Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Tačiau ji nevargino Jertrūdos banalybėmis, kurias turėdavo įveikti savarankiškai.

Pavyzdžiui, kad Jakobas ir motušė Karena aiškiai buvo nepatenkinti jos neveiklumu namuose ir kad jie mielai norėtų ją matyti susegtais plaukais, kartu su Oline darančią maisto atsargų apskaitą.

Ji šnekėjosi su Jertrūda apie neįtikėtinus dalykus, kuriuos matė Bergene. Tačiau nė žodžio apie žmogų kartuvėse.

Kartkartėmis Jertrūda plačiai nusišypsodavo parodydama dantis.

– Jie vaikšto drabužių kokonuose ir beria žodžius kaip žirnius, nesvarbu, kad vieni kitų negirdi, svarbu, kad kuo greičiau parduotų savo prekę, ir pelningai. O poniutės nemoka sudėti paprasčiausių skaičių! Jos nežino, koks ilgas kelias iki mūsų. Ir jos nieko aplink save nemato, nes jų tokios didžiulės skrybėlės ir skėčiai. Jos bijo saulės!

Iš pradžių Jertrūda atsakinėdavo jai vienskiemeniais žodžiais. Bet pamažu išaiškėjo, jog ji turinti savų sunkumų. Dėl laiko ir erdvės. Kad jai nepatinka būti išvarytai iš kambarėlio lensmano dvare.

Daugiausia ji kalbėdavo apie spindinčias vaivorykštės spalvas, kurių žemėje matyti tik blyškus atspindys. Ir apie žvaigždynus, spirale nusidriekusius visomis kryptimis nuo mažytės Žemės. Jie tokie didžiuliai, kad protu neaprėpsi.

Dina klausydavo duslaus ir taip gerai pažįstamo balso. Stovėdavo primerktom akim, nusvirusiom rankom.

Jertrūdos kvepalai prasimušdavo pro sandėlių kvapus, aštrų druskos ir dervos kvapą. Kai atrodydavo, jog dar akimirka, ir kvapo stiprumas suskaldys orą į šipulius, Jertrūda pranykdavo tinklų klostėse.

Aš esu Dina. Kai Jertrūda išeina, iš pradžių būnu lapas, plaukiantis pasroviui upe. Paskui mano kūnas pasijunta vienišas ir styra nuo šalčio. Bet tai trunka tik akimirką. Tada aš suskaičiuoju sijas, langų stiklus ir plyšius tarp lentų grindyse. O kraujas vėl palengva suteka į visas kraujagysles. Aš sušylu.

Jertrūda yra!

Jakobas būgštavo, jog Dina nuobodžiauja. Vieną sykį jis atėjo norėdamas parsivesti ją iš prieplaukos.

Tuomet ji pridėjo prie lūpų pirštą ir pasakė: „Cit!“, tarsi jis būtų nutraukęs kokią svarbią mintį. Ji atrodė nepatenkinta jo atėjimu ir visai nesidžiaugė, kaip jis buvo manęs.

Nuo to karto jis liovėsi sekiojęs paskui ją. Tik laukdavo. Pamažu jis atprato ir klausinėti.

Pirmaisiais gyvenimo su Dina metais Jakobas vis dar jautėsi valdovas ir viešpats lovoje su baldakimu, nors kartais atsidurdavo tokiose situacijose, kurios viršydavo jo jėgas, kurios glumindavo ir gąsdindavo.

Tačiau ilgainiui jis su liūdesiu pastebėjo, jog vedybinis gyvenimas, kurį jis bandė pradėti smurtu ir našlio godumu, ima darytis prabanga, kurios jis nebepajėgia sau leisti kada tik panorėjęs.

Jakobas, visą suaugusio vyro gyvenimą mėgavęsis lovos malonumais, turėjo prisipažinti, jog tapo nebepajėgus.

O Dina buvo negailestinga. Jo netausodavo. Kartais jis pasijusdavo veisliniu eržilu, kurio savininkas ir jam priskirta kumelė yra viena ir ta pati būtybė.

Kaip galėdamas dažniau jis susilaikydavo nuo atomazgos. Tačiau ji buvo nepasotinama ir nežabota. Nesibodėdavo beprotiškiausiom pozom ir judesiais.

Jakobas susitaikė su tuo. Paseno, pavargo ir prarado savo išdidų medžiotojo instinktą.

Jis mielai būtų ramiai leidęs dienas su pareiginga, oria žmona. Vis dažniau prisimindavo velionę Ingeborgą. Būdavo, ima ir apsiverkia stovėdamas prie šturvalo, o jūroje būdavo tiek purslų, kad niekas ir nepastebėdavo, jog vėjo blaškomos už borto daugiausia tyška ašaros.

Ir motušė Karena, ir jis jau seniai puoselėjo mintį, jog viskas susitvarkysią, kai tik Dina pastosianti.

Tačiau taip neatsitiko.

Dvarui Jakobas nupirko juodbėrą jauną eržilą. Jis buvo laukinis, dar neprajodinėtas. Kadangi arklidėje jį visi nuolat keikdavo ir prakeikdavo, buvo pramintas Juodžiu.

