Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Dina imtų žiauriai keršyti. Dabar jis pradėjo ją pažinti. Ji troško valdyti pati likdama nepriklausoma.

Tamsoje jis tematė jos kontūrus. Bet kvapai ir nuoga oda buvo pasiekiami.

Jakobas sunkiai atsiduso.

Po to šis tas įvyko.

Viskas prasidėjo nuo motušės Karenos vadinamojo pavasarinio priepuolio. Bet buvo spalis!

Priepuolis reikšdavosi tuo, kad ji negalėdavo užmigti. Paprastai užeidavo tada, kai į aukštus kambario langus pažvelgdavo pavasaris. Kovo mėnesį šviesa esanti siaubinga, tardavo ji ir nusipurtydavo.

Olinė nesakydavo nieko. Tik kandžiai šypteldavo patraukdama lūpų kampučius žemyn ir nusisukdavo. Anokia čia naujiena! Jau tie pietiečiai! Skundžiasi, net jei yra iš Tronjemo. Dejuoja dėl rudens ir žiemos tamsos. O kai Viešpats pasuka ratą į kitą pusę, jiems vėl negerai! Jaunystėje Olinė gyveno Tronjeme, ten pavasarį taip pat būdavo baltosios naktys.

Bet kažkuo visuomet juk reikia skųstis. Jau tos Tronjemo moterys, aikštijasi, lyg būtų iš pačios Italijos!

Taigi motušės Karenos priepuoliai, kurie patikimai lyg gandrai pranašaudavo pavasarį, išsiderino. Tais metais jie užėjo spalio mėnesį.

Tuomet prasidėjo laiptų į antrąjį aukštą girgždinimas naktimis. O rytais ant suolo virtuvės darbininkė surasdavo puodelį su pieno grienele.

Mat motušė Karena šildydavosi pieno su medumi. Sėdėdavo prie stalo tuščioje virtuvėje ir žiūrėdavo, kaip šviesa slankioja variniais puodais ant sienos, peršliaužia mėlynai dažytu paneliu ir primygtinai parodo, kad laikas skalbti skudurinius takus.

Motušė Karena atsibusdavo tuoj pat po pusiaunakčio. Nutipendavo į virtuvę ir mėgaudavosi pieno šlakeliu bei ramybe dideliuos miegančiuos namuos.

Tačiau šįsyk metų laikas buvo ne tas, tad jai tekdavo atsinešti žvakę.

Slinkdama pro koridoriaus langą, ji išvydo pavėsinėje degant žibintą! Pirmučiausia pamanė, kad mėnuo su ja pokštauja nukreipdamas spindulius į spalvoto stiklo langus. Bet netrukus ji aiškiai pamatė.

Pirma mintis buvo pažadinti Jakobą. Bet ji susitvardė. Užsimetė ant chalato kailinį apklotą, nutarusi pati ištirti įvykį.

Vos tik spėjo išeiti ant laiptų, pavėsinės durys prasivėrė ir jose pasirodė aukšta avikailiu apsigobusi žmogysta. Dina!

Motušė Karena smuko į koridorių ir pasileido laiptais aukštyn, kiek senos kojos išneša.

Nei šis, nei tas klausytis rėksmingų Dinos pasiaiškinimų tokiu paros metu. Bet ji pažadėjo sau pakalbėti su Dina kitą dieną.

Kažkodėl to nepadarė.

Motušę Kareną nemiga kankino aršiau nei bet kada. Nes jai rūpėjo ir Dina. Kur tai matyta, kad jauna moteris per šalčius naktį sėdėtų pavėsinėje, kad ir su kailiu.

Kažkodėl ji neprisivertė apie tai pakalbėti su Jakobu.

Ji pastebėjo, kad Dinos pasivaikščiojimai vykdavo tam tikra tvarka. Dina sėdėdavo pavėsinėje, kai stodavo giedros, šaltos, žvaigždėtos naktys su šiaurės pašvaiste.

Pagaliau vieną dieną, joms vienoms sėdint kambaryje, ji tarsi atsitiktinai, bet nenuleisdama nuo Dinos akių, paklausė:

– Ir tau nesimiega tokiu metu?

Dina metė į ją žvilgsnį.

– Aš miegu kaip užmušta!

– Man rodos, girdėjau… tave vaikštant penktadienio naktį?

– Argi? Nepamenu, – pasakė Dina.

Tuo kalba buvo baigta. Motušė Karena nebesigilino. Ne jos būdui įrodinėti ir kelti triukšmą dėl to, kad žmogui nesimiega. Bet jai atrodė keista, kad Dina nori tai nuslėpti.

– Tu juk įpratusi prie tamsumos.

– Taip, – atsakė Dina ir ėmė švilpiniuoti.

Motušė Karena neištvėrusi išėjo iš kambario. Jai tat buvo begėdiškiausia provokacija. Moterys iš geros šeimos nešvilpauja.

Bet ji įsižeidė neilgam. Po valandėlės vėl sugrįžo. Dirstelėjo Dinai per petį, kur toji sėdėdama sklaidė natas, ir tarė:

– Geriau pagrok man ką nors. Tu gi žinai, kad negaliu pakęst švilpimo. Tai blogas įprotis, kuris nesiderina…

Balsas buvo pakankamai švelnus. Bet žodžiai nedviprasmiški.

