Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Visų pirma dėl to, kad viešbučio šeimininkas užklausė, ar jiems nereikia dviejų vienučių. Vienos ponui Grenelvui, kitos jo dukrai. Antra, jis atsiminė, kad Dina jau beveik prieš metus pastebėjo, jog jis ima žilti. Nebuvo jokio reikalo atrodyti senesniam nei neišvengiama.

Dina matavosi skrybėlaites ir sukneles su tokia pat kapų rimtimi kaip ir tuomet, kai prieš išsikraustydama iš namų matavosi Jertrūdos sukneles.

Bergeno išmonės darė stebuklus. Dina tapo vyresnė, o Jakobas – jaunesnis.

Kaip du pasipūtę dagiliai jie ieškojo savo atspindžio parduotuvių vitrinose ir balose, atsitiktinai pasitaikančiose jų kelyje.

Andersui visi tie begėdiški apdarai kėlė tik geraširdišką šypseną.

Dina įkainavo ir skaičiavo, dėjo ir dalijo. Sudarinėjant pirkimo ir pardavimo sandėrius, Jakobui ir Andersui ji buvo gyva skaičiavimo mašinėlė. Ji kėlė aplinkinių susidomėjimą.

Vieną vakarą Jakobas pasigėrė ir iškėlė sceną. Ji šnekučiavosi su vienu inteligentišku ponu, kuris elgėsi pagarbiai, nes ji skambino Bethoveną viešbučio fortepijonu.

Kai Jakobas ir ji pasiliko vieni du, jis tėškė, kad visuomet atrodysianti kaip kekšė, jei ir toliau nešiosianti palaidus plaukus.

Iš pradžių ji nieko nesakė. Bet jis vis neatstojo. Tuomet ji spyrė jam į blauzdą, kad jis net aiktelėjo, ir pareiškė:

– Tai tik rodo Jakobo Grenelvo šykštumą. Jis negali pakęsti, kad kas nors, be jo, matys mano plaukus. Viešpats nėras toks šykštus kaip Jakobas. Antraip jis neleistų ant galvos augti plaukams!

– Tu elgiesi begėdiškai, – tarė jis, trindamas koją.

– O jeigu aš būčiau žirgas? Arba laivas? Tada galima būtų mane rodyti? O Dina turi būti nematoma kaip šmėkla?

Jakobas pasidavė.

Paskutinę dieną Bergene jie praėjo pro lentinę tvorą, nukabinėtą įvairiausiais skelbimais.

Dina buvo lyg musė, užuodusi cukrinę.

Paieškomas kišenvagis. Vyriškis galįs būti pavojingas. Mažos namų darbo afišėlės skelbė apie religinį vakarėlį arba siuvėjo paslaugas.

Vyresnio amžiaus pasiturinčiam vyriškiui reikalinga namų šeimininkė.

Pačiam vidury kabojo didelis juodai baltas skelbimas, kad už meilužės nužudymą bus kariamas žmogus.

Vyriškio atvaizdas buvo tiek aptaškytas purvais, kad jau neįžiūrimas.

– Taip bus geriau šeimai, – niūriai pareiškė Jakobas.

– Ten mes turim nuvažiuoti! – nusprendė Dina.

– Į egzekuciją? – pasibaisėjo Jakobas.

– Taip!

– Bet Dina! Bus kariamas žmogus!

– Taigi. Skelbime taip ir parašyta!

Jakobas išsprogino į ją akis.

– Siaubinga žiūrėti į tokius dalykus!

– Ten nebus kraujo.

– Bet jis mirs.

– Visi mirsim.

– Dina, man atrodo, tu ne visai supranti…

– Skerdimas yra kur kas blogiau.

– Bet skerdžiami gyvuliai.

– Aš vis tiek ten noriu!

– Tai ne moterims. Be to, pavojinga…

– O kodėl?

– Minia gali užsimanyt nulinčiuoti pasiturinčias moteris, kurios atėjo iš smalsumo. Tikrai, – pridūrė jis.

– Mes nusisamdysime karietą. Ir galėsim greitai iš ten pasprukti.

– Nesurasim vežiko, kuris sutiktų mus ten vežti dėl pramogos.

– Tai ne pramoga, – piktai atrėžė Dina. – Mes žiūrėsime, kaip tai įvyksta.

– Aš baisiuosi tavim, Dina! Ką tu nori išvysti tokioje scenoje?

– Akis! Jo akis… Kai budelis užners jam kilpą ant kaklo…

– Mieloji, brangioji Dina, tu gi taip negalvoji.

Dinos žvilgsnis praslydo pro jį. Tarsi jo nė nebūtų buvę. Jis paėmė ją už rankos ir norėjo eiti toliau.

– Noriu pažiūrėti, kaip jis tai sutiks! – tvirtai pasakė ji.

– Ar yra į ką žiūrėti, kai nelaimingam žmogui toks baisumas…

– Anoks čia baisumas! – pertraukė ji suirzusi. – Tai svarbiausias momentas!

Ji spyrėsi. Jakobas suprato, kad ji važiuos viena, jeigu jis nenusileis.

