Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Staiga pro uždarytas duris įėjo Jakobas. Pasuko tiesiai prie lovos. Šlubuodamas.

Veidas buvo išsekęs, bejėgis, ir rankas jis laikė sudėjęs priešais save, lyg melsdamas atleidimo.

Jis nusitraukė tik vieną batą, sukeldamas didelį triukšmą, galintį prikelti visus namus.

Blyškiame veide buvo spauste įspausta išdavystė.

Ji pašaukė jį. Bet jis neišgirdo. Po to jau buvo vėlu. Pasirodė vargana jo šmėkla. Dina žvelgė į sąsiaurį, kur aušo rytas ir skubinosi pasiuntinys iš Stranstedo.

Aš esu Dina. Jakobas sako viena, o daro visai ką kita. Jis yra arklys, kuris nenori būti jodomas. Jis žino, kad priklauso man. Bet bijo, kad nepamatyčiau, jog jis tik ir taiko ištrūkti. Septynis kartus melavo, kad galėtų ištrūkti.

Vėlu. Žmonės – kaip metų laikai. Jakobas netrukus bus žiema. Iš pradžių aš pajaučiu kirtį. Rodos, suskausta. Tačiau tai išnyksta begalybėje, kuri visada su manimi.

Aš sklandau iš kambario į kambarį, tarp žmonių ir baldų.

Čia aš galiu priversti žmones stumdytis. Jie taip prastai žaidžia. Nežino, kas jie tokie. Vienu vieninteliu žodžiu galiu priversti jų akis lakstyti. Žmonių nėra. Aš nebenoriu jų skaičiuoti.

Dvarą vargais negalais pasiekė valtis su sušalusiu šlapiu bernioku. Jakobas sužeistas, ir jį reikią parsivežti iš našlės Stranstede.

Dina neatrodė nors kiek nustebusi. Ji bematant ėmė vilktis ir liepė į roges pakinkyti Juodį.

Andersas norėjo trūks plyš plaukti valtimi. Kur tai matyta, kad moterys važinėtų per kalnus.

Dina buvo tarsi šnypščianti lūšis, jau pasiruošusi šuoliui.

Andersas patraukė pečiais. Kai jūra tokia nerami, galgi visai neblogai sugalvota.

Atrodė, kad ji iš pat ryto apsirengė taip, kad tereikėtų apsivynioti šaliu, susisupti į kailinius ir sėdus į roges važiuoti parsivežti Jakobo.

Motušė Karena ir Olinė labiau nerimavo dėl Jakobo, negu bijojo rizikingo Dinos žygio.

Tokiu būdu Dina pati išvažiavo parsivežti Jakobo iš našlės būsto.

Tąkart jis buvo puikiai nusiteikęs ir norėjo, kaip visada, ramiai ir maloniai praleisti likusį laiką.

Deja, jis nesėkmingai paslydo ant slidžių grindų ir nudardėjo laiptais. Koja triokštelėjo kaip sausa šaka po pirmo vėjo gūsio. Lūžis buvo bjaurus, išlindo kaulų skeveldros.

Visa laimė, kad Stranstede tuo metu atsitiktinai būta daktaro. Prireikė romo butelio skausmui apslopinti, kol jis viską išvalė ir uždėjo įtvarus.

Dina, kaip paprastai, buvo vyriškai apsirengusi, su odinėmis kelnėmis ir veltiniais. Ji vos išsiteko mažame kambarėlyje.

Jai tarp antakių žiojėjo kalnų tarpeklis. Žodžiai buvo sušalę į ledą.

Su našle ji elgėsi kaip su tarnaite. Gero patarimo palikti Jakobą iki to laiko, kai jį bus galima parplukdyti fiordu, ji net neišgirdo.

Ji liepė padėti pririšti Jakobą prie rogių. Galiausiai jis gulėjo tarp kailių kaip gerai suveržtas avienos vyniotinis.

– Poniai reikia duoti pinigų už mokestį daktarui ir už nakvynę, – nedrąsiai tarstelėjo Jakobas ir išsiviepė iš skausmo.

Tačiau Dina Jakobo šeimininkei nepasakė nei ačiū, nei sudie. Tik paniukino arklį ir įšoko į roges.

Žirgas buvo tikras velnias. Dūmė per kalnus, pavažomis skeldamas kibirkštis.

Dina buvo sakalas virš vyro galvos.

Jis mirtinai išsigando, kai jie apledėjusiu keliu ėmė kilti stačiausiu šlaitu.

Vietomis kelias buvo išgraužtas rudens potvynių. Ir kiekvienąkart, kai tekdavo įveikti gilią ledeliu užtrauktą duobę, sudiegdavo koją.

Pirmą sykį jis iki galo suvokė esąs po Dinos padu.

Jakobas beveik nebuvo pratęs keliauti arkliais. Geriausiai jausdavosi jūroje.

Jis pabandė priekaištauti, kad ji nepaėmusi komandos, kuri būtų galėjusi jo laivą parplukdyti namo. Tačiau ji net nepažvelgė į jį.

