Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Šiandien beveik nebuvo ko krauti. Tik keletas cukraus maišų krautuvėlei ir pora dėžių su knygomis motušei Karenai. Galiausiai trapu nusileido apdujęs vyrukas ir lyg ant grindų atsistojo stačias valtyje. Kurį laiką laivelis grėsmingai siūbavo.

Paskui Nylsui pavyko prikalbinti vyruką atsisėsti, kad jie galėtų su cukrumi nenukentėję pasiekti krantą.

Žmogelis pasirodė esąs paukščių žinovas iš Londono, kuriam buvo patarta užsukti į Reinsnesą.

– Garlaivis tarsi išspjauna žmones į krantą Reinsnese, – nusistebėjo Dina.

Motušė Karena ką tik įėjo į salę, norėdama paraginti Diną greičiau rengtis, kad toji galėtų nulipti į apačią ir priimti svečią.

– Mes dažnai turime svečių, tikriausiai Jakobas bus pasakojęs? – kantriai aiškino motušė Karena.

– Mes su Jakobu nekalbam apie tokius dalykus.

Motušė Karena sunkiai atsiduso supratusi, kad daug kas dar nepadaryta.

– Po pietų galėsi pagroti anglų profesoriui paukštininkui.

– Jeigu jau taip reikia, – burbtelėjo Dina ir toliau grabaliojo suknelės kabliukus per liemenį.

Motušė Karena priėjo padėti. Bet Dina atšoko kaip nuo ugnies.

– Mums reikia pasitarti, kaip dalinsimės pareigas namuose, –pasakė motušė Karena, nekreipdama dėmesio į atžarumą.

– Kokias pareigas?

– Na, žiūrint, ką esi įpratusi daryti namie?

– Aš buvau arklidėje kartu su Tomu.

– O namuose?

– Ten Dagnė.

Stojo trumpa tyla.

– Tai tu nori pasakyt, kad nemoki tvarkyti namų? – paklausė motušė Karena, bandydama nuslėpti savo pasibaisėjimą.

– Ne, buvo kam ir be manęs.

Motušė Karena žengė durų link, ranka persibraukdama kaktą.

– Teks pradėti nuo mažų dalykų, miela Dina, – pasakė ji draugiškai.

– Nuo ko?

– Kad ir nuo muzikavimo svečiams. Didelė dovana mokėt groti kokiu nors instrumentu…

Dina vėl priėjo prie lango.

– Ar dažnai atplaukia garlaivis? – paklausė ji, žvelgdama į tolstantį juodų dūmų stulpą.

– Maždaug kas trečią savaitę. Vasarą atplaukia punktualiai.

– Aš noriu keliauti! – pasakė Dina.

– Prieš pradedant keliauti teks išmokti šiokių tokių darbų! –pasakė motušė Karena ne visai švelniu balsu.

– Kaip norėsiu, taip darysiu! – atšovė Dina ir uždarė langą.

Motušė Karena sustingo tarpdury.

Vyzdžiai susitraukė kaip utėlės nuo ugnies.

Niekas taip nėr kalbėjęs su motuše Karena. Bet ji turėjo jautrią uoslę. Todėl tylėjo.

Dina iš tikrųjų po pietų griežė violončele svečiui ir šeimynai, tarsi senoji ir jaunoji šeimininkės būtų pasiekusios kompromisą.

Motušė Karena pareiškė pirksianti anglišką pianiną. Dina turinti ugdyti savo talentą Reinsnese kaip ir lensmano namuose.

Nylsas pakėlė galvą ir pasakė, kad tokie instrumentai kainuoja baisius pinigus.

– Jektos ir femberingai – taip pat, – tarė ji ir pasisuko į anglą, norėdama išversti pastarąją repliką.

Buvo aiškiai matyti, jog vyriškiui darė įspūdį ir laivų kainos, ir muzikavimas.

Johanas slankiojo po sodą su knyga rankoje arba šiltomis dienomis sėdėjo, skaitė ir svajojo pavėsinėje. Dinos vengė kaip maro.

Iš Ingeborgos jis buvo paveldėjęs siaurą veidą. Taip pat turėjo jos kampuotą smakrą ir akių spalvą, primenančią tai dangų, tai jūrą. Plaukai buvo tamsūs kaip Jakobo ir lygūs kaip Ingeborgos. Jis buvo išstypęs ir liesas, bet gražiai nuaugęs.

– Galva – tai svarbiausia, ką jis turi, – mėgdavo sakyti Jakobas su neslepiamu pasididžiavimu.

Neatrodė, kad vaikinukas būtų turėjęs kitų troškimų, kaip tiktai tapti pastoriumi. Jis buvo visiška tėvo priešingybė: nerūpėjo jam nei moterys, nei laivai. Ir negalėjo pakęsti, kad namai nuolatos knibždėte knibždėdavo pakeleivingų žmonių, kurie čia atvykdavo, čia išvykdavo ir kurių vienintelis rūpestis tebuvo valgyti, rūkyti ir gerti.