Iškart po Kalėdų Dina pasiuntė lensmanui žinią, neatsiklaususi Jakobo. Ji norėjo, kad Tomas padėtų jai prajodinėti naująjį žirgą.

Jakobas ne juokais supyko ir norėjo išsiųsti bernioką namo.

Dina tvirtino, jog žodis lieka žodžiu. Negalima vieną dieną žmogų atsikviesti, o kitą dieną išvaryti. Ar jis norįs apsijuokti? Negi jam nepakaksią pinigų išlaikyti ir arklininkui, ir dvaro bernui? Jis juk ne mažiau turtingas, kaip sakėsi piršdamasis?

Žinoma, ne…

Ir Tomas pasiliko. Jis miegojo antklėtyje su kitais bernais. Tačiau jie jį ignoruodavo arba guidavo. Jam dar ir pavydėdavo. Nes jis buvo Dinos žaislas. Jodavo su ja į kalnus. Nesitraukdavo nė per žingsnį, kai ji ką nors veikdavo lauke. Nudelbęs akis stovėdavo šalia, kai ji lipdavo į valtį, apsivilkusi suknele suveržtu liemeniu ir apsigaubusi skraiste su kutais.

Reinsneso Dina nelaikė šuns. Neturėjo patikėtinių. Jai priklausė juodbėras žirgas ir rudaplaukis arklidės bernas.

10 skyrius

ŽMOGAUS GYVENIMAS ŽEMĖJE YRA KAREIVIAVIMAS IR JO DIENOS KAIP SAMDININKO DIENOS.

KAIP VERGAS IŠSIILGSTA PAVĖSIO IR KAIP SAMDININKAS LAUKIA SAVO DARBO GALO…

(Job 7, 1)

– Vedybos – tai tarsi marinuoti agurkai pernelyg saldžiam marinate! Prie jų reikia turėti gerai papipirintos mėsos gabalą, kad galėtum valgyti!

Olinė nė kiek neabejojo savo teisumu. Ji niekada nebuvo ištekėjusi. Bet viską matė iš arti. Galvojo pažįstanti vedybinį gyvenimą kaip savo penkis pirštus. Pažinojo jį iš pirmosios sužadėtuvių puotos. Skrynių su manta ir kraičiu. Netinkamų, bet jaukių garsų namuose, lovos girgždesio ir naktipuodžių skalambijimo.

Pirmiausia buvo jos tėvai, apie kuriuos ji niekuomet nekalbėdavo. Motina, ūkininko iš Denos duktė, ištekėjo už žemesnio luomo žmogaus ir buvo atstumta savo įtakingos giminės. Ji metai iš metų sėdėjo trobelninko ūkelyje apsikrovusi vaikais ir teturėdama mažą valtelę maistui atsigabenti.

Vyras pražuvo jūroje. Ir tiek. Tiesa, ant kranto jis paliko valtelę, kurią galima buvo pasitaisyti. Bet kam šeimai valtis, kai nėra vyro jai irkluoti?

Motina anksti atsisveikino su šiuo pasauliu, o vaikų būrys pasklido į visas puses. Olinė buvo jauniausia. Įvairios smulkmenos, likusios po tėvų, seniausiai buvo išgraibstytos, kai atėjo jos eilė gauti palikimą.

„Jei būsi sveikas ir turėsi gerus dantis, sukramtysi viską, kas paklius!“ – buvo jos priežodis. Tai jai nesukliudydavo iškepti nuostabaus, burnoje tirpstančio tetervino grietinėlės padaže. O iš trintų kadagių uogų ir šermukšnių drebučių, nepagailėjusi karčiosios, ji sukurdavo neprilygstamų skanėstų.

Tačiau Olinės patiekalai turėjo priešistorę.

Virimo meno ji išmoko „per stebuklą“, jaunystėje dirbdama Tronjeme virėjo padėjėja. Kaip ji ten nusigavo, buvo ne mažiau nuostabu.

Bet apie save Olinė kalbėti nemėgo. Užtat apie kitus ji žinojo viską.

Vieną gražią dieną, kai buvo ten, pietuose, Tronjeme, ją suėmė toks stiprus namų ilgesys, kad reikėjo ko nors imtis. Matyt, čia bus buvęs įpainiotas koks vyras, kuris vis dėlto pasirodė nesąs jos vertas…

Ji susiieškojo jektą, plaukiančią į šiaurę. Ir jai, nebūtų moteriškė, pavyko išsiderėti kelionę namo. Į laivą ji atsinešė didžiulę pintinę su paplotėliais. Gali būti, jog tai atstojo bilietą.

Tai buvo Reinsneso laivas, kuris ir nulėmė jos likimą.

Olinė pasiliko mėlynai dažytoje virtuvėje. Atlaikė visus išbandymus.

Ingeborga vertino ne tik jos kulinarinius sugebėjimus, bet ir tvirtą būdą.

Tačiau tik tuomet, kai į namus atsikraustė motušė Karena, ji susilaukė tikro pripažinimo.

Motušė Karena dalyvavo iškilminguose pietuose Hamburge ir Paryžiuje! Ir buvo tos nuomonės, jog maistas turi būti gaminamas su meile ir dosnia ranka.