Maža, kad Jakobo koja buvo rimtai sužalota, bet jis dar pateko į nemalonę. Žinojo, kad laikas gali pagelbėti ir vienu, ir kitu atveju. Bet kaip tyčia trūko kantrybės.

Lūžis buvo rimtas, įtvaras prastas, žaizda nenorėjo gyti.

Galėjai pamanyti, kad visos piktosios jėgos susimetė į niekuo dėtą koją. Jis turėjo gulėti lovoje. Staugė, vaitojo ir šnabždomis šaukėsi pasigailėjimo.

Jį perkėlė į kambarį apačioje su lova ir visa manta, kad jis galėtų jaustis vis dar priklausąs gyviesiems.

Tarpeklis tarp Dinos antakių tiktai gilėjo. O jos užuojauta ligoniui buvo gerai paslėpta.

Kai Jakobas visai nekaltai paklausė, ar ji negalėtų pagroti jam, užuot gėrusi tiek daug vyno, ji pakilo nuo oda apmušto krėslo. Taip staigiai, kad taurė parvirto ant nertinės servetėlės.

Vynas nutapė raudoną gėlę, kuri plėtėsi ir plėtėsi. Nuskilo taurės kojelė.

– Geriau paprašyk našlę iš Stranstedo, kad pradžiai pagrotų kitu tavo galu, kol koja atsistatys, – iškošė Dina ir nėrė lauk.

Bet Andersas parplukdė laivą namo į Reinsnesą. O motušė Karena su Oline netausodamos savęs slaugė ligonį.

Iš Dinos protrūkio Jakobas šį tą suprato. Bet jis nežinojo, jog tai nebeatitaisoma.

Santykiuose su moterimis nepripažino neatitaisomų dalykų. Net pastarieji dveji metai, praleisti su Dina, neatėmė iš jo to beatodairiško optimizmo.

Jakobas nesveiko. Į žaizdą įsimetė gangrena. Spalva išdavė viską. Smarvė sklido kaip blogas gandas. Nepermaldaujamas teismo dienos pranašas. Graibstė kiekvieną sekundę.

Laikas buvo brangus.

Motušė Karena suprato, kad Jakobui reikia gero gydymo. Nedelsiant!

Dina buvo vienintelė, kuri iš tikrųjų žinojo, kas yra geras gydymas.

Ji jau buvo mačiusi gangreną. Vienam lensmano žvejui į nušalusią pėdą įsimetė gangrena. Jis liko gyvas, bet pasidarė priklausomas nuo kitų malonės, su styrančiu strampu. Per porą metų visas taip persiėmė pagieža ir neapykanta viskam ir visiems, kad tarnai iš tolo purtėsi nešt jam valgyti.

Dina užeidavo pas jį tik šiaip sau.

Jakobo koja prasmardino visus koridorius. Motušė Karena sėdėdavo prie lovos. Olinė į sriubą berdavo ašaras.

Jūra kunkuliavo, bangos vertėsi didumo sulig daržinės durimis.

Andersas ir šįkart nusileido, kai Dina pareiškė, kad Tomas ir ji veš Jakobą per kalnus pas daktarą.

Jeigu ji viena su užsispyrėliu Juodžiu sugebėjo įveikti tą kelią aną kartą, su arklininku įveiks ir šįkart.

Tai buvo išties geriausia. Taip ir sutarė.

Tik Tomui neteko važiuoti kartu.

Jis įbedė į ją įtarų žvilgsnį, kai ji sėdo į roges ir buvo bevažiuojanti pati viena.

Išbalęs Jakobas linktelėjo jam. Lyg maldaudamas.

Tomas įsitempė. Pasiruošė šokti į roges.

– Ne! – suurzgė ji ir rimbu kirto jam per rankas. Tada pro dantis iškošė arkliui savo „Nuo!“ ir išlėkė iš kiemo, kad net kibirkštys žiro iš po pavažų.

Tomas pasijuto stovįs ant visų keturių apledijusiam kieme. Su kruvinu rėžiu dešinėj rankoj, sunkiai šnopuodamas.

Vėliau jis gins Diną sakydamas, kad trys būtų netilpę į roges. Ir kad ji negalėjusi gaišti nė minutės, jeigu norėjo laiku pasiekti daktarą.

Beveik viskas, ką Tomas kalbėjo, skambėjo įtikinamai tiems, kas klausėsi. Jis matė baimę Jakobo akyse. Tačiau prisimint tai buvo be galo sunku.

Tomas buvo tarsi išdresuotas šuo. Jis nestaugė – kol dar buvo laiko.

Jis nuskandino mintis vandens statinėje, stovinčioje kieme. Rankas ir galvą panardino į vandenį su plaukiojančiu ižu. Jautė, kaip rimbu perpliektą ranką gelia iki pat pažasties. Tada jis šlapiu delnu nusibraukė vandenį nuo veido ir nuėjo pas Olinę.

Degančiais nuo maudynės lediniame vandenyje veidais jis ėmė kalbėti, kad Jakobui, matyt, baisiai blogai.