Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Žmonės kalbėjo, kad jeigu jau įėjai pro duris, neišeisi nepavaišintas, nesvarbu, kilmingas ar bedalis būtum. Jeigu Reinsneso moterims ir galėjai ką prikišti, nebent tai, kad jos negimdė vaikų pamečiui. Užtat išlaikydavo jaunystę ir švelnią odą.

Rodės, lyg pietvakaris vėjas ir didžiuliai vakarų vandenys nuplaudavo jų raukšles ir senatvę. Pati vieta turėjo būti kažkokia ypatinga. Nes tai nebuvo paveldima. Giminės nuolatos keitėsi Reinsnese.

Jakobas Grenelvas buvo didelis darbininkas, bet mokėjo ir džiaugtis gyvenimu. Jūros vėjų sutaršytais plaukais, jis atėjo iš didžiojo pasaulio. Vedė penkiolika metų už save vyresnę Ingeborgą su viskuo, kas jai priklausė. Bet nieko nepaleido vėjais.

Kadangi Ingeborgai jau buvo keturiasdešimt metų, kai pas ją apsigyveno Jakobas, niekas nesitikėjo, kad bus palikuonių.

Bet jie smarkiai apsiriko.

Ingeborga, buvusi nevaisinga su ankstesniuoju vyru, ėmė ir sužydėjo.

Kaip ir Senojo Testamento Sara, ji tapo vaisinga brandžiame amžiuje. Būdama keturiasdešimt trejų metų, Reinsneso Ingeborga pagimdė sūnų! Jį pavadino Johanu pagal Jakobo tėvą.

Aplankyti anūko iš Tronjemo atvyko Jakobo motina Karena. Bet neilgai trukus ji pasiuntė žmogų pargabenti knygų spintų bei supamosios kėdės ir apsistojo ilgam.

Malonesnės anytos už ją nebūtum radęs. Taip prasidėjo nauja Reinsneso moterų viešpatystės fazė. Švelni, visa aprėpianti viešpatystė. Sutelkianti visą šeimyną sandorai ir naudingam darbui. Kiekvienas būtų norėjęs gyventi Reinsnese.

Tai, kad Ingeborga jau turėjo du įsūnius, galėjo sudaryti keblumų. Bet tie jau buvo suaugę ir nerodė nepasitenkinimo. Vyriausiasis tamsiagymis Nylsas tvarkė krautuvės reikalus. Andersas buvo nenustygstantis vietoje šviesiaplaukis. Plaukiojo vienu iš laivų.

Ingeborga atlikdavo taikytojos vaidmenį ir maloningai dalindavo darbus.

Juridiškai Jakobas buvo pilnateisis šeimininkas ir valdovas, bet praktiškai viskam vadovavo ir viską sprendė Ingeborga. Jakobą ji klausdavo patarimų. Ir kartais iš tikrųjų pasielgdavo kaip patarta.

Niekas labai nekreipė dėmesio į tai, jog Jakobas iš tikrųjų buvo svetimas. Jis kaip ir anksčiau jekta kasmet plaukdavo į Bergeną ir šiaip daugiausia laiko praleisdavo keliaudamas.

Niekas negirdėjo, kad Jakobas ir Ingeborga vienas kitam būtų pasakę šiurkštų žodį. Kiekvienas buvo užsiėmęs savais rūpesčiais.

Jakobas gyveno jektomis. Andersas visais atžvilgiais tapo jo mokiniu.

Taip Jakobui ir Ingeborgai atiteko po vieną įsūnį. Galiojo nerašyti pareigų ir atsakomybės įstatymai. Juos nustatydavo pagal tai, kas buvo naudingiausia dideliam ūkiui. Kitaip ir negalėjo būti.

Prizminių šviestuvų pakabučiai galėjo nebijoti barnių ir triukšmo namuose. Balsai būdavo ramūs ir santūrūs.

Už tai reikėjo dėkoti Ingeborgai, kurios poveikį jutai net arklidėje ir pakrantės trobesiuose. Niekur nesigirdėjo keiksmų.

Išplaukęs į jūrą, Jakobas prisimindavo senus įpročius. Bet vos tik pajusdavo po kojomis Reinsneso žemę, jie vėl išgaruodavo.

Prieš eidamas pas Ingeborgą į lovą, jis visuomet apsišvarindavo. Ir iš vidaus, ir iš išorės. Ir nė karto nebuvo atstumtas.

Jei kartais ir numalšindavo alkį kituose nakvynės namuose palei ilgą laivakelį, jį vis vien traukdavo grįžti pas brandžiąją moterį. Jis visuomet džiaugdavosi būdamas namie, aukštojoje lovoje su užuolaidomis ir baldakimu.

Žmonės aiškiai matydavo, kaip strazdanotus Ingeborgos skruostus nutvieskia raudonis, kai į sąsiaurį įslinkdavo laivas. Dažnai tas raudonis neišnykdavo savaitėmis. Kol Jakobas vėl išplaukdavo į jūrą.

Vakaras ateidavo anksti, o rytas – vėlai. Bet naujasis ritmas nieko nevargino. Ir vienas, ir kitas mėgavosi ilgomis naktimis.

Jakobas Grenelvas neniekino punšo. Juo labiau – lensmanas.

Ne kas kitas, o Jakobas guodė lensmaną, šiam tapus našliu. Tai jis supažindino jį su Tronjemo ir Bergeno aukštuomene. Ir suvedė su Dagne.

