Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Negirdi, ką tau sakau?

– Ne!

– Jakobui priklauso geriausia prekyvietė visoje apylinkėje, jis turi dvi jektas!

– Tegu susikiša tas savo jektas!

– Dina! – sukriokė lensmanas.

Stiprus aidas atsimušė nuo vienos sijos į kitą, perėjo kambarius, suskambo visame name.

Iš pradžių lensmanas bandė kalbėti ramiai tarsi koks taikytojas. Bet Dinos žargonas visiškai išmušė lensmaną iš vėžių.

Supliauškėjo antausiai.

Tik niekas nematė, kad juos skaldė abi pusės. Jau po pirmo Dina puolė tėvą. Su padūkimu žmogaus, neturinčio ko prarasti. Kuris nejaučia ribų. Nežino, kas yra baimė ar pagarba.

Iš kabineto lensmanas išėjo suplėšyta liemene ir perdrėkstu skruostu. Jis išsvirduliavo laukan į mažąjį namuką su širdele duryse ir manė, kad baigs savo dienas plyšus širdžiai.

Jam trūko oro.

Garsus arklio žvengimas ir kaip griaustinis žeme nudundėjusios kanopos nepataisė ūpo.

Nelengva būti šėtono tėvu.

Kaip gyvas jis to niekam neprisipažino. Bet iš tikrųjų augalotoji dukrelė jį neblogai aptalžė.

Dina pasirodė esanti kaip ir lygiavertė priešininkė. Ten, kur Dinai nepakako šiurkščios jėgos, ji atsigriebdavo žaibiška reakcija ir nuožmumu, nagais ir dantimis.

Lensmanas niekaip nesuprato, už kokias nuodėmes jis nusipelnė tokio likimo. Lyg jam iki tol nebūtų užtekę nelaimių. Vaikas, šokdinantis savo tėvą! Dieve, Dieve!

Tiesą sakant, prieš lensmaną dar niekas nebuvo pakėlęs rankos. Jis turėjo griežtą, bet nepiktą tėvą, kurio dažnai nebūdavo namuose, ir buvo mamos vienturtėlis.

Jis nebuvo stiprus žmogus. Taigi sėdėjo nameliuke ir verkė.

Tuo metu Dina šuoliavo uolomis ir laukais aukštyn į kalnus.

Kažkoks pačiai nesuvokiamas instinktas jai rodė kelią.

Vėlyvą popietę ji stačiu šlaitu nusileido į Reinsnesą.

Kelias vingiavo tarp didelių akmenų, brūzgynų ir pavienių krūmokšnių. Per veržlią rudeninę upę ėjo tiltelis. Vietomis kelias buvo grįstas, kad jo nenuplautų pavasariniai potvyniai.

Buvo akivaizdu, kad geriausia Reinsnesą pasiekti jūra. Žiūrint nuo skardžio, neatrodė, kad gilumoje esama kažko daugiau, be jūros. Jis buvo toks status.

Anapus plataus sąsiaurio į dangų kilo pilka kalnų siena.

Bet vakarų pusėje jūra ir dangus nevaržė akių laisvės.

Kai ji nusileido žemiau, iš dešinės ir kairės atsivėrė platūs laukai. Tarp vešlaus beržyno ir šniokščiančios jūros.

Kažkur toli dangus ir jūra jungėsi, kaip ji dar nebuvo mačiusi.

Išjojusi iš paskutinio tarpeklio, ji sulaikė arklį.

Balti trobesiai. Mažiausiai penkiolika! Dvi prieplaukos ir dvi pašiūrės valtims. Šis dvaras gerokai didesnis už lensmano!

Dina pririšo žirgą prie baltai dažytos sodo statinių tvoros ir sustojusi ėmė apžiūrinėti nedidelį aštuonkampį namelį spalvotais langų stiklais.

Laukinės vynuogės virš durų atstojo portalą, o visi kampai buvo dailiai drožinėti.

Didžiosios trobos durys turėjo didžiulį portalą su išpjaustinėtų augalų raizginiu viršuje. Platūs skalūno laiptai su ketiniais turėklais ir suoleliais abipus durų.

Viskas atrodė taip prašmatniai, kad Dina pasirinko kelią per virtuvę.

Baikščią sumišusią tarnaitę ji paklausė, ar namie ponas Jakobas.

Jakobas Grenelvas snūduriavo rūkomajame sėdėdamas didžiulėje rokokinėje kėdėje palei ketinę krosnį. Liemenė buvo prasegta, po ja trūko antkrūtinio. Žilstelėję garbanoti plaukai nevalyvai krito ant veido. Ūsai karojo.

Bet jam apie tai nebuvo kada pagalvoti, kai tarpduryje išvydo Diną.

Ji nužengė tiesiai iš jo geidulingų sapnų. Nesvarbu, kad be violončelės ir be korsažo. Dina vis dar tvinksėjo kraujyje. Todėl jis neiškart susivokė, jog ji reali.

Pamažu Jakobo Grenelvo kaklas ir ausys išraudo. Ją matyti buvo per didelis išbandymas.

