Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Jakobas tvirtino, jog nedega, bet motušė Karena nenusileido.

Jakobas pranešė Dinai tą liūdną žinią ir skėstelėjo rankomis. Lyg motušės Karenos žodis būtų įstatymas.

– Tada jau geriau grįžti į Fagernesą! – pareiškė Dina.

Per labai trumpą laiką Jakobas patyrė, jog Dina visuomet laikosi žodžio.

Jis dar kartą ėjo pas motušę Kareną. Įtikinėjo ir prašė. Kol ji atlyžo.

Labai greitai Jakobui, kaip ir motušei Karenai bei visiems šeimynykščiams, tapo aišku, kad Dina nė nesiruošia mokytis šeimininkauti. Ji tik jodinėjo, griežė violončele, valgė ir miegojo. Kai kada pareidavo ant beržo šakelės persivėrusi menkę, nors niekas nematė jos išsiiriant.

Motušė Karena tik dūsavo. Vienintelis darbas, kurį Dina atlikdavo su džiaugsmu, buvo iškelti vėliavą laivams atplaukiant.

Visus guodė vienintelis dalykas, jog kol motušė Karena sveika, tvarka ūkyje ta pati.

Greitai pasklido kalbos, jog Reinsneso jaunamartė įsikarianti į aukščiausią sodo medį, kad geriau matytų garlaivį arba pro žiūronus paspoksotų į kalnus. Nė vienas ligi šiol nebuvo girdėjęs nieko panašaus.

Knietėjo sužinoti, kas buvo jos protėviai. Motina tapo šventąja tą pačią dieną, kai ją apleido skausmai, o jos siela paliko nuplikytą kūną. Taigi jie atmetė ją, kaip galimą blogio sėklos šaltinį.

Bet lensmano giminė buvo išnarstyta po kaulelį ir gerai ištyrinėta: į dienos šviesą ištraukta neįtikimiausių istorijų. Ėjo kalbos, kad lensmano protėviai buvę lapiai ir čigonai. O keli italai iš sudužusio laivo susidėję su viena jo pramočių tais neatmenamais laikais. Nereikią nė aiškinti, kaip tai galėjo atsiliepti palikuonims! Dabar, po daugelio kartų, už tai reikia kentėti.

Niekas nebūtų galėjęs tiksliai pasakyti, kuo buvo vardu ir kur gyveno asmenys, taip pragaištingai paveikę lensmano dukrą. Bet to nė nereikėjo.

Ištekėjusi moteriškė, kuri karstosi po medžius, kuri vienais apatiniais laksto per savo pačios vestuves, kuri iki dvylikos metų mokėsi skaityti vien biblinius tekstus, kuri jodinėja apžargomis ir be balno, turėjo būti nedorovingo protėvių elgesio atspindys.

Tai, jog ji beveik niekada su niekuo nekalbėdavo ir staiga išnirdavo ten, kur niekas jos nelaukdavo, buvo pakankamas įrodymas, jog ji mažų mažiausiai valkata .

Johanas girdėjo visas tas istorijas. Jis krimtosi dėl jų ir laukė to laiko, kai galės ištrūkti ir pradėti studijas.

Motušė Karena padėjo jam krautis mantą. Tai nebuvo taip paprasta. Ji pati pakavo ir į visas puses davinėjo nurodymus.

Per du mėnesius ji aprūpino vaikį ir mažais, ir dideliais dalykais. Galiausiai prieplaukoje stovėjo trys didžiulės dėžės ir laukė, kol jas nuo stoginės nuleis į valtį, kuri Johaną turėjo nugabenti į garlaivį.

Vieną vėlų vakarą Johanui sėdint pavėsinėje, tarp sodo medžių sušmėžavo šešėlis. Jis pajuto, kaip visą kūną išpylė šaltas prakaitas.

Iš pradžių pamanė, kad prisisapnavo, bet veikiai įsitikino, jog tai iš tikrųjų ji.

Buvo ką tik paliję. Varvėjo nuo šakų. Jos naktiniai marškiniai, apsunkę nuo vandens, buvo prilipę prie klubų.

Štai ir įkliuvo! Niekur nepabėgsi. O ji ėjo tiesiai į pavėsinę… Lyg būtų žinojusi, kad jis ten. Tūno pasislėpęs už apynių ūglių ir alyvų.

Ji be žodžių atsisėdo šalia ant suolelio.

Jos kvapas užvaldė jo protą. Kartu jis drebėjo iš pasibjaurėjimo.

Ji užsikėlė nuogas kojas ant sodo stalelio ir ėmė švilpiniuoti nepažįstamą melodiją. Visą tą laiką žiūrėjo į jį rimtu ir tiriančiu žvilgsniu. Šviesi birželio naktis pavėsinėje buvo tamsėlesnė. Vis dėlto jis jautė, kad niekur negali pasislėpti.

Jis pakilo eiti. Bet kelią užtvėrė ilgos kojos ant stalo. Jis nurijo seiles.

– Labanaktis, – pagaliau išlemeno vildamasis, kad ji atitrauks kojas.

