Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Pasitrauk, kad galėčiau nulipti, – paliepė ji.

Jis nusileido žemėn ir palaikė jai kopėčias. Užsimerkė ir giliai įtraukė jos kvapą, jai slystant pro šalį. Arti arti.

Jakobas buvo linksmas klounas. Dievui ir vestuvių svečiams. Visą likusį vakarą jis tenkinosi Dinos kvapu. Vis tiek jis jautėsi esąs vienas iš Viešpaties išrinktųjų. Jam juk dar teks priartėti prie jos taip, kad ji nepabėgs į medį!

Lensmanas nelabai suvokė, kas čia vyksta. Jam buvo tikrai netikėta, kad jo draugas menkiau išmano reikalus su moterimis nei biznį. Epizodą jis palaikė bjauriu asmeniniu lensmano iš Fagerneso įžeidimu.

O našlei Karenai Grenelv buvo apie ką pamąstyti. Ji su nerimu galvojo, kas bus, kai šiai mergiotei atiteks Reinsneso dvaro raktai ir ji ims tvarkyti Jakobo turtą.

Tačiau kažkas ją ir jaudino. Ją domino toji Dina, apie kurią nuolatos išgirsdavo stulbinančių istorijų. Mažų mažiausiai keista, kad jauna mergaitė iš geros šeimos šitaip nesivaržo. Ir neturi menkiausio supratimo apie padorumą!

Motušės Karenos nuomone, tomis neapgalvotomis vedybomis Jakobas užsinėrė kilpą ant kaklo. Bet nieko apie tai nesakė.

Johanui Grenelvui buvo dvidešimt metų. Jis neseniai parvyko iš mokyklos namo dalyvauti tėvo vestuvėse. Valandų valandas sėdėjo toje pačioje kertėje, nudūręs akis į vieną grindų plyšį.

Jakobas laikėsi žodžio. Ir be galo atsargiai artinosi. Miegoti jiems buvo paskirta didžioji lova su baldakimu salėje. Viskas buvo gatava. Išpuošta ir paklota. Užvalkalų nėriniai ir paklodės išbalo balandžio sniege. Juos virino šarme, skalavo ir džiaustė ant virvių gegužy. Vyniojo ir lankstė su rožių žiedlapių maišeliais tarpuose, ir krovė į didžiąją skalbinių spintą antrojo aukšto koridoriuje nuotakos laukti.

Nakties saulė ir lengvos nertinės užuolaidos. Žaliai tviskančios taurės aukštomis kojelėmis. Krištolo ropinės su vynu ir vandeniu. Gėlės vazose ir ąsočiuose. Šviežiai suskintos iš pievų ir sodo. Sprogstančių pumpurų kvapas už lango. Tolimas krioklio ūžimas tarpeklyje ir kalnų aidas.

Jakobas pasitelkė visą savo gudrumą. Jo rankos buvo švelnios kaip pūkas, kai jis lietė. Pirmiausia nuavė jai batelius, kurių aštrumą kiek anksčiau buvo tekę patirti.

Vis dar maudė neįvardijamas kūno dalis. Jis vis dar jautė šleikštų silpnumą, apėmusį jį tuo metu, kai Dinos batelis kliudė taikinį.

Ji sėdėjo aukštoje plačioje lovoje ir žiūrėjo į jį. Pasirėmusi ant atmestų rankų. Stebeilijo jį tol, kol jis susidrovėjo. Neatsiminė, kada moteris paskutinį kartą buvo jį sutrikdžiusi.

Klūpodamas priešais ją ir traukdamas jai batus, jis vėl buvo klounas ir tarnas. Nusižeminęs jautė, kaip suspurdėjo širdis, kai ji ištiesė koją, kad lengviau pasiduotų batelis.

Sudėtingiau buvo ją nurengti, nes reikėjo, kad ji atsistotų.

Užuolaidos nebuvo iki galo nuleistos. Per daug šviesos.

Ir jis matė tas šviesias stebinčias akis! Žiūrinčias kiek įkypai. Plačiai atmerktas, laukiančias. Per daug jau įdėmiai sekančias kiekvieną jo judesį.

Jis krenkštelėjo. Kadangi manė ją laukiant, kad jis ką nors sakytų. Jis nebuvo pratęs kalbėtis su moterimis tokiomis aplinkybėmis.

Kad nors žiemos sutemos lindėtų kertėse, o ne toji nelemta šviesa! Krištolo skaidrumo žvilgsnis privertė jį pasijusti nuogu ir bejėgiu.

Savo keturiasdešimt aštuonerių metų kūno, nedidelio, bet šiaip ar taip nenuslepiamo pilvuko jis drovėjosi kaip šešiolikmetis berniukas.

Gilios raukšlės. Pastarieji našlystės metai, pilni rūpesčių ir išgertuvių. Pražilę plaukai. Visa tai jam neteikė atsparos tokiais momentais.

Staiga jam dingtelėjo, jog tai neliko jos nepastebėta. Tąsyk lensmano dvare, kai jis pirmąkart ją pamatė su violončele tarp šlaunų.

Jakobas sugniužo. Įsikniaubė Dinos skraitan. Apimtas aistros ir kaži kokios gėdos.

