ji ir vėl ateidavo. Andreaso prieplauka tapo jųdviejų susitikimų vieta. Ji labiausiai buvo perpučiama visų vėjų.

Dina kalbėjosi su Jertrūda apie mergytę už laikrodžio Tjetoje ir apie savo naująjį užsiėmimą: sėdėti pavėsinėje.