Хербьёрг Вассму: Dinos knyga

Galąstuvams jis meistravo įtaisus, kurie sulig kiekvienu dešimtu rankenos apsukimu ant dalgio ašmenų užpildavo septynis šaukštus vandens. Gamino spynas, kurios užsikirsdavo, jeigu kas nors, nepažįstantis mechanizmo, bandydavo atrakinti iš lauko. Be to, jis kalė gražiausius plūgus ir pasagas.

Žmonės tą kalvį praminė Ilgažandžiu.

Niekam nereikėjo aiškinti, kodėl jis atsirado lensmano dvare. Jo veidas buvo ilgas ir siauras, nepaprastai tamsiomis akimis.

Dinai buvo ką tik suėję penkeri metukai, ir kai į kambarį įeidavo kalvis, ji pakeldavo savo pilkšvas akutes, tarsi norėdama nuspėti jo mintis. Ji neatrodydavo nors kiek išsigandusi. Tiesiog nenorėdavo kristi į akis.

Tamsiaplaukis vyras, kuris, kaip žmonės kalbėjo, buvo čigonas, varstė lensmano žmoną tokiais žvilgsniais, tarsi ji būtų ką tik nusipirktas brangus daiktas. O ji, atrodo, nebuvo tam priešinga.

Po kurio laiko lensmanas pabandė išprašyti kalvį, nes, jo manymu, visa tai per ilgai užtrukę.

Tačiau Bendikas pasiliko, ir jį toliau lydėjo meili Jertrūdos šypsena.

Jis nukaldino išradingus užraktus laukujėms durims ir spintoms bei drėkinimo įtaisą galąstuvui. Galiausiai padirbo naujas ąsas didžiajam skalbyklos katilui, kuriame moterys virdavo šarmą ir virindavo skalbinius.

Prie ąsų jis pritvirtino įtaisą, kuris leido iš lėto versti katilą, išpilant šarmą. Su pakabinamu svertu visa tai galima buvo atlikti lengvai ir saugiai.

Nebereikėjo su baime tąsyti siaubingojo katilo. Nepakartojamos kalvio išmonės dėka jį buvo galima pakreipti, apsukti ir apversti su pasakišku lengvumu.

Galėjai sau stovėti ir viską reguliuoti nebijodamas nusitvilkyti garais ar verdančiu šarmu.

Vieną prieškalėdžio dieną Dina nusekė paskui motiną į skalbyklą. Vyko didysis skalbimas. Darbavosi keturios moterys ir bernas, nešiojantis vandenį.

Atneštuose kibiruose plaukiojo ižas ir ledo gabalai. Juos su smagiu pliaukštelėjimu vertė į didžiules statines prie durų. Po to viskas ištirpdavo katile, o garai temdė patalpą kaip nakties rūkas.

Moterys dirbo vienmarškinės, atsilapojusios krūtines. Basomis įsispyrusios į klumpes ir atsiraitojusios rankoves. Raudonomis lyg nuplikyti paršeliai rankomis. Šios kilnojosi, pliaukšėjo, mostagavo.

Veidų po standžiai surištomis skepetomis beveik nesimatė. Prakaitas upeliais tekėjo per skruostus ir kaklą. Tarp krūtų jie susiliedavo į vientisą upės vagą ir pranykdavo sudrėkusių marškinių požemiuose.

Kol ponia Jertrūda vienai iš mergų davė nurodymus, Dina užsimanė iš arčiau patyrinėti visų taip liaupsinamą įtaisą.

Katilas jau kunkuliavo. Šarmo kvapas svaigino ir veikė raminamai, panašiai kaip naktipuodžių kvapas antrojo aukšto koridoriuje šiltą vasaros rytą.

Mažais delniukais Dina sugniaužė svertą. Vien norėdama patirti, koks tatai jausmas.

Vienu akimoju Jertrūda pajuto pavojų ir šoko prie jos.

Dina nebuvo tokia apdairi, kad apsivyniotų delnus skuduru kaip mergos. Smarkiai nudegusi, žaibiškai atitraukė rankas.

Bet svertas jau buvo pajudėjęs. Nusileidęs per dvi padalas.

Pasvirimo kampas ir katilo nuolydžio kryptis nulėmė Jertrūdos likimą.

Iš katilo išsiliejo tiek, kiek buvo nustatyta. Nei daugiau, nei mažiau. Po to liovėsi bėgti. Ir šarmas toliau kunkuliavo nelipdamas per kraštus.

Lyg nusitaikiusi, srovė pirmiausia pliūptelėjo į veidą ir krūtinę. Bet deginančios upės tuoj pat užliejo visą nelaimingą kūną.

Jie supuolė iš visų pusių. Plėšė nuo Jertrūdos rūbus.

Tuose mirgančiuose, garų pritvinkusiuose vaizduose buvo ir Dina. Ten kartu su šarmo suėstų drabužių skiautėmis plyšo oda ir nušutusios mėsos sluoksnis.

Tačiau pusė veido nenukentėjo. Tarsi būtų svarbu pas Viešpatį atvykti pakenčiamu veidu, kad šis galėtų atpažinti.

