Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Dabar ir tu miegosi stovėdamas! – pareiškė ji su savo keista šypsena, kokios neturėjo niekas.

– O kodėl? – sutrikęs paklausė jis.

– Tą patį aš sakiau arkliams. Ir jie miega stovėdami! Dabar tu irgi girdėjai. Todėl privalai miegoti stovėdamas! Jūs esate vieninteliai, kuriems tai esu sakiusi.

Ji pasisuko ant mėšlino kulno ir išlėkė iš arklidės.

Buvo vasara.

Tą pačią naktį Tomas pabudo kažkam pravėrus kamaraitės duris. Jis pamanė, jog tai tvarto bernas, kuris persigalvojo ir neišplaukė žvejoti menkių, kaip žadėjęs.

Ūmiai ji atsidūrė ties juo giliai alsuodama. Priešais save jis išvydo porą plačiai atvertų kaltinančių akių. Jos buvo pilkos kaip poliruotas švinas naktį. Prasmegusios akiduobėse. Pasiruošusios šlumštelėti jo lovon.

– Apgavai! – sušvokštė Dina ir nutraukė nuo jo antklodę. – Privalėjai miegoti stovėdamas!

Staiga ji išvydo nuogą berniuko kūną, kurį jis instinktyviai bandė prisidengti rankomis.

– Tu keistai atrodai! – nusprendė ji. Visiškai nutempė nuo jo apklotą ir ėmė apžiūrinėti jo tarpukojį.

Jis gynėsi droviai krizendamas ir ilga ranka jau siekė kelnių, kabojusių ant lovos krašto. Net pats nepajuto, kaip atsidūrė ant grindų. Tada ji išnyko. Ar viskas jam tik pasivaideno? Ne. Liko jos kvapas. Kaip šlapių ėriukų.

To atsitikimo jis nepamiršo. Pabusdavo kartais vidurnaktį manydamas, jog Dinos būta kambaryje. Bet niekada nerasdavo įrodymų.

Jis būtų galėjęs iš vidaus užsisklęsti, bet teisinosi tuo, kad kitiems bernams tai būtų pasirodę keista. Neduokdie, dar ką nors paliktų už durų.

Jis įsikalbėjo, kad šeriami arkliai į jį keistai žiūri. Kartais, kai jis jiems pakišdavo duonos kriaukšlę, o tie praverdavo savo didžiules žiotis ir atidengdavo geltonų dantų eilę, jam pasirodydavo, kad šaiposi iš jo.

Ji pirma į jį pažiūrėjo. Taip pažiūrėjo. Nuo to karto viskas susijaukė.

Jis ėmė lankytis prie ežero miškelyje. Spėjo, kad ji ten eina maudytis. Nes staiga atsiminė vieną šiltą popietę matęs ją varvančiais plaukais.

Jam dingodavosi, jog girdi kažką čežant šieno prėsle šviesiais vasaros vakarais, kai jis tvarkydavosi arklidėje.

Jis būtų galėjęs prisiekti, jog kažkas judėdavo krūmuose, kai pats maudydavosi ežerėlyje po vakaro ruošos.

Vieną vakarą jis ryžosi! Virpėdamas iš susijaudinimo ir žvarbio, išlipo iš šalto vandens ir žengė prie akmens, kur buvo jo rūbai. Ramiai, neskubėdamas, kaip visada, laikydamas rankas priekyje. O rūbus jis palikęs tolėliau nuo kranto. Tarsi norėdamas, kad kas nors jį pamatytų.

Visas jo ryžtas subliuško, kai jis pamatė, jog krūmuose iš tiesų kažkas tūno. Ten sušmėžavo. Šešėlis! Šviesus audeklas? Akimirką jis nedrįso net apsidairyti. Po to ėmė rengtis virpėdamas visu kūnu.

Ištisą vasarą ji nėjo jam iš galvos. Užgoždavo visas mintis. Kaip veržli upė.

Aš esu Dina. Nemėgstu aviečių. Jas skina brūzgyne už klėties, kur anksčiau stovėjo skalbykla. Tas brūzgynas piktesnis ir už dilgėles.

Jertrūda stovi vidury ežerėlio, kur plūduriuoja vandens lelijos. Aš einu pas ją. Tuomet ji išnyksta. Iš pradžių prisiryju vandens, bet paskui pastebiu, kad ji laiko mane ir aš neskęstu. Dabar man tereikia įlipti į vandenį, ir aš plaukiu, nes ji laiko mane. Tomas taip nemoka. Jo niekas nelaiko.

Dagnė, net mėnesio neišbuvusi lensmano žmona, ėmė pūstis per liemenį.

Virėja sakė, kad lensmanas nepagailėjęs parako. Patikėtiniams ji išreiškė viltį, kad šis taip pyškinęs, jog tarnaitės nuo šiol galėsiančios būti ramios. Tad ir jai nebereiksią kur buvus, kur nebuvus ieškotis naujų darbininkių.

Lensmanas atkuto. Eidavo pasivaikščiot į sodą, aukštai virš Dagnės galvos nešdamas jos skėtį. Taip aukštai, jog Dagnė skųsdavosi, kad ant jos krentanti saulė, o landžios beržų šakelės badančios jai šilkus.