– Aš ką tik atėjau, – pašaipiai pasakė ji ir, atrodo, net nesiruošė praleisti.

Jis buvo tarsi kažkieno pamirštas paketėlis.

Staiga ji ištiesė ranką ir paglostė jam riešą.

– Parašyk, kai išvažiuosi pietuosna! Papasakok apie viską, ką matysi!

Jis vos vos linktelėjo ir vėl susmuko ant suolelio šalia jos. Tarsi pastumtas.

– Kodėl tu nusprendei tapti pastoriumi? – paklausė ji.

– Motina taip norėjo.

– Betgi mirusi.

– Tai todėl…

– Tu pats to nori?

– Taip.

Ji sunkiai atsiduso ir atsišliejo į jį, per drėgną ploną drobelę jis jautė jos krūtį. Visas kūnas nuėjo pagaugais. Negalėjo pajudėti.

– Niekas nenori, kad aš būčiau pastoriumi, – patenkinta pasakė ji.

Jis atsikrenkštė ir turėjo smarkiai susiimti.

– Moterys nebūna pastoriais.

– Laimei, ne.

Vėl ėmė lyti. Maži lietaus lašeliai atsargiai krito šydo lengvumo bangelėmis į skaisčiai žalią žolę. Žemės ir drėgmės kvapas užgulė šnerves. Įsimaišė Dinos kvapai. Nusėdo amžiams. Ten, kur galėjai pajusti moterį.

– Aš tau nepatinku, – staiga tarė ji.

– Aš to niekada nesakiau.

– Ne, bet taip yra.

– Kad ne…

– Nejaugi?

– Tu nesi… Aš turiu galvoje… tėvui nereikėjo imti tokios jaunos moters.

Ji skambiai nusijuokė, tarsi prisiminusi kažką, ko nenorėjo pasakoti.

– Šš… – sušnypštė jis, – pažadinsi žmones.

– Nusimaudom įlankoj? – sušnabždėjo ji ir papurtė už rankos.

– Maudytis? Ne! Dabar gi naktis!

– Na, ir kas? Juk nešalta.

– Bet lyja?

– Pamanyk! Aš ir taip šlapia.

– Jie gali nubusti… ir…

– Ar tavęs kas nors pasiges?

Jos šnabždesys užgulė jam gerklę. Prilenkė prie žemės. Pakėlė į orą. Virš kalnų. Kumščio smūgiu vėl tėškė atgal ant suolelio.

O to, kas įvyko paskui, jis niekuomet negalėjo atskirti nuo sapno su žirgo galva.

– Tačiau tėvas…

– Jakobas miega!

– Bet lauke šviesu…

– Nebūk bailus kiškis.

Ji pakilo ir eidama pro šalį beveik prigludo visu kūnu. Atsigręžė ir taip pastovėjo.

Jos veidą gaubė kaži koks liūdesys, kuris visai nederėjo prie jos balso ir judesių. Ji žengė į lietaus uždangą, kuri sugėrė jos kūną, padarė nematomą. Buvo aišku, kurlink veda jos žingsniai.

Kol pasiekė įlanką už kalvos su vėliavos stiebu, jis kiaurai permirko. Ji stovėjo nuoga tarp akmenų. Įsibridus į vandenį. Pasilenkė ir kažką pakėlė nuo dugno. Atidžiai apžiūrėjo.

Ir tada! Tarsi pajutusi ant klubų jo žvilgsnį, ji atsisuko ir atsitiesė. Ta pačia veido išraiška kaip pavėsinėje.

Jam norėjos tikėti, kad kaip tik dėl to ir pakluso. Nusitraukė kelnes, nusivilko marškinius. Droviai ir nekantriai. Nubrido pas ją. Vanduo buvo šaltas. Bet jis nejautė.

– Ar moki plaukti?

– Ne, o kodėl? – atsiliepė jis ir pajuto, kaip kvailai pasakė.

Ji priėjo arčiau. Tvinksintis spaudimas smilkiniuose grasino jį nuskandinti, nors vandens tebuvo iki kelių.

Staiga jis suvokė, kaip idiotiškai turi atrodyti su savo baltais apatiniais. Visas drebantis.

Ji priėjo visai arti, apglėbė jį per liemenį ir ėmė traukti žemyn. Jis pasidavė. Leidosi nuplukdomas nuo kranto, kur vanduo pats kėlė. Leidosi traukiamas prie rifų, kyšančių iš vandens.

Ji judėjo už du. Ramiai, ritmingais klubų ir kojų judesiais. Pasyviai jis leido jai laikyti save vandens paviršiuje. Plaukė kartu su ja.

Šaltas kaip ledas vanduo, švelni dulksna ir jos rankos, apglėbiančios tai čia, tai ten.

Jo sapnų žirgas! Dina, kurią vedė tėvas. Ji miegojo salėje, tėvo lovoje. Ir tuo pat metu ji buvo ne ji.

Jį apėmė nenusakomas noras papasakoti jai apie juodąją duobę kapinėse. Tą, kuri prarijo Ingeborgą. Papasakoti apie tėvą, kuris ten pusgirtis svirdinėjo po laidotuvių.