Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Bet niekas jo neišmokė tinkamų žodžių. Jie buvo migloti. Kaip ir ši naktis.

Jis būtų įmanęs papasakoti jai viską, ko nepasakė Ingeborgai, kai ji dar gyveno. Būtų papasakojęs apie Kalėdų šventimą Reinsnese. Kai motina bėginėdavo visa užkaitusi, skubanti, su raudonom rožėm skruostuose. Apie visą širdgėlą, kuri suspausdavo širdį, kai motinos žvilgsnis pabėgdavo nuo jo, tėvui įėjus į kambarį.

Būtų galėjęs paaiškint jai tą liūdesį, kuris užvaldydavo jį kiekvieną kartą, kai palikdavo namus. Nors pats to trokšdavo. Išvažiuoti iš namų.

Dina virto valkirija iš motušės Karenos mitologijos knygos. Būtybe, laikančia jį ant vandens. Kuri paslapčia suprato viską, ko jis nesugebėjo apsakyti žodžiais.

Virš gelmės Johanas atsipalaidavo. Nuskendo pasibjaurėjimas Dina. Jį lyg žvynai dengė jos nuogumas.

Aš esu Dina, kuri sugavo žvilgančią žuvį. Pati išimu iš jos kabliuką. Meškerė sulinko. Žaizda nedidelė. Aš ją paleidžiu. Tegu gyvena. Šiandien giedra diena.

Jie neturėjo kuo nusišluostyti. Nedrąsiai jis pabandė džentelmeno vaidmenį. Norėjo duot jai savo marškinius.

Ji atsisakė.

Rimti ir drebantys jie rengėsi lietuj.

Staiga ji tarė, tarsi būtų stovėję ant kranto prieš jam išvykstant:

– Rašyk!

– Gerai, – atsakė jis ir baimingu žvilgsniu apmetė taką, vedantį į namus.

– Iki šiol aš su niekuo nesimaudžiau.

Tai buvo jos paskutiniai žodžiai, kuriuos ištarusi nubėgo taku sodybos link.

Jis norėjo ją pašaukti. Bet neišdrįso. Ji jau buvo pranykusi tarp medžių.

Varvėjo nuo visų šakų. Ant jų jis išliejo savo neviltį. Nuo šakų ant žemės nepaliaujamai krito vandens lašai.

– Tai kaipgi tu išmokai plaukti, jei su niekuo nesimaudei? – varvėjo žodžiai. Vėl ir vėl. Be galo.

Nes jis nedrįso jai sušukti. Kas nors galėjo išgirsti…

Jis pasislėpė tuose žodžiuose. Paslėpė geismą, kuris suposi paplūdimyje tarp dumblių. Paslėpė jį klausime:

– Kaip tu išmokai plaukti?

Bet galiausiai jis nebeišlaikė. Susirangė už didelio akmens, kur vaikystėje buvo jo slėptuvė. Tada ranka sugniaužė savo kietą kaip akmuo varpą ir atsidavė pagundai. Negalvodamas apie Dievą.

Nuo tos dienos Johanas ėmė neapkęsti tėvo. Giliai, visa esybe. Vis dar nesitardamas su savo Dievu.

Jakobas atsibudo, kai Dina įslinko į salę.

– Kur tu buvai, dėl Dievo meilės? – sušuko jis, išvydęs šlapią būtybę.

– Maudžiausi.

– Naktį? – nepatikėjo jis.

– Naktimis nesibasto tiek žmonių, – atsakė ji. Nutraukusi nuo savęs visus drabužius, paliko juos gulėti krūvoje ant grindų ir įlindo pas jį po patalais.

Jo šilumos pakako abiems.

– Ar matei skenduolį, raganiūkšte? – pajuokavo Jakobas jau snausdamas.

– Ne, bet aš mačiau skenduolio sūnų!

Jis tyliai nusijuokė ir pasiskundė, kad ji tokia šalta.

Jakobas nė kiek nesirūpino. Nežinojo, kad ji moka plaukti.

7 skyrius

ARGI GALI ŽMOGUS PASLĖPTI UGNĮ SAVO ANTYJE, KAD JO DRABUŽIAI NEDEGTŲ? ARBA VAIKŠČIOTI ANT ŽARIJŲ NENUSIDEGINDAMAS KOJŲ PADŲ?

(Pat 6, 27 ir 28)

Tą vasarą Dina išplaukė kartu į Bergeną.

Motušė Karena suprato, kad Dinos vis tiek neišauklėsi per vieną naktį. Ir kai jekta išplaukė, ji turėjo pripažinti, kad jau seniai troško tylos ir ramybės. Kad tuoj po to turėjo išvykti ir Johanas, senutei buvo sunkiau išgyventi.

Dina buvo neklaužada vaikas, kurį reikėjo tramdyti.

Ne kartą dėl jos išdaigų pakrikdavo visa laivo komanda.

Andersas į tai žiūrėjo su didžiausiu santūrumu ir humoru.