– Kam tu taip darai? – paklausė ji ir pasimuistė.

Jakobas nė nekrustelėjo.

– Nes nebežinau, ką man daryti, – galų gale išlemeno jis.

– Tu buvai pradėjęs mane nurenginėti. Vieną batą jau nuavei…

Ji nusižiovavo ir sunkiu kūnu išsitiesė lovoj. Jis liko gulėti nelyginant pamestas šuo.

– Taigi, – tepasakė ir atsitiesė. Iš pradžių pasirodė viena akis, po to – žila gauruota galva.

Jo žvilgsnis aprėpė visas grožybes. Kalnų viršūnes. Jai šitaip gulint, sijonas susibruko tarpekliuose. Jis įsiaudrino. Bet tvardėsi kaip įmanydamas.

– Nevikrus esi, – tarė ji atsainiai ir ėmė segiotis.

Jis grabinėjo ją kaip drugio krečiamas. Padėjo jai nusivilkti vieną rūbą po kito.

Kuo arčiau jos kūno, tuo aštresnis darėsi arklidės, šieno ir prieskoninių žolių kvapas.

Jis prišliaužė artyn ir atsargiai delnais apglėbė jos krūtis. Mėgavosi audeklu ir šilta oda. Valandėlę sulaikė kvėpavimą. Prieš nutraukdamas suknelę, apatinius sijonus, korsetą ir kelnaites.

Jos akys smalsiai sekė kiekvieną jo judesį. Porą sykių giliai atsidūsėjusi, ji užsimerkė. Tuo metu, kai jis, sukaupęs visą savo švelnumą, atsargiai ėmė glostyti jai pečius ir strėnas.

Nuogutėlė ji išsilaisvino iš jo glėbio ir nuėjo prie lango. Ten sustojo. Tarsi būtų buvusi visai iš kito pasaulio.

Jis nežinojo, kad taip gali būti. Moteris, mergaitė! Kuri pakyla nuoga iš lovos šviesią vasaros naktį. Ir lyg niekur nieko nulinguoja prie lango!

Štai ji stovi nuauksintais pečiais ir strėnomis. Ragana ir angelas. Niekas jos dar neturėjo! Ji priklauso vien jam! Vaikštinėja jo kambary, jo namuos.

Nakties saulė pusę jos kūno pavertė medumi, kai ji staiga grįžtelėjo į jį.

– O pats ar nenusirengsi? – paklausė ji.

– Žinoma, – kimiai atsiliepė.

Pašėlusiu greičiu ėmė kristi vienas rūbas po kito. Jis tarsi bijojo, kad kažkas atsitiks, kol dar nebus spėjęs pasiekti tikslo.

Tiesą sakant, tikslą pasiekė negreitai. Net nemanė, kad šitaip atsitiks.

Vos tik jiedu atsidūrė lovoje ir jis jau norėjo užtraukti baltą apklotą, priglausti ją prie savęs, ji atsisėdo ir nutempė nuo jo antklodę.

Ėmė jį tyrinėti. Godžiai, su tokia išraiška, tarsi ką tik būtų užtikusi niekuomet nematytą neregėtą gyvį.

Tai jį taip suglumino, kad jis turėjo prisidengti rankomis.

– Jis mažesnis už jaučio ir arklio, – susidomėjusi pasakė ji, žiūrėdama jam į akis. – Bet jaučio irgi visai kitoks nei arklio. Toks ilgas ir laibas, šviesiai raudonas. O arklio – tai bent! – pridūrė ji su rimtu dalyko išmanymu.

Jis pajuto, kaip geismas tapo nevaldomas, o vyriškumas pratrūko.

Jam dar nebuvo tekę sutikti moters, kuri taip visiškai nesivaržytų. Prieš akis iškilo vaizdai. Tie pora kartų, kai jis ėjo pas tas, kurioms yra mokama. Bet jų žaidimai buvo išmokti, o laikas ribotas. Viskas matuota pinigais. Jis atsiminė, kaip nuliūdo perpratęs jų išmoktą amoralumą ir tuščius mechaniškus judesius.

Baisiausia būdavo jų akys…

Staiga jis pamatė, kad Dina, Reinsneso šeimininkė, visai dar vaikas. Nuo to jis susigraudino ir susigėdo. Ir beprotiškai užsidegė!

Tai buvo be galo ilgas žaidimas. Kuriame turėjo būti jos viršus. Ir reikėjo suvaidinti visus vaidmenis. Ji supykdavo ir bausdavo jį nusisukdama, jei tik jis nepaklusdavo kuriai nors jos užgaidai.

Tarpais jo galvoje šmėstelėdavo mintis, jog taip elgtis gyvuliška ir nenatūralu. Gaudydamas orą jis raminosi tuo, kad jų niekas nemato.

O kai ji ėmė rodyti pasitenkinimą, jis dar daugiau delsė. Žaidė jos žaidimus. Įsivaizdavo, kad jie – pirmoji pora žemėje. Ir viskas buvo teisinga.

Žilstelėjęs vyriškis porą kartų vos sulaikė ašaras. Jakobui to buvo per daug. Virsti vaiku, besimylinčiu tarp medžių.