Хербьёрг Вассму: Dinos knyga

Jos riksmas lensmanui priminė įvykį, kuris nedilo jam iš atminties. Kuris persekiojo jį diena po dienos. Įsiverždavo į sapnus ir kasdieninius reikalus. Įvykis, kuris dar ir dabar, po trylikos metų, versdavo jį nerimastingai bastytis po dvarą. Ieškoti ko nors, kam galėtų išlieti visas mintis ir jausmus.

Žmonės, stebėję iš šalies, manė, kad Dina turi griežtą tėvą. Bet, kita vertus, kurgi matyta, kad tokia jauna moteris priešgyniautų ir nesielgtų taip, kaip iš jos reikalaujama.

Ji juos pribaigė. Buvo nuspręsta, kad ji per daug ligota vykti į vyro laidotuves. Motušė Karena garsiai ir aiškiai kartojo kiekvienam sutiktajam: „Dina Grenelv taip serga ir tokia prislėgta, kad vos pastovi ant kojų. Ji tik verkia. O visų baisiausia tai, kad ji prarado amą.“

Iš pradžių pasklido žmonių, lipančių į valtis, prislopinti balsai. Po to pasigirdo medžio brūžavimas į geležį, kai karstas buvo dedamas į femberingą1 tarp kadugio šakų ir raudančių juodai apsitaisiusių moterų. Tada visi garsai sustingo virš vandens lyg plonas ledukas palei krantą. Ir išnyko tarp jūros bei kalnų. Po to į dvarą atslinko tyla, tarsi ji ir būtų tikroji laidotuvių procesija. Namai sulaikė kvėpavimą. Tik tarpais tarp sijų pasigirsdavo tylus atodūsis. Gailus, liūdnas urzgėjimas, atiduodantis Jakobui paskutinę pagarbą.

Rausvi vaškinio popieriaus gvazdikai virpėjo blaškėsi tarp eglišakių ir kadugių, silpno vėjelio plukdomi sąsiauriu. Su tokiu kroviniu niekur nepaskubėsi. Mirtis ir jos negyvas apipavidalinimas reikalavo laiko. Šiandien traukė ne Juodis. Ir ne Dina vadovavo kelionei. Karstas buvo sunkus. Tie, kurie nešė, pajautė svorį. Su tokia našta į bažnyčią tai buvo vienintelis kelias.

Dabar šešios poros irklų girgždėjo tarp irklatrinkių. Burės mieguistai plakėsi aplink stiebą ir nenorėjo išsiskleisti. Saulės nebuvo. Dangus apsitraukė pilkšvais debesimis. Pamažu viskas drėgname ore nuščiuvo.

Valtys plaukė viena paskui kitą. Triumfo procesija Jakobo Grenelvo garbei. Stiebai su irklais siekė dangaus ir jūros. Vainikų kaspinai neramiai plaikstėsi. Jie neturėjo laiko puikuotis.

Motušė Karena panėšėjo į pageltusią drobulę. Tiesa, su nėrinių apvadėliais.

Tarnaitės buvo lyg šlapios vilnos kamuolėliai vėjyje.

Vyrai irklavo sukaitę, net barzdos ir ūsai garavo. Dirbo ritmingai.

Reinsnese viskas buvo paruošta. Gatavai sutepti sumuštiniai gulėjo dideliuose dubenyse. Pyragai buvo sukrauti į kubilus ant rūsio grindų ir į lentynas didžiuliame priestate ir užkloti. Taurės ir puodeliai tvarkingai stovėjo po baltais lininiais rankšluosčiais su Ingeborgos Grenelv ir Dinos Grenelv monogramomis. Ant stalų ir kamaroje. Tą dieną buvo tiesiog būtina panaudoti abiejų Jakobo žmonų lininį kraitį. Taurės, Olinei griežtai prižiūrint, buvo taip išblizgintos, kad net švytėjo.

Po pakasynų paprastai būdavo laukiama daug žmonių.

Dina kūreno krosnį kaip pašėlusi, nors langai net nebuvo apšarmoję. Veidas, pilkas ryte, pamažu ėmė atgauti spalvą.

Kaip užsukta ji vaikščiojo po kambarį lengvai šypsodamasi. Kai sieninis laikrodis ėmė mušti valandas, ji kilstelėjo galvą lyg žvėris, išgirdęs priešą.

Kaip galėdamas tyliau Tomas sudėjo malkų glėbį į kaltinės geležies dėžę. Tuomet nusivožė nuo galvos kepurę ir sumišęs gniaužė tvirtuose delnuose. Susidrovėjęs be galo, nes buvo salėje, kambaryje, kur stovi lova su baldakimu bei violončelė ir kur miega Dina.

– Motušė Karena paliko mane prižiūrėti namų, kol tarnai ir visi kiti lydės Jakobą paskutinėn kelionėn, – išlemeno jis vargais negalais. – Ir man liepė padėti Dinai. Jeigu tamstai ko prireiktų, – pridūrė jis.

Kad lensmanas ir motušė Karena tarėsi ir nusprendė, jog geriausia bus, jeigu Dina turės šalia stiprų vyrą, kuris galėtų jai sutrukdyti, jei ji bandytų sau ką nors pasidaryti, kai visi bus išvykę, jis nepasakė, nors ir buvo girdėjęs.

