Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Jos skleidžiami kvapai, arklidžių ir rožių aliejaus kvapų mišinys, iš jos spinduliuojantis abejingas šaltumas traukė vyrus kaip muses prie medaus.

Jakobas viso to prisisotino kelionėje į Bergeną. Nuo to jam užeidavo prakaitavimo priepuoliai ir nežmoniški galvos skausmai.

O dar ta muzika…

Dinos griežimas violončele Jakobui buvo tolygus erotiniam jaudinimui, ir vien mintis apie tai, kad kažkas kitas galėtų matyti ją su violončele tarp šlaunų, sukeldavo jam pasiutišką pavydą.

Jis net pareikalavo abi kojas laikyti vienoje violončelės pusėje! Bent jau taip nepiktintų žiūrovų.

Dinos juokas buvo didelė retenybė, tiksliau – ji visiškai nesijuokdavo. Bet juokas aidėjo visame name, kai Jakobas, išraudęs kaip sibirinė aguona rugpjūty, demonstravo, kaip jai reikia sėdėti. Ją girdėjo ir apačioje, krautuvėje ir prieplaukoje.

Vėliau ji suvedžiodavo jį vidury baltos dienos už neužrakintų durų. Kartais Jakobą imdavo graužti mintis, kad ji nebuvusi tokia jau nekalta pirmąjį kartą. Bet kokio drovumo nebuvimas, jos aistringas atsidavimas ir tikslingas jo apžėlusio kūno tyrinėjimas jam labiau priminė patirtį iš ten, kur reikia užsimokėti, o ne šešiolikmetės mergaitės elgesį.

Tos mintys persekiodavo jį ir sapnuose. Jis bandydavo ją iškvosti tarsi atsitiktiniais žodžiais…

Tačiau ji atsakydavo žvilgsniu, aštriu kaip stiklo šukės.

Motušė Karena ir įsūniai leido Jakobui pabūti jaunavedžiu, kol jis grįžo iš rudeninės mugės. Bet po to jie ir žodžiais, ir veiksmais davė suprasti, kad be jo neapsieina namai ir ūkis.

Iš pradžių jis nekreipė dėmesio.

Motušė Karena pasišaukė jį pas save į kambarį ir be užuolankų pasakė, kad jau nebeaišku, juoktis ar verkti žiūrint į jo, suaugusio žmogaus, gyvenimą.

Jau pakankamai blogai buvę, kai Ingeborgos gedėjęs, bet taip blogai kaip dabar dar niekuomet nebuvę. Iš lovos reikia atsikelti pusryčiams ir gultis taip, kaip krikščioniui pridera. Jei ne, ji išvažiuosianti. Nes viskas išėję iš vėžių, kai toji Dina atėjo į namus.

Jakobas išklausė visa tai kaip sūnus. Nuleidęs nuo kaltės apsunkusią galvą.

Jis apleido ir ūkio, ir verslo reikalus. Dina reikalavo visiško atsidavimo. Dienos nepastebimai bėgo sukdamosi šokio žingsniu, ir jis nebeskyrė Dinos užgaidų, Dinos sumanymų ir Dinos poreikių nuo savų.

Tik tiek, kad ji buvo vaikas, neturintis daugiau pareigų, kaip tik būti vaikiška Jakobo nuotaka.

Jakobas jau kurį laiką jautėsi nedarbingas ir pavargęs. Dinos išmonės tapo kančia. Jos gyvuliški žaidimai lovoje su baldakimu ar bet kur kitur atimdavo iš jo nakties miegą ir ramybę, o šito jam be galo trūko.

Tą patį vakarą, kai motušė Karena su juo kalbėjosi, jis atsisakė įprastinio ritualo: vyno taurės ir žaidimo kauliukais, sėdint pusnuogiems priešais krosnelę.

Dina gūžtelėjo pečiais, prisipylė dvi taures vyno, nusirengė iki vienų apatinių ir atsisėdo lošti kauliukais.

Ji lošė pati su savimi ir gėrė iš dviejų taurių. Trankė krosnies dureles ir pusbalsiu niūniavo iki vėlyvos nakties.

Jakobas bluosto nesudėjo. Tarpais jis tyliai ją pašaukdavo norėdamas prisivilioti į lovą.

Bet ji sėdėjo sučiauptom lūpom ir nesiteikė net atsakyti.

Prieš pat aušrą jis atsikėlė. Pasirąžė ir priėjo prie jos.

Su angelo kantrybe ir žalčio gudrumu. Jam prireikė nemaža laiko jos širdžiai suminkštinti. Tiksliau – trijų partijų kauliukais. Vyną ji jau seniai buvo suvertus į save. Nuo naktinio stalelio jis atsinešė drungno vandens krištolinėje ropinėje ir įsipylė į tuščią taurę, atseit jam skirtą. Tuomet jis nukreipė į ją klausiantį žvilgsnį.