Dina gūžtelėjo pečiais ir išėjo iš kambario. Ji neskubėdama užlipo į salę ir atidariusi duris sėdo griežti psalmių.

Motušė Karena reguliariai vis patikrindavo pirkinius namų ūkiui bei maisto atsargas.

Tik labai nenorom ji lipdavo į drėgną rūsį. Bet tai padaryti reikėdavo. Ji apžiūrėdavo lentynas su uogienės stiklainiais ir sūdyto maisto statinaitėmis. Liepdavo ką nors išvalyti, išmesti sugedusį ar seną maistą. Viskas buvo jos švelniose tvirtose rankose. Visuomet žinojo, kiek serbentų ar aviečių lieka kiekvienais metais. Užsirašydavo ir pagal tai apskaičiuodavo, kiek reiks kitais metais.

Vyno podėlis būdavo papildomas keturis kartus per metus. Pagal ligšiolinį suvartojimą namuose to dažniausiai pakakdavo. Išskyrus tik Jakobo gedėjimą prieš porą metų, kitu laiku užtekdavo palyginti nedidelės kvotos.

Vieną antradienį priešpiet, artėjant Kalėdoms, ji nusileido į rūsį atlikti savo skaičiavimų. Čia ji pamatė, kad brangiojo „Dry Madeira“, 78 šilingai už butelį, nebuvo likę nė vieno! Ir tik pora butelių „Rhinsk Hochheimer“ vyno, to, kur 66 šilingai už butelį! Iš raudonųjų vynų buvo likę tik be galo mažai gerojo „St. Julien“ po 44 šilingus. Du buteliai!

Motušė Karena ryžtingai išėjo iš rūsio. Keletą kartų apsivyniojo šaliu ir pati patraukė į krautuvės kontorą aiškintis su Jakobu.

Jis vienas turėjo raktą durų, už kurių stovėjo lentynos su buteliais. Ji pati turėjo jo paprašyti ryte!

Motušės Karenos pasipiktinimui nebuvo ribų. Jakobas jokiu ženklu neišsidavė, kad jo sąžinė nešvari, kai sužinojo, kad ji leisis į rūsį skaičiuoti. Olinei buvo griežtai prisakyta kiekvieną praimtą butelaitį brūkšneliu pažymėti namų ūkio knygoje. Ir toji apskaita galiausiai būdavo tikrinama.

Jai įėjus Jakobas rūkė kasdieninę pypkę. Jis buvo įraudęs ir be apykaklės kaip paprastai, kai kartu su Nylsu peržiūrinėdavo protokolus. Jam tai buvo darbas ne iš maloniųjų.

Vos tik motušė Karena pasirodė tarpduryje, jis suprato, kad kažkas atsitiko. Smulkutė guvi moteriškė, apsisiautusi kutuotu šaliu, buvo kaip nesava.

– Man reikia su tavim pakalbėti, Jakobai! Prie keturių akių!

Nylsas klusniai pasišalino ir uždarė paskui save duris.

Motušė Karena kiek lukterėjusi atidarė jas staigiu judesiu, kad įsitikintų, jog jis per sandėlį nuėjo į krautuvę.

– Tai tu vėl įnikai į savo šlykščius įpročius? – išrėžė ji.

– Motuše, apie ką tu kalbi?

Jis pastūmė į šalį protokolus ir užgesino pypkę, kad dar labiau jos nesupykintų.

– Aš buvau rūsyje! „Dry Madeira“ visas išgertas, ir „St. Julien“ beveik nėra!

Jakobas sukluso ir ėmė timpčioti ūsus. Jis prisiminė senąją sąžinės graužatį ir vos nepatikėjo, kad jis ir išgėrė visą vyną.

– Motuše, bet tai neįmanoma!

– Štai kaip!

Motušės Karenos balsas sudrebėjo.

– Betgi aš ten nesu lankęsis be Olinės žinios dievai žino nuo kada. Paskutinis kartas gal bus prieš kelionę pietuosna…

Jis buvo nelaimingas mažas berniukas, neteisėtai apkaltintas šunybėmis, kurių nepadarė.

– Šiaip ar taip, buteliai dingę! – pareiškė ji ir klestelėjo į lankytojams skirtą kėdę priešais milžinišką rašomąjį stalą. Ji atsiduso ir tiriamu žvilgsniu pažvelgė į jį. Jakobas dievagojosi esąs nekaltas. Jie aptarė galimus variantus. Bet nė vienas jų neatrodė pakankamai geras.

Kai Dina grįžo pasijodinėjusi, virtuvėje rado sumaištį. Vyko griežtas patikrinimas.

Olinė raudojo. O įtariami buvo visi.

Dina pasuko įsiaudrinusių balsų link ir niekieno nepastebėta sustojo prie kamaros durų. Apsitempusi senomis odinėmis kelnėmis, kuriomis visuomet jodinėdavo, sulipusiais plaukais. Skruostai degė nužvarbę nuo vėjo ir sniego.