Pasidavęs pirmajam impulsui ir dar apdujęs nuo miego, jis būtų parsigriovęs ją ant grindų. Kur stovi.

Tačiau Jakobas žinojo, kaip nedera elgtis, ypač savo namuose. O ir motušė Karena bet kuriuo momentu galėjo įeiti į kambarį.

– Tėvas sakė, kad privalau už tavęs tekėti! – išrėžė ji net nepasisveikinusi. Tuomet berniokišku judesiu nusivožė pilkšvą avikailio kepurę. – Nieko iš to nebus! – pridūrė.

– Ar nenorėtum prisėsti? – paklausė jis stodamasis.

Jis prakeikė lensmano metodus. Matyt, bus mirtinai išgąsdinęs mergaitę įsakmiu tonu ir griežtais žodžiais.

Jakobas kaltino save. Galėjo juk pasakyti, kad pirmiausia pats jos atsiklausiąs.

Bet viskas įvyko taip netikėtai. Nuo to karto jis apie nieką daugiau negalėjo galvoti.

– Turbūt tavo tėvas nesakė, kad tu privalai už manęs tekėti, tikriausiai jis sakė, kad aš norėčiau tave vesti?

Jos veide šmėkštelėjo dvejonė. Tarytum koksai seniokiškas smalsumas.

Jakobas nebuvo matęs nieko panašaus. Jis vėl pasijuto drovus ir jaunas. Mostelėjo ranka į kėdę, kurioje pats neseniai sėdėjo. Padėjo jai nusivilkti švarką. Ji kvepėjo šviežiu prakaitu ir viržiais. Dinai ant kaktos ir viršutinės lūpos blizgėjo mažytėlaičiai prakaito lašeliai.

Jakobas užgniaužė atodūsį.

Tada pasirūpino, kad jiems būtų patiekta kavos su pyragaičiais ir niekas jų netrukdytų.

Su apsimesta ramybe, tarsi spręsdamas verslo reikalus, jis paėmė kėdę ir atsisėdo priešais ją. Laukiamai. Visą laiką stengėsi žiūrėt jai į akis.

Jakobas tai darė nebe pirmą kartą. Tačiau nuo pat piršlybų Ingeborgai nebuvo tiek daug statęs ant kortos.

Geriant kavą, kurią Dina sriūbčiojo iš lėkštelės, jai tarp antakių tebebuvo įsirėžusios pykčio raukšlelės.

Ji prasisegė megztinį, o išaugta palaidinukė nebegalėjo sulaikyti nei jos krūtų, nei jo akių žvilgsnio.

Liepiamas pareigos, Jakobas pakvietė ponią Kareną ir pristatė jai Diną. Lensmano dukrą. Kuri drąsiai atjojo per kalnus su žinia nuo savo tėvo.

Motušė Karena pažvelgė į Diną pro monoklį ir geraširdiškumo šydą. Iš nuostabos suplojo delnais ir paliepė sutvarkyti pietinę palėpę. Atnešti šilto vandens ir švarią patalynę.

Pagaliau Jakobas galėjo aprodyti jai dvarą! Pabūti su ja vienas!

Jis žiūrėjo į ją. Kalbėjo tyliai ir įtaigiai. Apie viską, ką jis jai duosiąs.

– O juodbėrą žirgą?

– Taip, ir juodbėrą žirgą!

Jakobas parodė jai arklidę. Trobesius prie jūros. Krautuvę. Dina suskaičiavo medžius alėjoje.

Staiga ji nusijuokė.

Kitos dienos ankstyvą rytą su arkliu per kalnus buvo pasiųstas bernas. Jakobui dar nespėjus atrišti valties, kad parplukdytų ją namo, jiedu jau buvo sutarę. Ji sutiko už jo tekėti.

Visas lensmano dvaras buvo sukeltas ant kojų. Niekas nežinojo, kur iškeliavo Dina.

Jie išjojo jos ieškoti. Kai atvyko Reinsneso bernas su žinia ir arkliu, lensmanas net apsiputojo iš palengvėjimo ir įtūžio.

Bet kai prie kranto priplaukė Jakobo Grenelvo laivas ir Dina su kanapiniu lynu iššoko į paplūdimį, jis aprimo.

Aš esu Dina. Reinsnesas – vieta, kur susilieja dangus ir jūra. Nuo krautuvės ligi kiemo viena greta stovi dvylika šermukšnių. Sode auga didelė ieva, į kurią galima įlipti. Yra juodas katinas. Ir keturi arkliai. Reinsnese yra ir Jertrūda. Po be galo aukštu prieplaukos sandėlio stogu.

Ir vėjas. Čia be perstojo ūžauja vėjas.

Vestuvės turėjo įvykti gegužės mėnesį, prieš išplaukiant burlaiviams į pietus.

Lensmano dvare į lagaminus ir skrynias buvo kraunamas kraitis.

Dagnė puldinėjo į visas puses su karštligiškai degančiais žandais. Pakavo ir davinėjo nurodymus. Buvo siuvama, mezgama ir neriama.