Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Ji ėmė tyrinėti jo kūną. Iš pradžių gan atsargiai. Po to vis smarkiau ir smarkiau. Tarsi varoma didelio alkio.

Iš pradžių jis išsigando. Dar nebuvo matęs tokio didelio alkio. Galiausiai jis, pritrūkęs oro, atsigulė aukštielninkas ant kailio. Leido jai įpilti aliejaus į ugnį, kokios dar nebuvo sapnavęs.

Trumpais gūsiais jis vis atitokdavo ir su siaubu pajusdavo, jog spaudžia ją prie savęs ir daro tai, ko jo niekas nemokė.

Oras pritvinko moteriško kvapo.

Jo baimė buvo didelė kaip jūra. Bet aistra beribė kaip dangus.

Kapinėse karstas su vaškinėmis gėlėmis buvo nuleistas į duobę. Karstas su nakvynės namų ir jektų savininko Jakobo Grenelvo palaikais.

Probstas stengėsi kalbėti taip, kad vyriškis lengvai patektų į dangų ir nebūtų nutrenktas pragaran. Darė tai žinodamas, kad nors Jakobas ir buvo šaunus vyras, gyveno toli gražu ne kaip vaškinė gėlė. Kad ir koks apgailėtinas jo galas.

Vieni laidotuvininkai stovėjo pilkais ištįsusiais veidais, tikrai gedėdami. Kiti galvojo apie tai, koks bus oras grįžtant namo. Dar kiti stypsojo, ir tiek. Neėmė giliai į širdį. Daugelis stiro nuo šalčio.

Probstas ištarė savo ritualinius žodžius ir kastuvu užbėrė porą šykščių saujelių Dievo vardu. Netrukus viskas pasibaigė.

Vyrų surauktais, rimtais veidais mintys sukosi apie punšą. Moterys ašarų pilnomis akimis galvojo apie sumuštinius. Tarnaitės raudojo pasikūkčiodamos. Nes žmogus karste joms visoms buvo geras šeimininkas.

Senoji buvo dar labiau išblyškusi ir perregima nekaip valtyje. Sausomis akimis, apsigobusią juodu kutotu šaliu, ją iš abiejų šonų prilaikė Andersas ir lensmanas. Abu su skrybėle po pažasčia.

Giedama psalmė turėjo virtinę posmų ir buvo nelabai graži. Skambėjo skystai, kol savo nelavintu bosu užgiedojo zakristijonas. Jis visada karštai puldavo gelbėti bet kokios situacijos.

Salėje už nuleistų užuolaidų degė liepsnojo trobelninko sūnus Tomas. Dangaus karalystėje. Bet ne mažiau ir šiame pasaulyje.

Nuo žmonių šilumos aprasojo langai ir veidrodis. Kvapai palengva sėdo ant patiesto kailio, kėdžių sėdynių ir užuolaidų.

Kambarys įsileido arklininką Tomą. Taip, kaip priėmė Jakobą Grenelvą, kai šį pirmą kartą svetingai sutiko Reinsneso našlė.

Našlė buvo vardu Ingeborga. Ji mirė, kai vieną dieną pasilenkė paglostyti savo katino. Dabar ji ten nebevieniša.

Salėje tik švokščiantis alsavimas, oda ir karštis. Kraujas, plūstantis gyslomis. Tvinksintis smilkiniuose. Kūnai tarsi žirgai plačiuose laukuose. Joja ir joja. Moteris jau buvo patyrusi jojikė. Bet jis neatsilikdamas šuoliavo iš paskos. Grindų lentos dainavo, sijos raudojo.

Šeimos portretai ir paveikslėliai palengva siūbavo juoduose ovaliniuose rėmuose. Lininiai lovos baltiniai pasijuto išdžiūvę kaip pintis ir nereikalingi. Krosnis nustojo spragsėjusi. Tik stovėjo savo kampe ir atidžiai klausėsi užgesus.

Apačioje nesulaukdami laukė sumuštiniai ir taurės. Ko laukė? Kad Dina, Reinsneso šeimininkė, nusliuogtų laiptų turėklais žemyn? Nuoga, juodais plaukais lyg išskleistu skėčiu virš savo didelio kvapnaus kūno? Taip!

O paskui ją, apmiręs iš baimės, pusiau sapnuodamas, bet pilnas jėgų vaikinas, įsisupęs į paklodę su prancūziškais nėriniais? Taip!

Jis strykčiojo laiptais žemyn plaukuotomis plikomis kojomis, atsispirdamas stipriais kojų pirštais su ryškiai juodom panagėm. Jis kvepėjo pavasario arimu, o dorovingasis kambario kvapas pasitraukė.

Ji užsinešė į viršų sumuštinių ir vyno. Didelę taurę ir didelę ropinę. Šen ten nuvogė po vieną sumuštinį, kad liktų nepastebėta. Jie žaidė, kad jiems draudžiama valgyti.

Dina gražiai užlygino visas spragas, iš kur jie paėmė maisto. Ilgais mikliais pirštais, kurie kvepėjo druskinga žeme ir išskrosta žuvimi. Paskui jie vėl viską uždangstė lininiais audeklais su monogramomis.

