Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Dina prarado amą, o motušė Karena raudojo. Jakobo pirmosios santuokos sūnus betėvis klaidžiojo po Kopenhagą, o Juodis negalėjo žiūrėti į roges.

Į dvarą atvyko valdžia išsiklausinėti, kaip viskas vyko iki mirties. Mat viskas turėjo būti įvardyta, nieko nenuslėpta.

Dinos tėvas, lensmanas, atsivežė du liudininkus ir protokolą. Jis pabrėžė dalyvaująs kaip valdžios atstovas, o ne kaip tėvas.

Motušė Karena nematė jokio skirtumo. Bet šito ji nepasakė.

Niekam nepasisekė nuvilioti Dinos nuo aukšto. Kadangi ji buvo pakankamai didelė ir tvirta, visi bijojo, kad ji ims priešintis ir sukels nereikalingą triukšmą. Dėl to jie nebandė jos nulaipinti jėga. Pati valdžia nusprendė pakilti į didįjį kambarį.

Buvo pastatyta papildomų kėdžių. O lovos baldakimo užuolaida kruopščiai išdulkinta. Tai buvo auksaspalvis sunkus audeklas su storomis raudonų gėlių pynėmis. Pirktas Hamburge. Pasiūtas Dinos ir Jakobo vestuvėms.

Olinė ir motušė Karena pabandė bent kiek atgaivinti jaunąją šeimininkę, kad šioji neatrodytų visai apleista. Olinė išvirė savo žolelių arbatos su riebia grietinėle ir daug cukraus. Tai buvo jos vaistai nuo visko: pradedant skorbutu ir baigiant nevaisingumu. Motušė Karena prisidėjo pamaloninimais, plaukų šukavimu ir atsargiu rūpesčiu.

Tarnaitės darė ko prašomos, išgąstingai dirsčiodamos į šalis.

Žodžiai įstrigo gale gerklės. Dina išsižiodavo ir bandydavo juos ištarti. Bet garsas priklausė kitai būčiai. Valdžia išmėgino visus įmanomus būdus.

Lensmanas pradėjo žemu neutraliu balsu, žiūrėdamas į Dinos pilkšvas akis. Lygiai taip pat jis būtų galėjęs žiūrėti per stiklinę su vandeniu.

Liudininkai irgi išbandė jėgas. Ir sėdomis, ir stačiomis. Ir užuojautos kupinais, ir valdingais balsais.

Galiausiai Dina susiėmė už galvos su juodais neklusniais plaukais. Ji inkštė kaip primuštas šunelis.

Valdžia susigėdo ir pasišalino į kambarius apačioje. Pasitarti ir prieiti vieningos išvados. Dėl to, kaip viskas turėjo atrodyti įvykio vietoje. Ir dėl jaunosios moters elgesio.

Jie nutarė, jog tai didelė tragedija kaimui ir visai parapijai. Kad Dina Grenelv iš sielvarto pametė galvą. Kad ji ne visos nuovokos ir nuo šoko prarado amą.

Jie nusprendė, kad ji važiavo kiek tik diržai ir važiuoklė išnešė, gabendama vyrą pas daktarą. Kad ji per greitai užlėkė posūkyje ties tiltu arba tas laukinis arklys pasinešė nuo skardžio ir kad ienų dirželiai buvo nudilę.

Visa tai buvo kruopščiai užprotokoluota.

Kūną jie rado ne iš karto. Žmonės kalbėjo, kad jį nunešę į jūrą. Bet patys nesuprato kaip. Nes buvo beveik mylia kelio seklia ir nepraplaukiama upės vaga. Kiekvienas akmuo būtų sustabdęs negyvą kūną, kuris nedėjo jokių pastangų, kad pasiektų jūrą.

Motušė Karena labai nuliūdo, kai jie pamažu liovėsi ieškoję.

Po mėnesio į dvarą atėjo elgeta ir tvirtino matęs lavoną Veslekulpe. Mažame tvenkinėlyje ar duburyje kiek žemiau krioklio daubos. Susirietęs už akmens gulėjo Jakobas. Sustingęs į kaulą. Išpurtęs ir subjaurotas, pasak jo.

Pasirodė, kad senis buvo teisus.

Matyt, vanduo nuslūgo, kai pasibaigė rudeniniai lietūs. Ir vieną giedrą dieną gruodžio pradžioje Jakobo Grenelvo nelaimingas kūnas iškilo į paviršių. Tiesiog senojo elgetos, kuris buvo beeinąs per kalnus į kitą dvarą, akyse.

Nuo to laiko žmonės ėmė kalbėti, kad senis – aiškiaregys. Ir kad visuomet toks būdavęs. Tad senatvėje jis nepatyrė vargo. Nes niekas nenorėjo kivirčytis su aiškiaregiu. Tegu ir elgeta.

Dina sėdėjo salėje, didžiausiame antrojo aukšto kambaryje. Už nuleistų užuolaidų. Iš pradžių ji net neidavo į arklidę pas savo arklį.

Jie davė jai ramybę.

Motušė Karena liovėsi verkusi, nes paprasčiausiai nebeturėjo tam laiko. Jai reikėjo perimti visus darbus, kuriuos apleido jos jūrininkai. Abu buvo mirę, kiekvienas savaip.