Ji net neatsisuko, stovėjo kaip stovėjusi prie lango nugara į jį.

Mėnuo buvo tarsi blyškus mažas vaiduoklis. Išsigimęs dienos gemalas veltui bandė skverbtis į šiaurę ir vakarus. Langų stiklai liko tokie pat tamsūs.

Vaikinas užsidėjo kepurę ir išėjo. Suprato, kad nepageidaujamas.

Bet kai laidotuvių procesija nutolo sąsiauriu, Tomas vėl užlipo į salę. Su ropine šviežio vandens. Gal ji pageidautų? Kadangi ji nepadėkojo ir jokiu ženklu neparodė jį matanti, jis pastatė ropinę ant stalo palei duris ir pasisuko eiti.

– Tamstai nereikia mano pagalbos laidotuvių dieną? – ištarė jis tyliai.

Tada ji tarsi pabudo. Skubiai priėjo prie jo. Sustojo visai arti. Aukštesnė puse galvos.

Ji pakėlė ranką ir pirštais perbraukė per jo veidą. Kaip neregys, kuris bando matyti pirštais.

Jam rodės, kad tuoj tuoj užtrokš. Nes pamiršo kvėpuoti. Šitaip arti! Jis ne iš karto suprato, ko ji nori. Stovėjo greta jo ir skleidė savo kvapus. Smiliumi vedžiodama jo veido linijas.

Pamažu jis išraudo. Ir nebeturėjo jėgų pažvelgti į ją. Jis žinojo, kad jos žvilgsnis laukia. Vienu ypu jis įsidrąsino ir pažvelgė jai į akis.

Ji linktelėjo ir klausiamai pažiūrėjo į jį.

Jis taip pat linktelėjo. Tik tam, kad linktelėtų. Ir jau norėjo sprukti pro duris.

Tuomet ji nusišypsojo ir priėjo dar arčiau. Kaire ranka atsagstė jo palaikę liemenę.

Jis atatupstas žengė du žingsnius krosnies link. Ir neišmanė, kaip jam pralindus pro ją, kad neužtrokštų, nesudegtų ar neišnyktų nuo žemės paviršiaus.

Ji stovėjo sustingusi ir uodė sklindantį nuo jo arklidės kvapą. Jos šnervės buvo visur. Jos virpėjo!

Tuomet jis dar kartą linktelėjo. Visai nusiminęs.

Tai buvo nepakenčiama. Laikas sustojo! Ūmiu judesiu jis pasilenkė, pravėrė krosnies dureles ir įmetė į liepsnas pliauską. Po to dar pridėjo tris šnypščiančius, pusiau šlapius beržinius pagalius. Atsitiesti ir vėl sutikti jos akių žvilgsnį buvo didelis vyriškumo išbandymas.

Staiga jis pajuto jos lūpas. Jos rankos buvo it liaunos blindės šakos, pilnos pavasario syvų. Kvapas toks aštrus, kad jis turėjo užsimerkti.

Apie tai jis nebūtų galėjęs ir pagalvoti. Net savo lakiausiose fantazijose, gulėdamas po nušiurusia vatine antklode bernų kamaraitėje. O dabar tik stovėjo pasiduodamas jos valiai!

Jos siuvinėto chalato spalvos, gelsvos sienos su pinkliais raštais, lubos plačiomis sijomis, kraujo spalvos užuolaidos – viskas susiliejo akyse. Viena medžiaga pynėsi su kita. Galūnės su galūnėmis. Judesiai, baldai, oras, oda.

Jis matė save iš šalies. Ir vis dėlto pats buvo dalis. Sunkiai judančių kūnų kvapų bei garsų. Ir dvibalsio smarkaus alsavimo.

Ji uždėjo rankas jam ant krūtinės ir atsagstė sagas. Tada nutraukė rūbus. Vieną po kito. Tarsi tą patį būtų dariusi tūkstantį kartų.

Jis susigūžė ir nuleido rankas. Tarsi gėdydamasis, kad apatiniai nebe pirmo švarumo, o marškiniuose trūksta trijų sagų. Iš tiesų jis nebenutuokė, nei kur esąs, nei kur stovįs, nei ką darąs.

Ji pabučiavo nuogą vaikiną, praskleidė chalato skvernus ir prispaudė jį prie savo didelio, tvirto kūno.

Jis užsidegė, įgavo drąsos. Kiekvienas jos kūno prisilytėjimas tvilkė kaip žarija. Jis spaudėsi prie jos, stengės įsiminti visas formas. Stovėjo užmerktomis akimis, jausdamas kiekvieną jos balto kūno išlinkį, kiekvieną odos porą, iki visai pametė protą.

Kai abu išsirengę susėdo ant avikailio priešais aptakią juodą krosnį, jam pasirodė, kad ji tuoj prakalbės. Nuo drovumo ir geismo jam svaigo galva. Šešios degančios žvakės ant veidrodžio staliuko jį gąsdino kaip pragaro įspėjimas. Plazdančios liepsnelės veidrodyje matė viską.