Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Kai galų gale jau turėjo įsiskverbt į ją, jis sulaikė kvėpavimą. Geismas staiga virto juodu katinu, snaudžiančiu šešėlyje.

Skęsdamas raudoname it kraujas rūke, suprato: ji sutrins jį į dulkes, jeigu bus nepriimtinas jo būdas. Tai jam suteikė jėgų.

Ji neišleido nė garso, nors paklodė buvo visiškai sugadinta.

Subliuško visos girdėtos nešvankios istorijos apie vestuvių naktį ir raudančią nuotaką.

Visko, ką Jakobas buvo patyręs ir išmokęs, reikėjo mokytis iš naujo. Čia netiko niekas, ką buvai matęs ir girdėjęs anksčiau.

Jakobo nuotaka buvo lyg jauna kumelaitė. Skaisčiai žalioje vasaros ganykloje. Čia ji priremia jį prie tvoros. Čia vėl netikėtai pertraukia žaidimą ir eina gerti iš duburio, baisiai ištroškusi. Ji jam apkandžiojo papilvę, kai jis nevykusiai rengėsi šuoliui. O paskui visai netikėtai leidosi sugaunama. Ir atsiklaupė ant visų keturių, apimta atsiduodančiai kumelaitei būdingos slogios ramybės. Jos virpantis jaunas kūnas atsivėrė ir priėmė atsargius jo baksnojimus.

Jakobą užplūdo bemaž religinis jausmas. Atėjo didžiausios laimės akimirka. Ne jam. Jakobas nebeįstengė slėptis. Jis pravirko.

Jie nesirodė apačioje iki kitos dienos popietės. Vestuvininkai buvo išvažiavę. Lensmano šeimyna – taip pat. Pati ponia Karena salėje palei duris pastatė padėklą su maistu. Ir palinkėjo labos dienos. Geraširdiškai, nudelbtom akim.

Tarnai šypsojo. Nebuvo tekę girdėti, kad vestuvių naktis truktų nuo antros valandos nakties iki kitos dienos penkių valandų vakaro.

Elnienos kepsnys jau buvo nuėjęs niekais ir sudžiūvęs, o bulvės suvirusios į košę, kai jaunieji pagaliau pasirodė.

Dina buvo nepriekaištingai apsivilkusi naująja suknele iš kraitinės skrynios. Bet kaip visuomet palaidais plaukais. Šypsantis šviežiai nusiskutęs Jakobas sunkiai valdė kojas ir nugarą.

Per pietus jie nekreipė nė mažiausio dėmesio į motušę Kareną, Andersą, Nylsą ir Johaną.

Erotas sklandė ore. Sunkus ir prisisotinęs, jis šliaužiojo tapetais, žaidė ant panelio, nustelbė sidabrinių įrankių blizgesį.

Abu jaunieji įkaušo dar nebaigę pagrindinio patiekalo. Prieš nulipdama iš salės, Dina pirmą kartą paragavo portveino. Tai buvo naujas žaidimas. Kurio saldumą galėjai pajusti liežuviu.

Ponios Karenos lakstantis žvilgsnis ir Johano akys, kupinos pasišlykštėjimo.

Nylsas smalsiai dėbčiojo į Diną ir apetitu nesiskundė.

Andersas atrodė taip, tarsi ne savu noru būtų patekęs į kambarį, kur dabar tenka sėdėti prie stalo su nepažįstamais žmonėmis. Jis geriausiai už visus prisitaikė prie situacijos.

Dina išmoko naują žaidimą. Ji buvo mačiusi jį arklių aptvare. Vištidėje ir žuvėdroms poruojantis pavasarį. Jakobas buvo jos žaislas. Ji stebėjo jį gludinto stiklo akimis.

6 skyrius

TU BŪSI PILNA GIRTUMO IR SKAUSMO IŠ SIELVARTO IR LIŪDESIO TAURĖS, IŠ SAVO SESERS SAMARIJOS TAURĖS.

(Ez 23, 33)

Dar 1838 metų kovo 5 dieną garlaivis „Princas Gustavas“ leidosi į savo pirmąją kelionę iš Tronjemo šiaurės link. Daug kam tokios kelionės tuomet atrodė pramuštgalviškos išmonės. Tačiau kažkokiu stebuklu jos tapo nuolatinės.

Ačiū Dievui, kelias buvo neblogas. Bet jūroje pasitaikydavo ir kliūčių. Visokių nejaukių fiordų ruožų, povandeninių srovių ir verpetų. Pūsdavo visų krypčių vėjai ir iki tam tikro laiko keleiviams būdavo geriau nesirodyti denyje. Nemaloni aplinkybė buvo ir tai, jog nei Folhavo jūroje, nei Vestfiorde negalėjai pasikliauti niekuo kitu, kaip tik žemės sukimusi ir išcentrine jėga.

Dar ir dabar, po daugelio metų, ne visi pakrantės gyventojai mano, kad ugnimi ir dūmais spjaudantis „Princas Gustavas“ – kaži koks gėris.

Laivai yra ne tam, kad plaukiotų prieš vėją ir srovę. Be to, garlaivis baidąs iš fiordų žuvis, kaip tvirtino užsispyrėliai. Tokiais atvejais labai sunku įpiršti kitokią nuomonę.