Jie nusisamdė karietą ir kitą rytą vos brėkštant išvažiavo į egzekucijos vietą. Vežikas nė kiek nesimuistė, kaip buvo manęs Jakobas. Bet jis užsiprašė apvalios sumelės už tai, kad stovės, kol bus vykdoma mirties bausmė, ir važiuos atgal, Jakobui davus ženklą.

Aplink kartuves tirštai spietėsi žmonės. Kūnai lipte lipo vienas prie kito. Buvo ankšta. Laukimas tvyrojo ore kaip pykinantis žuvų taukų tvaikas.

Jakobą nupurtė šiurpas, jis pašnairavo į Diną. Savo šviesias akis buvo įsmeigusi į kadaruojančią kartuvių kilpą. Timpčiojo pirštus taip, kad sąnariai traškėjo. Burna buvo pražiota. Ji traukė orą pro sukąstus dantis.

– Liaukis, – pasakė Jakobas ir uždėjo delną ant jos pirštų.

Ji neatsiliepė. Bet dabar jau ramiai laikė rankas sterblėje. Prakaitas sunkėsi jai iš kaktos ir grioveliais ties šnervėmis varvėjo žemyn. Dviem galingom upėm.

Nebuvo įprastų pokalbių. Ore girdėjosi pratisas murmesys. Tvyrojo laukimas, kurį Jakobas keikė.

Jis stipriai nutvėrė Diną, kai vežimas atvežė prie kartuvių vyriškį.

Žmogus buvo vienplaukis. Nudriskęs, purvinas, apšepęs. Jo surakintos rankos čia gniaužėsi, čia vėl tiesėsi.

Jakobas neatsiminė matęs tokį sugniuždytą žmogų.

Jo akys kaip paklaikusios buvo įbestos į minią žmonių. Priėjo pastorius ir kažką pasakė nelaimingajam. Vienas kitas spjaudė vežimo link ir siuntė prakeiksmus. „Žudikas!“ – metė kažkas.

Iš pradžių vyriškis krūpčiojo nuo kiekvieno spjūvio.

Po to tarsi apmirė. Jis leidosi išlaisvinamas iš antrankių bei antkojų, ir jam ant kaklo buvo užnerta kilpa.

Dalis žmonių susigrūdo tarp karietos, kurioje sėdėjo Dina su Jakobu, ir pertvaros priešais kartuves.

Dina atsistojo karietoje. Nusitvėrė krašto ir pasilenkė virš apačioje stovinčių žmonių galvų.

Jakobas negalėjo matyti jos akių. Nebeturėjo ryšio su ja. Jis pakilo iš vietos, kad galėtų sugriebti, jeigu ji alptų.

Bet Dina nealpo.

Arkliui, pakinkytam į egzekucinį vežimą, sudavė per šoną. Žmogus pakibo ore. Jakobas apglėbė Diną. Žudiko agonija suvirpino jos kūną.

Ir viskas.

Visą kelią į uostą ji nepratarė nė žodžio. Ramiai sėdėjo. Tiesi kaip generolas.

Jakobo kaklajuostė sumirko prakaitu. Jis spaudė neklusnias rankas prie kelių ir nežinojo, kas baisiau. Mirties bausmė? Ar Dinos noras ją matyti?

– Šitas net necyptelėjo, – tarė vežikas.

– Ne, – šaltai atsakė Jakobas.

Dina žiūrėjo prieš save nematydama nieko, tarsi sulaikiusi kvėpavimą. Paskui ji giliai ir garsiai atsiduso. Lyg atlikusi didžiulį darbą, kuris jau seniai slėgė pečius.

Jakobas jautėsi nekaip. Likusią dienos dalį nenuleido nuo Dinos akių. Pabandė su ja pasikalbėti. Bet ji tik šyptelėjo stebėtinai draugiškai ir nusisuko.

Antrąjį rytą jūroje Dina pabudino Jakobą ir pasakė:

– Jo žalios akys žiūrėjo į mane!

Tuomet jis priglaudė ją prie savęs. Sūpavo ją kaip vaiką, kurio niekas neišmokė verkti.

Plaukdami šiaurės kryptimi, jie užsuko į senąjį Tjetos dvarą. Galėjai pamanyti atvykęs į karaliaus rūmus. Tokios ten buvo manieros ir sutikimas.

Jakobas baiminosi dėl Dinos nenuspėjamo būdo. Tuo pat metu jis su patino pasididžiavimu rodė visiems savo retą medžioklinį sakalą. Čia jau kiekvienam reikėjo apsiprasti, kad būsi apkapotas, jei prisiliesi be pirštinės. Dina nerodė ypatingo susižavėjimo tuo, kad svečiuojasi dvare, kuriame lankėsi apskrities teisėjas bei teisingumo taryba ir kuris savo klestėjimo dienomis buvo dviejų trijų parapijų dydžio. Ji nepuolė mandagiai žavėtis prašmatniomis menėmis. Nepastebėjo ir pagrindinio rūmo, kuris buvo dviejų aukštų ir trisdešimt keturių uolekčių ilgio.