Visų pirma, Dina persinešė iš kajutės ant denio kailinį apklotą. Ten ji be atvangos lošė kortomis ir traukė pasaulietiškas dainas su nepažįstamu vaikinu, kuris įsidarbino paskutiniu momentu ir griežė kažkokiu styginiu instrumentu, primenančiu neregėtą baidyklę. Tokiais grodavo rusų jūreiviai.

Šis juodbruvas vaikinukas kalbėjo darkyta švedų kalba ir tvirtino jau keletą metų trankąsis po pasaulį.

Jis atplaukė iš šiaurės rusų laivu ir vieną gražią dieną išlipo į krantą Reinsnese. Ten ir apsistojo laukdamas, kol jį kas paims į pietus.

Jakobas šūktelėjo porą sykių ir paprašė vairininką pasirūpinti, kad ant denio būtų ramu. Tačiau tai nieko negelbėjo. Jis jautėsi esąs senas bambeklis. O toks vaidmuo jam nepatiko.

Galiausiai jis pats išlindo ant denio ir ėmė šėlti drauge.

Kitą dieną jis pasirūpino, kad vakarui atėjus būtų apsistota Grėto salos dvare. Ten jie buvo gražiai sutikti ir gerai pavaišinti.

Grėto sala neseniai buvo tapusi viena iš „Princo Gustavo“ prieplaukų, ir šeimininkas turėjo nemažų planų statyti naują namą, krautuvę ir paštą.

Į namus neseniai atvyko dailininkas tapyti jūrininkų portretų. Ir Dina tuoj pat susidomėjo molbertu. Kaip žvėris ji suko ratus aplink, uodė aliejinių dažų bei terpentino kvapus. Ji akylai sekė kiekvieną dailininko judesį ir kone pati korėsi jam ant kaklo.

Žmones trikdė toks jos natūralumas. Tarnai pašnibždom aptarinėjo jaunąją Reinsneso šeimininkę. Ir užjautė Jakobą Grenelvą. Nelengvas jam teko kryželis…

Dinos nesivaržymas su dailininku pavertė Jakobą šnairuojančiu pririštu šuniu. Jis tiesiog kaisdavo iš gėdos, kai ji elgdavosi netinkamai.

Atsigriebti už viską jis pabandė lovoje. Užgriuvo ją su įžeisto pavyduliaujančio vyro teise ir jėga.

Tačiau už plonos sienos kažkas ėmė taip garsiai kosėti, kad jam teko nurimti.

Dina ranka užspaudė jam burną, sušnypštė, kad nutiltų. Tuomet pasikėlė naktinius marškinius ir apsižergė įtarųjį Jakobą. Ir bemaž tyliai nuvedė jį į palaimintųjų gretas.

Kai jie vėl išplaukė į jūrą, ji apsigyveno kajutėje. Ir pasaulis Jakobui nusidažė gražesnėmis spalvomis.

Taip jie ir plaukė į Bergeną be jo priekaištų.

Judri įlanka! Tvirtovė, namai ir bažnyčia. Karieta. Su elegantiškais ponais ir damomis po skėčiais.

Atrodė, kad Dinos galva pritaisyta ant rato ašies. Naujais kelioniniais batais ji kaukšėjo grindiniu. Ir atidžiai stebeilijo į kiekvieną vežiką, murksantį su botagu tarp kelių.

Karietos neretai priminė išpuoštus biskvitinius tortus, jos lūžo nuo šviesių vasarinių suknelių, kykų ir raukinukų. Ir nėriniuotų skėčių. Kurių savininkės atrodė be galvos ar veido.

Matėsi ir ponaičių. Elegantiškai apsitaisiusių tamsiais kostiumais arba jaunų ir įžūlokų šviesiais kostiumais, su ant akių užsmauktomis šiaudinėmis skrybėlėmis.

Ramstydamas vandens siurblį, stovėjo senas karininkas mėlynu švarku su raudonais atvartais. Savo ūsus jis buvo taip smarkiai sutepęs tepalu, kad tie atrodė kaip išpiešti. Dina nuėjo prie jo ir palietė jį. Jakobas patraukė ją už rankos ir susigėdęs atsikrenkštė.

Kitur iškaba kvietė pasivaišinti rinktine madera ir Havanos cigarais! Už kavinės užuolaidų stūksojo raudono pliušo sofos ir kutais nukabinėti lempų gaubtai.

Dina užsimanė įeiti į vidų ir surūkyti cigarą! Jakobas nusekė iš paskos. Kaip rūpestingas tėvas įtikinėjo ją, kad ji negalinti viešai rūkyti cigaro!

– Kada nors aš vis vien atplauksiu į Bergeną ir surūkysiu cigarą! – įsižeidusi pareiškė ji ir godžiai siurbtelėjo maderos.

Jakobas nusipirko elegantišką išeiginį kostiumą: mėlynos alpakos dvieilį švarką aksominiais atvartais ir languotas kelnes. Skrybėlę jis nešiojo taip, tarsi nieko kito gyvenime ir nebūtų daręs.

Jis užsuko pas barzdaskutį ir kirpėją. Ir į viešbutį grįžo švariai nugremžtais skruostais. Tai jis padarė dėl dviejų priežasčių.