Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Namų mokytojas, iš pažiūros gležnas ir baikštus, bet viduje užsispyręs ir kietas kaip riešutas, kukliai užsiminė, jog jis negali išmokyti jos siuvinėti. O griežti violončele – galėtų.

Taip namuos atsirado violončelė, kainavusi nemažus pinigus.

Lensmanas mieliau būtų norėjęs, kad violončelė stovėtų svetainėje ir kiekvienas svečias iš susižavėjimo pliaukšėtų delnais.

Tačiau Dina turėjo savo nuomonę. Violončelė stovės jos kambarėlyje antram aukšte. Iš pradžių ji kaskart vėl užsitempdavo violončelę aukštyn, kai ją tėvo nurodymu pastatydavo svetainėje.

Bet po poros dienų lensmanas pavargo. Tėvas ir dukra nebyliai susitarė. Kiekvieną kartą, kai atvykdavo kilmingų žmonių arba šiaip svarbių svečių, violončelė būdavo nunešama žemyn. Diną pašaukdavo iš arklidės, švariai nuprausdavo, apvilkdavo klostytu sijonu su liemene ir pasodindavo groti psalmių.

Ponas Lorchas sėdėdavo kaip ant adatų ir pešiodavosi barzdą. Jam neateidavo į galvą, kad, nežiūrint klausytojų skaičiaus, jis buvo bemaž vienintelis kambaryje, sugebantis išgirsti nedideles Dinos klaideles.

Dina netruko suprasti, kad poną Lorchą ir ją sieja vienas dalykas. Būtent – jie atsakė už vienas kito trūkumus. Pamažu tai virto šiokia tokia paguoda.

Kai lensmanas imdavo svaidytis perkūnais virš Lorcho nulenktos galvos, nes Dina ir po dvejų nenuilstamo mokymo metų tik pakenčiamai skaitė Jertrūdos Bibliją, ji praverdavo savo kambarėlio duris, pasistatydavo tarp kojų violončelę, ir į kabinetą imdavo lietis mylimiausios tėvo psalmės. Tai pagelbėdavo.

Apie tai, jog ji skaičiavo taip greitai, kad net krautuvės padėjėją pastatydavo į nepatogią padėtį, kai mintyse atlikdavo veiksmus su daugianariais skaičiais, tam dar nespėjus jų užrašyti, neužsimindavo niekas. Išskyrus poną Lorchą.

Kiekvieną kartą, kai Dina tėvui garsiai skaitydavo katekizmą, jis su apsimestu nusižeminimu gindavosi nuo kaltinimų dėl savo netinkamumo tarnystei.

Mat Dina iš lubų išlauždavo žodžius, kurių nemokėdavo perskaityti, ir dažnai tekstas darydavosi neatpažįstamas, tačiau daug spalvingesnis už originalą.

Samdiniai stovėdavo perkreiptom burnom ir net nedrįsdavo pažvelgti vienas į kitą, kad neprapliuptų juoku.

Skaičiai, skaičiai! Bet ir užsispyrusi mergiotė! Jos jaunesnysis brolis turėjo mokytis skaičiuoti, sumurmėdavo lensmanas kimiu balsu. Ir nerdavo lauk iš kambario. Visi žinojo, kad lensmano žmona jau buvo kelis mėnesius nėščia, kai ją negyvai nuplikė.

Tiesą sakant, tai būdavo vienintelis ir netiesioginis lensmano priekaištas Dinai.

Fagernese stovėjo seni namų vargonai. Svetainės gale. Uždengti ir pristatyti vazų bei puodynių.

Tačiau jie taip prastai skambėjo, kad ponas Lorchas atsisakė mokyti Diną jais groti. Jis nedrąsiai užsiminė lensmanui, jog namams, kuriuose taip dažnai lankosi šalies ir užsienio įžymybės, derėtų įsigyti padorų pianiną. Be to, tai dar ir gražus baldas!

Kita vertus, pianino niekur daugiau nepastatysi, kaip tik svetainėje. Šitaip lensmanas galėtų atsirevanšuoti už Dinos užsispyrimą dėl violončelės vietos.

Namuose atsirado juodas angliškas pianinas. Tikra šventė, tik teko paprakaituoti, kol jis galų gale, išlaisvintas iš medžio drožlių ir skudurų, buvo išlukštentas iš didžiulės dėžės.

Ponas Lorchas jį suderino, patraukė kelnes, blizgančias per kelius, ir atsargiai prisėdo ant didžiulės sukamosios kėdės.

Vieną dalyką ponas Lorchas mokėjo geriausiai iš visų. Skambinti pianinu!

Pakėlęs akis kaip į laisvę paleistus balandžius, jis ėmė groti Bethoveno Appassionata .

Dina sėdėjo atsišliejusi į pliušinį šezlongo atlošą. Kojomis nesiekdama žemės. Pirmiesiems garsams pripildžius kambarį, burna prasivėrė giliam atodūsiui.

Dinos veidu pasruvo upės. Prasiveržę galingi garsai partrenkė ją ant grindų.

