Хербьёрг Вассму: Dinos knyga

Kas aš esu? Kur yra laikas, vieta ir erdvė? Nejaugi amžinai esu tam pasmerkta?

Ji atsitiesė ir ėmė tvirtai kopti šlaitu. Lipti aukštyn atrodė kur kas sunkiau nei žemyn. Du šimtus metrų apledėjusia žeme.

Kai žvilgsniu galėjo pasiekti veržlią rudeninę upę, ji atsisuko ir įsižiūrėjo. Prieš dundėdama žemyn upė darė vingį. Putojantys vandenys. Ir nieko daugiau.

Ji kopė toliau. Greitai. Dusdama. Buvo aišku, kad jai gelia sužeistą ranką. Porą kartų ji vos neprarado pusiausvyros ir nenuslydo paskui roges.

Ji rankomis stvarstėsi už krūmokšnių, šakų, akmenų. Kiekvienąkart stengėsi tvirtai įsikibti viena ranka, kol kitą pakeldavo aukštyn. Stipriais, vikriais mostais.

Įsikabindama į kelkraščio akmenį, ji pažvelgė aukštyn. Sutiko didelių žvilgančių arklio akių žvilgsnį. Arklys nebežvengė. Tik stovėjo ir žiūrėjo į ją.

Jie sustingo vienas prieš kitą ilsėdamiesi. Staiga arklys išsišiepė ir nervingai peštelėjo porą žolės kuokštų pakelėje. Jos veidą iškreipė grimasa, kai abiem rankomis pabandė užsiropšti ant kelio.

Arklys nuleido virš jos savo didelę galvą. Ienos styrojo į šalis. Beprasmiškas ornamentas.

Galiausiai ji sugriebė kamanas. Šiurkščiai, beveik brutaliai pasikėlė prie besimuistančio arklio galvos.

Toji moteris buvo aštuoniolikos metų. Akmens senumo akimis.

Ienų brūžavimas į žvyrą buvo kažkoks tolimas garsas.

Arklys trempė sušalusią žolę į žemę.

Ji nusivilko švarką, praskleidė megztinį ir atsismaukė marškinių rankovę. Žaizda atrodė durtinė. Gal ji susižeidė grumdamasi su vyru rogėse?

Ji ūmai pasilenkė ir plikom rankom ėmė gremžti sušalusį žvyrkelį. Pavyko atplėšti smėlio, ledo, sudžiūvusios žolės. Visa tai su nepaprasta jėga ji ėmė trinti į žaizdą. Veidas pavirto skausmo grimasa. Burna prasivėrė ir išsiveržė duslus gargesys.

Ji pakartojo judesius. Pakartojo gargimą lygiais laiko tarpsniais. Kaip ritualą. Ranka gremžė. Kasė žvyrą ir smėlį. Sėmė. Trynė į žaizdą. Vėl ir vėl. Po to ji nusiplėšė vilnonį megztinį bei palaidinę ir ėmė maigyti ant kelio. Tąsė ir plėšė rankoves. Maigė ir maigė.

Rankos kraujavo. Ji nesišluostė jų. Stovėjo plonu nėrinių apatiniu rudeninio dangaus fone. Bet neatrodė, kad jaustų šaltį. Ji neskubėdama apsirengė. Apžiūrėjo žaizdą pro skylę drabužiuose. Išlygino rankovės skutus. Išsiviepė iš skausmo, kai pabandė ištiesti ranką ir pažiūrėti, ar gali ją valdyti.

Jos skrybėlė liko pakelės griovy. Ruda, siaurais kraštais, su žaliomis plunksnomis. Ji metė skubų žvilgsnį į skrybėlę ir patraukė šiaurės kryptimi prastu rogių keliu. Per blyškią sidabrišką šviesą.

Arklys kinknojo iš paskos, vilkdamas ienas. Greitai ją pasivijo. Palenkė snukį jai per petį ir peštelėjo plaukus.

Tada ji sustojo ir atsigręžė. Rankos mostu parklupdė jį ant priekinių kojų nelyginant kupranugarį. Ir apžergė plačią juodą nugarą.

Arklio kanopų kaukšėjimas. Ienų skundas žvyrui. Ramus arklio alsavimas. Vėjas. Kuris nežinojo. Nematė.

Buvo pats vidurdienis. Nusileidę stačiu keliu iš kalnų, arklys ir moteris pasiekė didelį dvarą su plačia linguojančių šermukšnių alėja, kuri vedė nuo baltai dažytos didžiosios trobos lig raudonų sandėlių prie jūros. Po du iš abiejų pusių iki pat akmenimis grįstos krantinės.

Medžiai buvo pliki, nusagstyti raudonom it kraujas uogom. Laukai pageltę, su ledo ir sniego lopais. Dangus buvo jau prašvitęs. Bet saulės vis dar nesimatė.

Žmogus, vardu Tomas, išėjo iš arklidės, kai arklys ir moteris įžengė į kiemą. Sustojo kaip įbestas, išvydęs palaidas ienas ir moterį sutaršytais plaukais, kruvinais rūbais.

Nežiūrėdama į jį, palengva nuslydo nuo arklio. Tada žingsnis po žingsnio nusvirduliavo plačiais laiptais į didžiąją trobą. Atvėrė vieną laukujų durų pusę. Atsišliejo, ir ją nutvieskė saulė. Ji greit nusigręžė. Lyg išsigandusi savo pačios šešėlio.