Kaip vagys jie nusėlino atgal į salę. Susėdo ant kailio priešais krosnį. Tomas paliko plyšį tarp dvigubų krosnies durelių.

Ledos ir gulbės aktas ant širmos, palyginti su jais, tebuvo blanki kopija. Vynas burbuliavo.

Dina godžiai kimšo rūkytą lašišą ir sūdytą mėsą. Duona trupėjo ant stangrių krūtų ir aptakaus pilvo.

Tomas atsiminė, kad yra savo šeimininkės namuose. Jis gražiai valgė sumuštinius. Bet akimis rijo Dinos kūną giliai dūsaudamas ir pilna burna seilių.

Jų akys žvilgėjo virš tos pačios taurės. Ši turėjo aukštą žalią kojelę ir kažkada buvo padovanota vestuvių proga Ingeborgai ir jos pirmajam vyrui. Ji nebuvo iš pačių geriausių. Gauta tais laikais, kai turtas didelių jektų, džiovintų žuvų ir įtakingų ryšių Tronjeme bei Bergene pavidalu dar nebuvo atkeliavęs į namus.

Dar gerokai prieš tai, kai turėjo sugrįžti laidotuvininkai, taurę ir vyno likučius jie paslėpė drabužinėje.

Du vaikai, vienas bailus, kitas išdykęs, apmovė suaugusiuosius.

Jakobo kiniškas žaidimas kauliukais buvo sudėtas atgal į šilku aptrauktą dėželę. Visi pėdsakai sunaikinti.

Galiausiai Tomas stovėjo gatavai apsirengęs su kepure rankoje palei duris. Ji iškeverzojo keletą žodžių ant juodos lentelės, kurią visuomet turėdavo po ranka, ir kai tik jis perskaitė, švariai nutrynė kietu delnu.

Jis linktelėjo ir nervingai pažvelgė į langą. Pasiklausė, ar neišgirs irklų pliuškenimo. Tarėsi girdįs. Staiga jis suvokė, ką padaręs. Prisiėmė visą kaltę. Jau juto pakeltą Dievo rykštę. Daug kietų kirčių. Tomui suspaudė gerklę. Bet jam nebuvo ko gailėtis.

Atsidūręs tamsiame koridoriuje, jis suprato, kad niekieno nebėra globojamas. Kaip gladiatorius, einantis susiremti su stipresniu priešininku. Koks nepakartojamas išgyvenimas! Pernelyg stiprus, kad galima būtų jį įvardyti.

Jis buvo pasmerktas mėnesių mėnesius kasnakt gulėti ant šiaudinio čiužinio ir justi moters alsavimą prie veido. Gulėti atviromis akimis ir išgyventi dar kartą. Salę. Kvapus.

O plona antklodė ims kilnotis su jaunatvišku svajingu įkarščiu.

Taip pat jis bus pasmerktas matyti Jakobo karstą. Šis sūpuosis drauge. O didžiulė banga kažkur viduje ištirpdys visus išgyvenimus ir nusineš jį šiaurės pašvaistės link. Banga išsilies skurdžioje lovoje, o jis nieko negalės pakeisti.

Dina buvo nusipudravusi veidą ir rami, kai valtys įslydo tarp paplūdimio akmenų. Ji gulėjo lovoje ir išvengė įkalbinėjimų pasirodyti šermenų svečiams.

Nulipusi iš salės žemyn, motušė Karena išsamiai pranešė apie Dinos būseną. Jos balsas medum tepė lensmano širdį. Taip maloniai ir lengvai slydo kartu su šiltu punšu.

Rimties ir gedulo našta tapo lengvesnė, kai jie atliko paskutinę pareigą Jakobui. Ramybė ir mintys apie žemiškus dalykus bei monotonišką rytdieną nepastebimai įsėlino į jų tykius pokalbius ir nebesitraukė visą vakarą.

Visi anksti nuėjo ilsėtis, kaip ir dera tokią dieną. Dina atsikėlė ir ėmė dėlioti pasjansą ant riešutmedžio stalo. Po trečio bandymo pavyko. Tuomet ji atsiduso ir nusižiovavo.

1 Valtį su burėmis ir keliom porom irklų. (Vert. pastaba.)

PIRMOJI KNYGA

1 skyrius

TAI ŽIBURYS, PANIEKINTAS TURTINGŲJŲ AKYSE, BET PRIRENGTAS PASKIRTAM LAIKUI.

(Job 12, 5)

Aš esu Dina, kuri pabunda nuo šauksmų. Jie įsismelkę mano galvoje. Kartais jie ėda mano kūną.

Jertrūdos vaizdas sujauktas. Kaip perskrostas avies pilvas. Jos veidas virtęs šauksmu, kuris nesiliauja.

Viskas prasidėjo tada, kai lensmanas, grįždamas iš rudeninio tingo, parsivežė kalvį. Jis buvo tikras lobis! Iš Tronjemo. Savo amato meistras.

Bendikas mokėjo nukaldinti nuostabiausių dalykų. Tinkamų visokiems darbams.