Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Tačiau ji stabtelėdavo kiekvieną sykį, kai jiems tekdavo praeiti keistus antkapinius paminklus šalia vartų į didįjį kiemą. Seniesiems akmenims ji rodė beveik baimingą pagarbą ir norėjo išgirsti jų istoriją. Vakarais ji basa išbėgdavo į lauką pamatyti paslaptingo šviesos žaismo ant jų.

Pirmąjį vakarą prie stalo su punšu netilo kalbos. Salonas lūžte lūžo nuo jaunų ir senų. Kaip estafetė nuo vieno stalo galo prie kito keliavo istorijos.

Šeimininkas papasakojo, kaip atsitiko, kad visas Norlanas atsidūrė danų didiko Jochumo Jurgenso, arba Irgenso, kaip jį dar žmonės vadino, rankose.

Šis karaliaus vietininkas Jutlandijoje tapo Kristiano IV kamerdineriu. Šiaip ar taip, jo būta sukčiaus. Pasirodo, jis karaliaus rūmams pardavęs nežinia kiek reinvynio ir perlų. O kai už visa tai reikėjo susimokėti, valstybė pristigo lėšų. Užtat lyg niekur nieko pagal 1666 metų sausio 12 dienos pirkimo sutartį jam atiteko visos karaliui priklausančios valdos Helgelane, Saltene, Lofotene, Vesterolene, Andenese, Senjoje ir Tromsėje! Ir visa tai už 1440 pūdų skolą.

Nei daug, nei mažai – tai sudarė pusę visų Norlano žemių. Be to, jam dar atiteko siuzereno dvaras Bodėje, vietininko dvaras Steigene bei karaliaus dešimtinė tame krašte.

Ši istorija taip sukrėtė Diną, jog ji tučtuojau panoro, kad Jakobas paruoštų laivą ir aprodytų jai žemes, kuriomis buvo užsimokėta už reinvynį ir perlus.

Ji ėmė sudarinėti rimtus uždavinius jaunoms dvaro mergaitėms. Kiek butelių arba ketvirtinių statinaičių parduota. Arba kiek didžiųjų statinių.

Bet kadangi niekas negalėjo jai nurodyti nei perlų, nei reinvynio tikslios kainos 1660 metais, ji pati nežinojo teisingų atsakymų.

Jau antrą dieną Jakobas panoro vykti namo.

Šeimininkai jo neišleido ir įkalbėjo pasilikti dar dviem naktim, kaip ir buvo priimta.

Dina ir Andersas buvo sąjungininkai, tad jam teko nusileisti. Nors škiperis Antonas ir buvo jo pusėje.

Visą kelionę Jakobas sekė Dinos žodžius ir judesius, kai jie būdavo draugijoje. Tai ėmė varginti. Naktinės pratybos taip pat atimdavo jėgų.

Buvo visai malonu, kad Dina su jaunosiomis dukromis Tjetoje budėjo dvi naktis paeiliui, laukdamos vaiduoklio.

Menėse naktimis vaidendavosi. Dina prisiklausė įvairiausių pasakų. Kai kas dvare buvo matęs vaiduoklį. Apie tai jie kalbėjo kaip apie draugišką kaimyno apsilankymą.

Tačiau Dinos akys apsitraukė migla, o kaktoje įsirėžė raukšlės, tarsi ji būtų gavusi pagroti iš natų sudėtingą kūrinį.

Antrąją naktį didžiąja mene perėjo mažytė vaiko figūrėlė ir pranyko už senojo laikrodžio. Dvaro panelės buvo tos pačios nuomonės. Visos ją matė. Dar kartą.

Dina visiškai prarado žadą. Taip prarado, kad tai jau peršoko mandagumo ribas.

Jakobas džiaugėsi, kad vizitas baigėsi taip natūraliai. Tjetoje jie praleido tris naktis.

Pakeliui į namus Jakobas stebėjosi, kad Tjetos gyventojai taip tiki vaiduokliais.

Dina nusisukusi žiūrėjo į jūrą ir nieko nesakė.

– Kaip jis elgėsi?

– Jis elgėsi taip, kaip paprastai elgiasi pasimetę vaikai.

– O kaip jie elgiasi? – paklausė jis piktokai.

– Pats turėtum žinoti.

– Kodėl turėčiau?

– Turi ne vieną namuose! – sušnypštė ji kaip įsiutus katė. Jį taip išgąsdino jos žodžiai, kad daugiau neklausinėjo.

Jakobas papasakojo motušei Karenai, kaip Dina reagavo į tariamąjį Tjetos vaiduoklį. Tačiau jis neužsiminė, kad kartu stebėjo mirties bausmę Bergene.

Motušė Karena mąstė savo mintis ir nieko jam nesakė. Jai ėmė rodytis, kad mergaitė kur kas protingesnė, nei galėjai spręsti iš elgesio.

„Turi ne vieną namuose!“ – į tą pasakymą Jakobui derėjo pasižiūrėti rimtai, niekam apie tai neprimenant.

Motušei Karenai Jakobas prisipažino labiau išvargęs po kelionės nei paprastai.

Ji nepasakė, jog taip yra dėl to, kad Dina vyko kartu. Išvis nepamokslaudavo po laiko.