Bet pamažu žmonės praregėjo. Tie, kuriems tekdavo daug keliauti, liaupsino garlaivį. Tikras rojus, palyginti su atviru šiaurietišku laiveliu ar ankštu burlaiviu.

Aukštuomenė keliaudavo pirmąja klase dešimtvietėse vyrų arba penkiavietėse moterų kajutėse. Antrajai klasei buvo skirtos bendros dvylikavietės kajutės. Trečiajai klasei priklausė atviras priekinis denis, tad keleiviams tekdavo glaustytis tarp dėžių, statinių ir kitokių daiktų.

Bet ramiu oru ir prastuomenė keliaudavo nelyginant grafai. Bilietai buvo nepigūs: 20, 10 ir 5 šilingai už mylią. Bet užtat vasarą per vieną savaitę galėdavai nusigauti iš Tronjemo į Tromsę.

Ūkiai, kuriems nusišypsojo laimė turėti susisiekimą garlaiviu, per pastaruosius metus suklestėjo. Ir menkas nuostolis, kad pagal šiaurės norvegų svetingumo papročius išlipusi į krantą aukštuomenė būdavo apnakvindinama ir maitinama veltui.

Negalėdavai atsistebėti, kaip tie svečių namai sugeba taip puikiai uždirbti. Tačiau verslas šiaurės kraštuose buvo tolygus žaidimui šachmatais.

Tavo figūros atviros bet kuriuo metu. Gali valgyti, gerti ir kuo ramiausiai, niekieno netrikdomas galvoti. Bet pamažu suvoki, jog ir priešininkas turi figūras. Jos kerta. Nepasisaugosi – nepastebėsi, kaip šiaurietiškas svetingumas kirs ir šachą, ir matą.

Vienas pirmųjų dalykų, kurį Jakobas išmoko atėjęs gyventi į Reinsnesą, buvo toliaregiška prekyba. Kai „Princas Gustavas“ atvyko su pasiūlymu, Jakobas parodė angelišką kantrybę ir palei kaulą raudoną avienos kepsnį. Gilių taurių vynui ir gero tabako pypkėms. Taip pat apsčiai geltonųjų gervuogių tiesiai iš rūsio, patiekiamų krištoliniuose indeliuose ant kojelių.

Jakobas žinojo, už ką privalo dėkoti garlaiviui.

Dina gyvenime nebuvo regėjusi tokio laivo, kokį išvydo savo pirmąją savaitę Reinsnese.

Ji stryktelėjo iš lovos, pirmąkart išgirdusi garlaivio sireną. Net ir pro nuleistas užuolaidas į kambarį liejosi gegužės saulė.

Nuo jūros ir nuo kalnų pusės sklido keistas duslus garsas.

Ji pripuolė prie lango.

Į sąsiaurį slinko juodas padaras, jo raudonas ratas plakė putas ir dundėjo. Laivas priminė beprotiškai didelę viryklę. Nikelio ir žalvario kalnas su dūmtraukiu ir katilu lyg niekur nieko yrėsi fiordu.

Atrodė, lyg kas būtų kūrenęs juodą plaukiojančią krosnį. Ji virė, garavo ir, rodės, tuoj tuoj sprogs.

Dina plačiai atvėrė langą neužkabindama kabliuko. Persisvėrė pusnuogė. Tarsi būtų buvus viena pasaulyje.

Žinoma, kad vienas kitas pamatė pernelyg lengvai apsivilkusią jaunamartę lange. Net ir iš tolo nuogas kūnas vyrus apstulbino.

Vaizduotė veikė kaip didinamasis stiklas. Ji išryškino kiekvieną odos porą ir mažiausią boluojančios figūros spalvos niuansą. Ji artėjo ir artėjo. Galų gale aptemdė stebinčiojo protą. Tam jau neberūpėjo garlaivis.

Jakobas stovėjo sode. Jis taip pat ją matė. Užuodė jos kvapą. Pro saulę, vėją ir tylų jaunų lapelių šnaresį. Jaudinantis kirbėjimas, sumišęs su bejėgiška nuostaba, staiga užėmė vyriškiui kvapą.

Nylsas su krautuvės pagalbininku išsiyrė prie garlaivio prekių. Nylsas buvo uždraudęs aplinkinių ūkių laiviūkščiams, jo paties žodžiais tariant, „trikdyti eismą“. Jam visiškai pakakdavo tos košės, kurią užvirdavo pats.

Dėl to, garlaiviui atpūškavus į Reinsnesą, nebūdavo tokios sumaišties ir iškilmių kaip kitose vietose.

Jakobas nė nebandė keisti Nylso įvestos tvarkos, skirtos jaunimui iš aplinkinių dvarų ir sodybų. Nes jis žinojo, kad po to, kai Nylsas uždraudė pašaliniams žmonėms plaukioti sąsiauryje, tie ėmė plūste plūsti į Reinsneso prieplaukas ir krautuvėlę, kad pamatytų ir išgirstų, kas atvyko ir kokių prekių gauta. O ten galėjai ir darbininkų rasti, ir pinigo pelnyti.