Dina šaukė mamą. Bet niekas neatsiliepė.

Jertrūdai pakako savojo šauksmo.

Raudonas židinys plito ir apėmė bemaž visą jos kūną. Ji buvo skaisčiai raudona. Vis labiau ir labiau, nes jie tebeplėšė nuo jos rūbus, kartu lupdami odą.

Kažkas kibirais vertė ant jos ledinį vandenį.

Galiausiai ji susmuko ant neobliuotų lentinių grindų, ir nė vienas nedrįso padėti atsikelti. Ji buvo nepasiekiama. Nes neturėjo paviršiaus.

Jertrūdos galva vis labiau ir labiau trūkinėjo. Klyksmai buvo lyg išgaląsti peiliai. Kurie neaplenkė nė vieno.

Kažkas išsitempė Diną į lauką. Tačiau riksmas aidėjo ir tarp kiemo sienų. Drebino langų stiklus. Virpino apledėjusio sniego kristalus. Kilo nuo riebalingų kaminų dūmų. Visas fiordas nuščiuvęs klausėsi. Rytuose pasirodė blyški rausva juosta. Žiemos dangus taip pat apsiplikė šarmu.

Dina buvo išvežta į kaimyninį dvarą, kur visi spoksojo į ją. Tiriančiomis akimis. Tarsi ieškodami plyšio, pro kurį ją atvėrus būtų galima kažką rasti.

Viena merga šnekino ją kaip mažvaikę ir šėrė iš puodynės medumi. Ji tiek privalgė, kad čia pat viską išvėmė ant virtuvės grindų. O valydama tarnaitė nė nebandė slėpti pasišlykštėjimo. Jos keiksmai buvo lyg išbaidyti šarkiukai, besiblaškantys pakraigėje.

Tris dienas lensmano dukra praleido su žmonėmis, kurių niekada anksčiau nebuvo regėjusi. Kurie be paliovos spoksojo į ją, tarsi ji būtų buvusi ne šio pasaulio padaras.

Tarpais ji užsnūsdavo nebegalėdama atlaikyti tų visų įkyrių žvilgsnių.

Pagaliau jos pasiimti atvažiavo lensmano bernas su rogėmis. Gerai įsupo ją į avies kailinius ir pargabeno namo.

Lensmano dvare viskas buvo ramu.

Vėliau, kai sykį visų pamiršta tupėjo po stalu samdinių gale, ji sužinojo, kad Jertrūda klykė ištisą parą, kol nustojo proto ir mirė. Be odos buvo pusė veido. Taip pat dešinioji ranka, kaklas ir pilvas.

Dina nelabai žinojo, ką reiškia nustoti proto. Bet ji žinojo, kas yra protas.

Dar ji žinojo, kad anksčiau Jertrūda vertino sveiką protą. Ypač kai tėvas plūsdavosi.

„Visa gudrybė mums duota Viešpaties“. „Visos malonės kyla iš Viešpaties“. „Šventasis raštas – Viešpaties žodis“. „Biblija – tai didžiausia Viešpaties dovana“. Šitaip Jertrūda kalbėdavo kiekvieną dieną.

Jos mirtis nebuvo visų baisiausia. Kur kas blogiau buvo klyksmas ir tai, kad ji neturėjo odos.

Nes gyvuliai taip pat mirdavo. Lensmano dvare tolydžio atsirasdavo naujų gyvulių. Kurie būdavo lygiai tokie pat kaip senieji, ir rodės, kad jie metų metus nesikeitė.

Tačiau Jertrūda negrįžo.

Dar ilgai Diną persekiojo Jertrūdos, primenančios perskrostą avies pilvą, vaizdas.

Pagal savo metus Dina buvo labai aukšta. Ir stipri. Pakankamai stipri, kad pražudytų motiną. Bet galbūt per silpna tai suprasti.

Kiti mokėjo tarti žodžius. Tarė lengvai. Kaip sviestu tepė. Žodžiuose tilpo visas pasaulis. Tik jie buvo skirti ne Dinai. Ji buvo niekas.

Buvo draudžiama aptarinėti „baisųjį dalyką“. Tik niekas to nepaisė. Visi samdiniai turi teisę patyliukais kalbėti apie tai, kas draudžiama. Pakankamai tyliai. Kai vaikai tampa miegančiais angeliukais ir jų nebereikia saugoti.

Kalbėjo, kad nuo to karto Ilgažandis liovėsi kalęs nuostabiausius įtaisus skalbyklų katilams. Pirmuoju laivu jis išvyko į pietus Tronjemo link. Pasiėmęs dėžę su savo nelemtaisiais įnagiais. Jį aplenkė gandas. Apie kalvį, dirbdinantį daiktus, kurie negyvai pliko žmones. Kalbėjo, kad nuo to jis pamišęs. Net pavojingas tapęs.

Lensmanas liepė su žeme sulyginti kalvę ir skalbyklą su kaminu bei krosnimi.

Prireikė keturių vyrų su dideliais kūjais. Dar keturi viską vežė prie senojo akmeninio pirso, saugančio prieplauką. Šis pailgėjo ne viena uolektim.