Dina spendė žabangas. Ir su didele išmone.

Atsitikdavo, kad Dagnės kambario durys būdavo užrakintos, o raktas dingdavo kaip į vandenį. Vėliau jį rasdavo viduje!

Ji galėdavo nepastebimai įsėlinti į kambarį, kada Dagnė būdavo kur nors apačioje, užrakinti duris ir palikti raktą iš vidaus kyšoti spynoje. O paskui lyg niekur nieko išlipti pro atvirą langą.

Kūną ji paversdavo švytuokle. Kaip senoviškame svetainės laikrodyje. Ir po šešių septynių smagių pasisiūbavimų ji nutūpdavo kieme ant didžiojo beržo svyruoklio.

Ne kam kitam, o Tomui kiekvienąkart tekdavo atsinešti kopėčias, praskleisti šviesias rauktas užuolaidėles, įlįsti vidun ir atrakinti duris. Įtarimas krisdavo ant Dinos.

Įžeistos Dagnės skambus balsas kaip vėtra siausdavo po visą dvarą.

Tačiau Dina tylėdavo. Žvelgdavo tiesiai į tėvo tūžmingas akis ir tylėdavo.

Jis tąsydavo ją už plaukų, daužydavo pečius.

Ji net apsiputojusi gindavo savo nekaltumą. Ir lensmanas atstodavo. Iki kito karto.

Atsitikdavo, kad Dagnės knyga ar siuvinys prapuola kaip į vandenį. O visi namai sukelti ant kojų. Veltui.

Bet po dienos kitos knyga ar siuvinys gulėdavo ten, kur gulėję.

Jeigu Dina pasakydavo buvusi kartu su Tomu arba jaunąja virėja, vadinasi, taip ir būdavo. Jie meluodavo patys nelabai žinodami dėl ko. Berniukas – todėl, kad Dina kartą nutraukė nuo jo antklodę ir matė jį nuogą. Todėl, kad nuo to karto jame įsiliepsnojo ugnis, kurios neįstengė užgesinti. Jis intuityviai suvokė, kad žūtų, jei neigtų matęs ją tvarte tuo metu, kai dingo daiktai.

Išstypusi, augalota Dina turėjo stiprius gniaužtus ir buvo ūmaus būdo. Ji niekada nekėlė savo grėblių prieš virėjukę. Bet šioji vis vien jos bijojo.

Dagnė pagimdė sūnų. Vestuvės buvo tyliai atšoktos Bergene, bet vaiko krikštynos virto karališkomis iškilmėmis.

Bufetas ir kamaros stalas kasdien lūžo nuo sidabrinių taurių ir žvakidžių, nertų staltiesių ir visokių niekučių.

Tarnaitės nebežinojo, kur krauti maistą ir indus, nebent ant grindų.

Vaikas, vardu Oskaras su raide „c“, daug rėkė. Tokio dalyko lensmanas nebuvo numatęs. Jis taip nepakęsdavo verksmo.

Dagnė pasitaisė, išgražėjo ir pralinksmėjo, vos vaikui buvo rasta auklė. Iš Tronjemo ir Bergeno ji užsisakinėjo madingų tualetų sau ir rūbelių vaikui.

Iš pradžių lensmanas nenorėjo pasirodyti smulkmeniškas jai ką nors atsakydamas. Bet kai paketų ir siuntinių nebuvo jokio galo, ėmė nerimauti. Priminė jai, kad finansinė padėtis šiuo metu nesanti tokia jau gera. Jam dar pirkėjai nėra atsiskaitę už visas žuvis, kurias jis siuntęs į Bergeną.

Dagnė puolė į ašaras. Verkė ir Oskaras. O kai iš Tronjemo atėjo nauja siunta, lensmanas tik atsiduso ir porai valandų užsidarė vienas.

Bet vakare jis pragiedrėjusiu veidu išėjo iš kontoros ir buvo toks pat smagus kaip įprastai. Tai galėjo paliudyti visi, gyvenantys po tuo pačiu stogu. Nes medinės grindys tarp velionės ponios Jertrūdos kambario ir pirmojo aukšto ritmingai girgždėjo.

– Galėjo bent palaukti, kol mes sugulsime, – niekinamai burbtelėjo vyriausioji merga.

Bet lensmanas apsistojo ties ta vienintele. Visi kiti sijonai galėjo būti ramūs. Teko su tuo susitaikyti. O kai kam netgi smagu būdavo klausytis tų nedviprasmiškų garsų ant aukšto.

Nieko panašaus neteko girdėti velionės Jertrūdos laikais. Ji buvo angelas. Šventoji. Niekas nebūtų patikėjęs, kad ji tai darė su atgrasiuoju lensmanu. Bet jiems juk gimė ta mergaitė… Nelaimingoji Dina su tokia sunkia nuodėme. Vargšelė, ji buvo pati nelaimė! Moterys nepraleisdavo progos pakalbėti apie velionę Jertrūdą. Šnabždomis. Bet pakankamai garsiai, kad tai pasiektų Dagnės ausis. Bet ne lensmano.