Ji linktelėjo. Jis ir jai įpylė vandens. Jie susidaužė ir ėmė gurkšnoti drungną vandenį. Šiaip jam buvo ne naujiena, kad ji nekalbėdavo ir neatsakinėdavo į klausimus, kai akys apsunkdavo nuo vyno, bet jis vis vien pabandė:

– Dina, negerai šitaip. Matai, man būtinas nakties miegas. Tokiam vyrui kaip aš netrūksta ko veikti. Aš turiu galvoje dieną. Turėtum tai suprasti, mieloji…

Ji sėdėjo vos šypsodama. Bet nežiūrėjo į jį. Jis prisislinko arčiau. Apglėbė ir ėmė glostyti jai plaukus, nugarą. Atsargiai. Jis buvo taip pavargęs, kad nesiryžo imtis nieko, kas galėtų sukelti kivirčą ar priešiškumą. Be to, Jakobas nebuvo koks vaidininkas.

– Šventė baigėsi, Dina, suprask, o mums, jūrininkams, reikia dirbti. Ir todėl naktimis turim miegoti kaip ir kiti žmonės.

Ji neatsakė. Tik sunkiai atsirėmė į jį ir ramiai leidosi glostoma.

Taip jis sėdėjo gerdamas drungną vandenį ir glostydamas ją, kol ji užmigo.

Iš pradžių jis jautė ją kaip suspaustą spyruoklę prie savo kūno, bet pamažu ji atsileido ir nurimo kaip vaikas, pravirkęs per miegus.

Jam pavyko nunešt ją į lovą. Didelę ir sunkią. Net ir tokiam vyrui kaip Jakobas. Atrodė, lyg žemė norėtų ją pagriebti, norėtų juos abu parklupdyti priešais lovą su baldakimu.

Ji suknerkė per miegus, kai jis ją paguldė ir apklojo.

Metas buvo keltis. Sliūkindamas į apačią prie užleistų darbų, jis jautėsi sustingęs, senas ir ne mažiau vienišas.

Jakobas paliepė sutvarkyti mažąjį kambarėlį salės pašonėje. Jis buvo naudojamas kaip persirengimo kambarys. Ten stovėjo konjako spalvos šezlongas nutraukytais kutais ir apšiurusiu gobelenu. Jis gavo atskirą naktipuodį ir patalynę. Ten jis nulįsdavo miegoti. Aiškinosi tuo, kad Dina dėl jo knarkimo negalinti užmigti.

Olinė nustebusi pažiūrėjo į Jakobą, kai buvo ištarta toji frazė. Ji nieko nesakė, tik sučiaupė lūpas taip, kad nuo jos stiprios burnos į visas puses pasklido iškalbingų raukšlelių spinduliai. Tai šit kokios tokelės Reinsnese: namų šeimininkas guli nepatogiame šezlonge, o mergiotė vartosi lovoj su baldakimu! Olinė sušnirpštė ir pasiuntė tarnaitę į viršų su paklode, apklotu ir pūkinėmis pagalvėmis.

Tą naktį, kai Jakobas ryžosi persikraustyti į persirengimo kambarėlį, vidurnakty, kai visi buvo giliai įmigę, Dina užgrojo violončele.

Jakobas pašoko iš miegų ir, dar ligi galo nepabudęs, pajuto kylant pavojingą įtūžį. Jis įlėkė salėn, įbedęs į ją akis, sušvokštė:

– Pakaks! Visus namus prikelsi!

Ji neatsakė, tik grojo toliau. Tuomet jis nusvirduliavo pas ją ir pagriebė už rankos norėdamas sutrukdyti.

Ji ištraukė ranką ir atsistojo, ūgiu susilygindama su juo. Atsargiai atrėmė violončelę į kėdę ir padėjo stryką. Įsisprendė ir šypsodama įsistebeilijo jam į akis.

Jam trūko kantrybė.

– Ką tu sumanei, Dina?

– Griežti violončele, – šaltai atsakė ji.

– Naktį?!

– Muzikai geriausia gyventi, kai visa kita numiršta.

Jakobas suprato, kad tuščiai aušina burną. Intuicija jam patarė pasielgti taip, kaip praeitą dieną brėkštant. Jis apkabino ją. Glostė. Jautė, kaip ji apsunksta jo rankose. Tiek, kad galėjo nunešt ją į lovą. Jis atsigulė šalia jos ir be perstojo glostė, kol ji užmigo.

Jam rodės keista, kad taip lengvai pavyko, bet dingtelėjo, kad ilgainiui bus vis sunkiau prižiūrėti namuose tokį didelį vaiką.

Geismas! Dieną naktį deginęs jį prieš kelionę į Bergeną, dingo. Viskas buvo kitaip ir kur kas sudėtingiau, nei jis įsivaizdavo. Jis pasijusdavo bejėgis, vos tik pagalvodavo apie tai.

Tačiau jis neišėjo į persirengimo kambarėlį.

Likusią nakties dalį išgulėjo mirtinai pavargęs ir sutrikęs su Dinos galva ant rankos. Spoksojo į lubas prisimindamas švelniąją Ingeborgą.

Jie gyveno taikiai, gražiai sutardami, teikdami vienas kitam daug džiaugsmo. Bet abu turėjo savo kambarį. Jis pagalvojo, gal jam vėl apsigyvenus savo senajam kambary. Bet jis nuvijo tą mintį.