Jie gerai sutarė. Ir dėl biznio, ir dėl moterų. Kurį laiką jie paeiliui svečiuodavosi vienoje Helgelano klėtelėje nė kiek dėl to nesipykdami.

Po to numirė Ingeborga, kai vieną dieną po maumedžiu sode pasilenkusi glostė savo juodą katiną. Krito ant žemės kaip obuolys. Ir nebėr žmogaus.

Niekas neįsivaizdavo, kad kada nors Ingeborgos gali nelikti, nors mirtis neaplenkdavo nė vienos šeimos. Šiaip ar taip, niekas nepagalvojo, kad Viešpats neleis jai pamatyti į pastorius įšventinto sūnaus! Jai, kuri visada apgindavo kiekvieną gležnutį Dievo kūrinėlį pakrantėje ir niekada nepailsdavo rūpindamasi kitais.

Nuo Ingeborgos mirties dienos maumedis ir juodasis katinas tapo relikvijomis.

Jakobas buvo nepaguodžiamas. Jis jautėsi kaip dauguma tų, iš kurių mirtis netikėtai kažką atima. Suprato, kad meilės neišmatuosi jokiu matu. Ji ateina tada, kai jos mažiausiai lauki.

Jakobas to nesuprato iki pat budynių nakties. Manė, kad viskas baigiasi verslu ir lova. O pasirodė, kad būta neįsivaizduojamai daugiau.

Ištisus metus nemigęs ir sublogęs, jis kankinosi, kad nespėjo parodyti Ingeborgai savo tikrosios meilės.

Jis apleido nakvynės namus ir daugiau degtinės išgerdavo, negu parduodavo. Tai nedavė jokio pelno, be to, jis darėsi viskam abejingas, nepaslankus.

Apsukrieji įsūniai ne tik kad turėjo daug darbo, jiems taip pat atiteko visa valdžia ir garbė.

Jeigu ne Jakobo grožis, tikriausiai juo būtų ėmę bjaurėtis ir šeimynykščiai, ir svečiai.

Jį gaubė juslingumo aureolė. Jos poveikį jautė visi, kas gyvas, kaip ir ponia Ingeborga.

Tačiau Jakobas buvo klajoklis ir jūrininkas. O kad Ingeborga buvo sumani verslininkė, paaiškėjo tuoj pat po jos mirties.

Įsūniai kapstėsi kaip įmanydami. Bet greitai suprato, kad turės arba perimti visą vadovavimą, arba išsiųsti Jakobą į jūrą verstis pagal jam žinomas taisykles. Nes kitaip viskas žlugs.

Į Jakobą visi žiūrėjo kantriai ir atlaidžiai. Ir jį gindavo. Net ir tuomet, kai jis vieną naktį lovą su baldakimu išsigabeno į sodą.

Jau buvo išlenkęs ne vieną taurelę ir ilgėdamasis Ingeborgos viską išbandęs. Tikriausiai manė tokiu būdu labiau priartėsiąs prie jos. Šiaip ar taip, virš savęs jis matė jos dangų.

Tačiau dangus turbūt nelabai jo tepaisė. Kaip iš patrankos pliūptelėjo lietus. O žaibas su griaustiniu baudė nelaimėlį lovoje.

Jis neblogai paplušėjo, kol lovą išardė, išvilko laukan ir vėl ją surinko.

Neuždėtas liko šilkinis baldakimas. Ir gerai. Lietus neišėjo į gera medžiui. Šilkui jis būtų buvęs tikra pražūtis.

Bet Jakobas išsiblaivė. Lyg burtų lazdele mostelėjus.

4 skyrius

DU ANGELAI ATĖJO PAS LOTĄ, SĖDĖJUSĮ SODOMOS VARTUOSE. LOTAS JUODU GRAŽIAI PASVEIKINO IR PRIGLAUDĖ SAVO NAMUOSE. BET SODOMOS VYRAI NORĖJO JIEMS BLOGA IR APSUPO NAMUS. JIE PASIŠAUKĖ LOTĄ IR LIEPĖ IŠVESTI TUOS VYRUS, KAD GALĖTŲ JIEMS DARYTI KĄ TINKAMI.

IŠĖJĘS PAS JUOS LOTAS IR UŽRAKINĘS PASKUI SAVE DURIS TARĖ: MANO BROLIAI, NEDARYKITE, MELDŽIAMIEJI, NEDARYKITE TOS GĖDOS. TURIU DVI DUKTERIS, KURIOS DAR NEPAŽINO VYRO; AŠ JAS IŠVESIU PAS JUS, IR DARYKITE SU JUODVIEM KAIP JUMS TINKA, KAD TIK NEDARYTUMĖTE NIEKO PIKTO ANIEMS VYRAMS, NES JUODU ĮĖJO PO MANO STOGO PAVĖSIU.

(Pr 19)

Kai lensmano ausis pasiekė istorija apie lovą, jis nusprendė pasikviesti draugą į Fagernesą kartu pamedžioti, užkąsti ir punšo išgerti.

Našlys atplaukė į dvarą baltai dažytu laiveliu mėlynais turėklais.

Ore jautėsi rudeniškas žvarbumas, bet įdienojus pasidarė gražu ir šilta. Taikiklyje buvo tetervinai. Raibi, kaip ir dera tokį ankstyvą rudenį. Kadangi sniego dar nebuvo, vyrai nesitikėjo geros medžioklės.