Dina sėdėdavo prie riešutmedžio stalo, įbedusi akis į vieną tašką. Niekas nežinojo, ką ji dar veikdavo. Nes ji neturėjo patikėtinių.

Natas, kurios anksčiau krūvelėmis kūpsodavo aplink lovą, ji buvo sugrūdusi į drabužinę. Ilgos suknelės šiurendavo lapus, kai ji praverdavo duris ir patraukdavo skersvėjis.

Šešėliai salėje buvo tamsūs. Pačiam tolimiausiam kampe dulkėjo violončelė. Niekas jos nelietė nuo tos dienos, kai Jakobą išnešė iš namų ir paguldė į roges.

Masyvi lova su baldakimu ir prabangia užuolaida užėmė nemažą kambario dalį. Ji buvo tokia aukšta, kad, atsigulęs ant pagalvių, pro langus galėjai apžvelgti sąsiaurį. Arba žiūrėti į save dideliame juodais lakuotais rėmais veidrodyje, kurį galima pakreipti kaip nori.

Didelė apvalaina krosnis spragsėjo dieną naktį. Už trijų dalių siuvinėtos širmos, vaizduojančios gražuolės Ledos ir gulbės erotiškas glamones. Sparnai, rankos. Ir Ledos ilgi šviesūs plaukai, nekaltai išdrikę viršum gėdos.

Tarnaitė Tėja atnešdavo malkų keturis kartus per dieną. Vis tiek vos užtekdavo iki ryto.

Niekas nežinojo, kada Dina miega ir ar išvis miega. Dieną naktį ji vaikščiodavo kelioniniais batais su geležimi pakaltais kulnimis. Nuo vienos sienos iki kitos. Ir visiems namams neduodavo užmigti.

Tėja pasakojo, kad didelė juoda šeimos Biblija, kurią Dinai paliko jos motina, visuomet guli atversta.

Retkarčiais jaunoji moteris tyliai nusijuokdavo. Nebuvo tai malonus juokas. Tėja dorai nežinojo, ar ji juokiasi iš Šventojo Rašto, ar šiaip ką prisiminusi…

Kartais ji įniršusi su trenksmu užvoždavo šilko plonumo lapus ir sviesdavo knygą šalin tarsi kokį skerdienos gabalą.

Jakobą žemė priglaudė tik praėjus septynioms paroms po to, kai jį surado. Gruodžio viduryje. Tiek visko reikėjo sutvarkyti. Tiek išsiuntinėti kvieslių. Į laidotuves turėjo būti pakviesti giminės, draugai ir įžymūs asmenys. Be to, gerokai šalo, tad subjaurotas ir vandens prisisiurbęs kūnas kol kas galėjo pabūti daržinėje. Užtat kasdami duobę vyrai turėjo darbuotis ir kūjais, ir kirtikliais.

Pro plyšius į vidų brovėsi mėnuo ir savo plyna akimi stebėjo Jakobo likimą. Neskyrė gyvo nuo mirusiojo. Pabarstė daržinės aslą baltu sidabru. O žemai, abiejose šalinės pusėse, gulėjo šienas, kuris buvo šiluma ir pašaras, kvepianti vasara ir gaivumas.

Anksti rytą jie išsirengė į laidotuves. Valtys buvo paruoštos. Namus dievobaiminga nejauta gaubė tyla. Tokiu metų laiku niekas nesitikėjo dienos šviesos. Bet švietė mėnuo.

Dina atsirėmė į palangę, lyg tai suteiktų jėgų, kai jos įėjo norėdamos jai padėti apsivilkti juodais rūbais, pasiūtais laidotuvėms. Ji nepanoro jų net matuotis.

Atrodė, kad šitaip stovėdama ji bando pasitikrinti kiekvieną raumenėlį, surikiuoti visas mintis. Nekrustelėdama ji stingsojo priešais rimtas apsiverkusias moteris.

Tačiau jos nepasidavė iš karto. Ji turėjo būti perrengta. Privalėjo dalyvauti laidotuvių procesijoje. Kitaip nė būti negalėjo. Bet joms teko pakeisti savo nuomonę. Kimiu gerkliniu žvėries balsu ji visoms davė suprasti, kad nepasiruošusi atlikti našlės vaidmens laidotuvėse. Bent jau ne tądien.

Pakraupusios moterys išėjo iš kambario. Viena po kitos. Senoji paskutinė. Ji atsiprašė ir viską užglostė. Atsiprašė tetas, žmonas ir, žinoma, Dinos tėvą, lensmaną.

Jį buvo sunkiausia perkalbėti. Nepasibeldęs jis kriokdamas įsiveržė į salę pas Diną. Purtė ją ir įsakinėjo, su tėviška savikliova pliaukšėjo jai delnu per skruostus, o žodžiai zvimbė kaip užerzintos bitės.

Senoji turėjo įsikišti. O tie, kas stovėjo šalia, nudūrė akis.

Dina vėl užriaumojo žvėries balsu. Skeryčiodama rankomis ir raudamasi nuo galvos plaukus. Oras buvo pritvinkęs kažko jiems nesuvokiamo. Beprotybės ir jėgos aureolė gaubė jauną pusnuogę moterį išsidraikiusiais plaukais ir paklaikusiom akim.