Lensmanas įsakė nutildyti muziką. Mergaitė buvo išsiųsta į savo kambarėlį. Būdama dvylikos metų, jau turėjo žinoti padoraus elgesio taisykles.

Iš pradžių ponas Lorchas nedrįso net prisiartinti prie pianino. Veltui Dina maldavo, plūdo ir įkalbinėjo.

Bet vieną dieną lensmanas savaitei išvyko į tingą. Tuomet ponas Lorchas uždarė svetainėje visas duris ir langus, nors kepino gegužės saulė.

Tada vėl patraukė nudryžusias kelnes ir atsargiai atsisėdo prie instrumento.

Valandėlę palaikė rankas virš klaviatūros ir su nepaprasta meile nuleido pirštus ant klavišų.

Jis jokiu būdu nesitikėjo, kad Dinos reakcija į Appassionata bus praėjusi. Tądien jis pasirinko Šopeno tarantelą ir valsą.

Šitaip jie dirbo ištisą savaitę. Lensmano grįžimo dieną mergaitės akys buvo taip užraudusios, kad jos nedrįso rodyti tėvui. Dina pasiskundė bloga savijauta ir nuėjo gulti. Žinojo, kad tėvas niekuomet neis į jos kambarėlį. Jis liguistai bijojo užkrečiamų ligų. Pasak jo, tą baimę buvo paveldėjęs iš savo motinos. To nė nebandė slėpti.

Tačiau ponas Lorchas šį tą sumąstė. Ir vieną popietę, kai abu vyrai sėdėjo salone, o lensmanas dalijosi įspūdžiais iš tingo, jis pradėjo su lensmanu kalbą.

Gaila instrumento. Toks brangus, o stovi nenaudojamas. Ar neatrodo lensmanui, kad Dina liausis verkusi, jei pamažu bus pratinama klausytis muzikos? Taip, jo vienas pažįstamas turėjęs šunį, kurį taip pat iš lėto, bet sėkmingai pratinęs prie muzikos. Pirmą mėnesį šuo tik kaukęs. Tai buvę siaubinga. Bet pamažu jis apsipratęs. Galų gale ramiausiai atsiguldavęs miegoti. Teisybė, ten būdavo griežiama smuiku. Bet vis tiek…

Pagaliau lensmanas prisipažino Lorchui nepakeliąs verksmo. Jo buvę per akis, kai žmona taip tragiškai paliko šį pasaulį. Ji klykusi ištisą parą, kol užgeso. Nuo to laiko ir pasidaręs toks jautrus panašiems garsams.

Galų gale ponas Lorchas išgirdo Jertrūdos istoriją. Išgirdo apie tai, kaip Dina pajudino svertą ir apvertė skalbyklos katilą, pilną verdančio šarmo, ant savo vargšės motinos.

Ponas Lorchas, nepratęs klausyti išpažinčių, nesurado paguodos žodžių. Jis trejus metus išbuvo namuose nežinodamas, kodėl jam teko mokyti vilkiuką.

Pamažu jį suėmė blogumas nuo lensmano pasakojimo detalių. Tačiau jis klausėsi išlavinta muzikanto ausimi, nesunkiai skiriančia meną nuo sentimentalumo.

Savo lanksčiu protu Lorchas nemažai perprato. Jis taip pat suvokė, kad lensmanas iš dalies jau apsipratęs su tragedija. Nors atrodo, kad liūdi.

Rinkdamas žodžius, ponas Lorchas išdrįso pasakyti, jog vis vien būtų gaila, jei niekas negrotų brangiuoju instrumentu. Jis galėtų mokyti Diną, kai lensmano nebus namuose.

Tada, kai lensmanas baigė savo pasakojimą, įveikė graudulį ir surūkė dar vieną pypkę, jie taip ir sutarė.

Po to ponas Lorchas ilgai vaikštinėjo. Blankiomis pavasario pakrantėmis. Sausi stagarai kyšojo iš po sniego juostos, o šalia suko ratus benamiai jūros paukščiai.

Jam prieš akis visą laiką stovėjo suakmenėjęs Dinos veidas. Ausyse skambėjo jos atkaklus greitakalbe pilamas mintinis skaičiavimas ir nenumaldomas verksmas jam skambinant pianinu.

Iš tikrųjų jis tą vasarą planavo važiuoti į Kopenhagą ir tęsti savo muzikos studijas. Lensmano dvare jam pavyko susitaupyti nemažai pinigų. Tačiau pasiliko. Išdžiūvęs jaunas vyriškis. Praretėjusiais plaukais ir išvargusiu veidu, nors dar neturėjo nė trisdešimties.

Jo gyvenimas tarsi įgavo prasmę.

Dina kalbėjo ir toliau. Iš pradžių tik su Lorchu. Bet paskui ir su kitais žmonėm.

Ji mokėsi skambinti pianinu. Iš Lorcho natų. Pradžioj trumpas daineles ir pratimėlius pirštams lavinti. Vėliau – psalmes ir nesudėtingus klasikinius kūrinius.