Išsiauklėjimo jie turėjo ne daugiau, negu būtų galėję tilpti jų mažyčiuose lagaminėliuose ar odiniuose maišeliuose. Johanas be gailesčio ir išlygų niekino tuos žmones, dygėjosi jų prastomis manieromis ir apsirengimu.

Dina jam tapo kekšės simboliu. Apie jas nemažai buvo skaitęs, bet nė karto su jom negulėjęs. Dina buvo moteriškos lyties, be trupinėlio gėdos padaras, kuris pasijuokė iš tėvo gero vardo ir tyčiojosi iš motinos atminimo.

Pirmą kartą ją pamatė per skandalingąsias vestuves. Ir nuo to laiko į sutiktus žmones žiūrėdavo su mintimi: ar jie žino, ar atsimena…

Nors ir turėdamas aiškią nuomonę apie tėvo žmonos žmogiškąją vertę, kartkartėmis jis atsibusdavo naktį iš kažkokio keisto sunkaus svaigulio. Ir pamažu atmintyje atgaivindavo sapnus. Sapnus apie tai, jog jodinėja juodbėru žirgu. Sapnai šiek tiek skirdavosi, tačiau visi iki vieno baigdavosi tuo, jog žirgas užriesdavo savo didelę galvą ir toji tapdavo tamsiu įnoringu Dinos veidu. Karčiai išsiskleisdavo ir virsdavo jos juodais plaukais.

Išsiblaivęs iš miegų, jis visuomet jausdavo gėdą. Atsikeldavo ir nusiprausdavo šaltu vandeniu, kurio lėtai prisipildavo iš porcelianinio ąsočio į nekalto baltumo dubenį mėlynais pakraščiais. Paskui sausai nusišluostydavo iškočiotu vėsiu lininiu rankšluosčiu ir būdavo išganytas. Iki kito karto, kai jį vėl pažadindavo sapnas.

Jakobas kaip reikiant įsijautė į jaunavedžio vaidmenį. Nebesirodydavo nei prieplaukose, nei smuklėje. Su žmona gerdavo vyną, žaisdavo domino ir šachmatais!

Iš pradžių visi tik šypsodavo. Labindavo ir kinkuodavo galvas. Bet veikiai visą dvarą apėmė kaži kokia nerimastis ir neaiškumas.

Pirmoji sunerimo motušė Karena, ir jos nuotaika plito nelyginant ugnis per žolę.

Gal žmogui protelis aptemo? Taip ir nesiims rimto darbo? Negi ir toliau eikvos visą energiją ir laiką vedybinėms pareigoms lovoje su baldakimu?

Ponia Karena priekaištavo Jakobui. Nudelbusi akis, bet tvirtu balsu.

– Nejaugi nori, kad visas ūkis sugriūtų? Elgiesi blogiau kaip velionės Ingeborgos netekęs. Tiesa, tada dažniausiai sėdėdavai smuklėje arba bastydavaisi pakrantėmis. Dabar dar blogiau. Greit visa parapija per dantį trauks. Iš tavęs juokiasi!

– Ir teisingai daro, – neprieštaravo Jakobas ir pats nusikvatojo.

Bet motušė Karena nesijuokė. Jos veidas suakmenėjo.

– Tau keturiasdešimt aštuoneri metai, – neatlyžo ji.

– Dievui daug tūkstančių metų, o jis dar gyvena! – sukikeno Jakobas ir švilpiniuodamas patraukė į antrąjį aukštą.

– Man dar niekad nebuvo taip linksma, mamyt! – sušuko lipdamas laiptais.

Netrukus iš viršaus pasigirdo violončelės garsai. Tik niekas nematė, kad Dina sėdėjo vienais apatiniais, nuogomis strėnomis, tarp stangrių raumeningų šlaunų įsispraudusi violončelę. Griežė susikaupusi tarsi pačiam probstui.

Jakobas sėdėjo sunėręs rankas prie lango ir žiūrėjo į ją. Prieš akis matė šventosios paveikslą.

Landūnė saulė prieš daugelį šviesmečių sumanė juodu atskirti. Dulkelės šviesos strypo viduje virto mieguista siena. Ir negalėjo nurimti.

Jakobas pareiškė dar tą pačią vasarą pasiimsiąs Diną į Bergeną. Pirmoji jekta jau buvo išplaukusi. Tačiau Jakobo pasididžiavimas, pati naujausia jekta, pakrikštyta motušės Karenos vardu, turėjo išplaukti liepos pabaigoje. Nuo pat vestuvių vyko pasiruošimai kelionei.

Motušė Karena vėl pasikvietė Jakobą ir prie keturių akių bandė įtikinti, jog tokia kelionė nepritinkanti jaunai moteriai. Be to, Dinai dar reikėjo išmokti būtiniausių namų ruošos darbų bei elementarių elgesio taisyklių. Reinsneso šeimininkei nepakanka gerai griežti violončele!