Be to, motušė Karena nusprendė, kad ne taip jau blogai buvo išleisti tą vasarą Diną į Bergeną.

Išstypusios mergiotės laikysenoj atsirado kažkas nauja. Tarsi ji tik dabar pastebėjo, kad pasaulio esama kur kas didesnio, negu siekia jos akys iš lensmano dvaro ar Reinsneso.

Veidas taip pat pasikeitė. Motušė Karena negalėjo pasakyti, kuo būtent. Matyt, akys…

Šiaip jau motušė Karena suprato daugiau, negu parodydavo. Ir ji nebekartojo sūnui žodžių, pasakytų tuomet, kai jis visas švytėdamas paskelbė, kad Dina Holm tapsianti Reinsneso ponia.

Ji tik lengvai uždėjo ranką sūnui ant peties ir supratingai atsiduso. Ir ji matė, jog nauji rūbai bei šukuosena neįstengė paslėpti, kad Jakobo plaukai dar labiau pražilo, o pilvukas įdubo.

Liemenė kabojo tarsi skolinta. Kaktoje įsirėžusios gilios raukšlės, o paakiai pajuodę. Tačiau vis tiek buvo nepaprastai gražus.

Atrodė, nuovargis ir neviltis pritinka jam labiau nei tas pasipūtimas, kuris buvo apėmęs Dinai apsigyvenus namuose.

Lėti, sunkūs judesiai. Tai, kaip jis stojasi. Tvirta, aukšta figūra be jokio orumo, pritinkančio pasiturintiems jo amžiaus vyrams.

Motušė Karena visa tai matė. Savaip.

Olinė triūsė virtuvėje. Ji taip pat matė. Nebuvo iki galo įsitikinusi, ar jai labai patinka naujasis Jakobas, paženklintas sunkios atsakomybės naštos. Nesidžiaugė ji ir Dina. Labiausiai Olinė troško, kad viskas būtų kaip anksčiau. Ypač kad toks pat būtų Jakobas.

Dina norėjo apiplaukti Norlaną ir pamatyti viską, kuo Kristianas IV sumokėjo už keletą nusususių perliukų ir kelias statinaites reinvynio.

Ji niekaip negalėjo suprasti, kad kelionė neįmanoma tokiu metų laiku.

Jakobas švelniai, bet tvirtai pasakė: „Ne!“

Jos įtūžį jis atlaikė kaip santūrus tėvas. Ir susitaikė su jos bausmėmis. Kurias atlikdamas turėjo miegoti vienas salės kamputyje. Tiesą sakant, jis buvo taip išsekęs po kelionės, kur visais atžvilgiais nė minutę negalėdavo prarasti budrumo, kad jis tuoj pat užmigo kaip negyvas ant nepatogaus šezlongo. Tvirtai įsitikinęs, kad audra nurims ir viskas pakryps į gera. Svarbu tik atgauti formą ir sveikatą.

8 skyrius

NES KEKŠĖ – GILI DUOBĖ IR SVETIMOJI – AUKŠTAS ŠULINYS. JI TYKOJA KELYJE KAIP GALVAŽUDYS IR PAMAČIUSI NEATSARGIUS UŽMUŠA.

(Pat 23, 27–28)

Naujoji santuoka, kurią įkvėpė pora tvirtų šlaunų, suspaudusių violončelės korpusą, ir kurią pratęsė dramatiškas nuotakos viliojimas iš medžio, grįžus iš Bergeno, ėmė tekėti ramia vaga.

Jakobą kankino nuolatinis nuovargis. Jis tarsi visą laiką turėjo stengtis būti Dinos pasaulyje. Niekuomet neišleisti jos iš akių arba neleisti, kad ji per daug skirtų dėmesio atsitiktiniams žmonėms.

Jis nebuvo pakankamai blaivus, kad tai pavadintų pavyduliavimu. Jis tik žinojo, kad jei neprižiūrėtų Dinos, bematant įvyktų tragedija.

Visuomet atsirasdavo, kas ją iš jo pavagia! Vaiduokliai Tjetoje. Dailininkai arba muzikantai. Netgi vienas įgulos narys, iš gailesčio priimtas kelionėje atgal, nes nebeturėjo pinigų garlaiviui, tapo beviltiška ir žeminančia grėsme.

Dina lošdavo kortomis! Negana to, rūkydavo pypkę su tuo apšepusiu ir nevalyvu bernu.

Jakobas ėmė nujausti, kad jo paskutinė meilė jam kainuos kur kas brangiau, nei jis manė. Taip pat ir nakties miegą.

Jis netgi negalėjo pakeliauti pakrantėmis ir palėbauti su savo jaunystės kraujo broliais. Dinos nei paliksi vienos, nei pasiimsi. Ji sudrumsdavo visą ramybę vos tik pasirodžiusi ten, kur būdavo vyrų.

Ji galėjo būti nešvanki kaip didžiausia šv. Jono laikų šliundra ir ori kaip pranašas.

Apie jos moteriškumą negalėjo būti nė kalbos, nes tai neturėjo nieko bendra su visuotinai priimtomis elgesio normomis. Savo didelio tvirto kūno laikysena ji veikiau panėšėjo į jauną generolą. Nesvarbu, jotų ji ar sėdėtų.