Tomas atbėgo jai iš paskos. Ją gaubė šviesa, nuo namo pusės –šiltai geltona. Nuo lauko – šalta, su melsvais kalnų šešėliais. Ji nebeturėjo veido.

Kilo didelis sąmyšis. Subėgo moterys ir vyrai. Samdiniai.

Iš kambario su lazdele atšlubčiojo motušė Karena. Monoklis nuo akies nupuolė ant siuvinėtos kaklajuostės. Blyksintis akinių stiklelis, kuris iš paskutiniųjų stengėsi viską paversti juokais.

Senutė sunkiai girgždeno prabangiu koridorium. Jos žvilgsnis buvo romus, visažinis. Ar ji ką nors numano?

Visi susispietė aplink moterį prie lauko durų. Viena tarnaitė palietė sužeistą ranką ir norėjo padėti nusivilkt suplėšytą švarką. Bet ji buvo nustumta į šalį.

Tuomet pratrūko balsai. Kalbėjo vieni per kitus. Klausimų kruša apipylė moterį be veido.

Bet ji nepravėrė burnos. Nieko nematė. Neturėjo akių. Tik suspaudė arklininkui ranką taip stipriai, kad šis net aiktelėjo. Tuomet nusverdėjo prie to, kuris buvo vardu Andersas. Šviesiaplaukis stambaus smakro vyras. Vienas iš dvaro augintinių. Jį taip pat ji sugriebė už rankos ir nusivedė abu su savim. Netarusi nė žodžio.

Buvo pabalnoti du arkliai, stovėję arklidėje. Trečiasis neturėjo balno. Stovėjo suplukęs ir išvargęs po nusileidimo iš kalnų. Jis buvo iškinkytas iš ienų, nušluostytas ir pagirdytas.

Didelė arklio galva ilgam paniro į vandens kibirą. Žmonės turėjo palaukti. Arklys gėrė dideliais gurkšniais. Tarpais papurtydavo karčius ir akimis vedžiojo nuo vieno veido prie kito.

Moteris nenorėjo persirengti arba duoti aprišti žaizdą. Tik užšoko ant arklio. Tomas padavė jai milinį paltą. Ji užsivilko. Dar nebuvo pratarusi nė pusės žodžio.

Ji lydėjo juos iki tos vietos, kur nučiuožė rogės. Šliūžė negalėjo suklaidinti. Nusiaubtas šlaitas, nulaužti berželiai, išrauti krūmokšniai. Visi žinojo, kas buvo ten, kur baigėsi skardis. Tarpeklis. Krioklys. Bedugnė. Gelmė. Rogės.

Jie pasikvietė daugiau žmonių ir putojančio vandens sraute ieškojo skenduolio, bet nieko daugiau nerado, kaip tik rogių nuolaužas ir nudilusius ienų diržus.

Moteris tylėjo.

VIEŠPATIES AKYS SERGSTI ŽINOJIMĄ, O NETEISIOJO ŽODŽIAI ŽŪNA.

(Pat 22, 12)

Dina turėjo nuvežti savo vyrą Jakobą, kuriam į pėdą įsimetė gangrena, per kalnus pas daktarą. Buvo lapkritis. Tik jai vienai paklusdavo pašėlęs jaunas arkliokas, kuris buvo visų eikliausias. O vežti reikėjo nedelsiant. Prastu apledėjusiu keliu.

Jakobo koja jau smirdėjo. Kvapas seniai tvyrojo visuose kambariuose. Virėja užuodė jį net kamaroje. Kiekvienoje kertėje tūnojo slogulys. Baimė.

Reinsnese niekas nė puse lūpų neprasitarė apie Jakobo kojos kvapą, kol šis buvo namie. Ir neminėjo po to, kai Juodis grįžo palaidomis ienomis.

Bet šiaip žmonės kalbėjo. Nepatikliai, baisėdamiesi. Stranstedo pirkiose ir sąsiaurio pakrantėse. Pastoriaus namuose. Tylomis, paslapčia.

Kalbėjo apie Diną, jaunąją Reinsneso šeimininkę, vienturtę lensmano Holmo dukterį. Ji buvusi kaip padauža berniūkštis. Nepasikeitė ir po vestuvių. Dabar ją ištikęs nepavydėtinas likimas.

Jie pasakojo tą patį per tą patį. Ji važiavusi taip, kad iš po pavažų net žiežirbos lėkusios. Tarsi kokia ragana. Vis tiek Jakobas Grenelvas nepasiekęs daktaro. Dabar ir gyvo nebėr. Mielasis, dosnusis Jakobas, kuris prašomas nė karto neatsisakė padėti. Motušės Karenos sūnus, kuris atėjo į Reinsnesą dar visai jaunas.

Mirtis! Niekam netilpo galvoje, kaip galėjo atsitikti tokia baisi nelaimė. Būna, kad žmonės apvirsta su laivais ar dingsta be žinios jūroje. Bet šičia buvo šėtono darbas. Iš pradžių į kaulo lūžį įsimesti gangrenai. Po to gauti galą rogėse, kurios nugarma į krioklį!