Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Motušė Karena ir Olinė aptarinėdavo meniu taip pat susikaupusios, kaip kalbėdavo „Tėve mūsų“.

Savo spintose senoji turėjo virimo knygų su prancūziškais receptais. Nepaprastai tiksliai ji juos versdavo į Olinės kalbą bei jos naudojamus tūrio ir svorio vienetus. O kai sudėtinių produktų neįmanoma būdavo gauti nei Bergene, nei Tronjeme, juodvi surasdavo neką prastesnių pakaitalų.

Motušė Karena daug laiko ir dėmesio skyrė kelių lysvelių su prieskoninėmis žolelėmis priežiūrai. O Jakobas iš savo kelionių parveždavo rečiausių sėklų.

Olinės darbo rezultatai pasiekdavo tokias aukštumas, kad žmonės mielai įstrigdavo Reinsnese ir dėl audros, ir dėl štilio.

Olinės lojalumas jūrininkams buvo akivaizdus. Neduok Dieve, jei kas nors pabandydavo apšmeižti Reinsneso giminę parapijoje! Tam tekdavo savo kailiu atsakyti. Olinė turėjo ryšių. Ji išgirsdavo tai, ką jai reikėdavo išgirsti.

Tarnai Reinsnese negaudavo jokių įspėjimų. Jiems tik būdavo pasakoma susikrauti mantą ir nešdintis. Tai galėjo nutikti per pačias skerstuves ar ruošiantis kelionei į Bergeną.

Taip nutiko vienam vaikinui ir merginai, kai gedintis Jakobas į sodą išnešė lovą su baldakimu, norėdamas atsidurti arčiau mirusios Ingeborgos. Mat Olinė nugirdo tą istoriją atkartotą.

– Su mano ir Viešpaties padėjimu žmonės gauna tai, ko nusipelnė! Kas nori gyventi Reinsnese, nevaikšto ausis pastatęs ir liežuvius paleidęs, – taip ji išlydėdavo kiekvieną.

Ji matė pirmąją velionės Ingeborgos santuoką. Bevaikę, ramią ir pilką. Kaip nesibaigiančią rudens dieną be lapų, sniego ir želmenų. Kai vyras pražuvo jūroje, Ingeborga gedėjo tik tiek, kiek reikalavo padorumas.

Tačiau Olinė saugojo našlę kaip brangenybę. Slaugė ją bemiegėmis naktimis, girdydama juodųjų serbentų užpiltine su cinamonu. Neprašyta dėdavo lovon įkaitintus akmenis, susuktus į vilnonius skudurus.

Tą akimirką, kai Olinei buvo pranešta, jog namuose apsigyvens penkiolika metų jaunesnis Jakobas, jos veidu nuslydo dvejonė.

Pirmą kartą apie tą žmogų ji išgirdo iš Ingeborgos, kuri grįžusi namo iš tingo pasakojo Tronjeme sutikusi šaunų šturmaną. Ji buvo išvykusi sekti, kaip pasibaigs ginčas dėl pirkimo sutarties, kurią užprotestavo viena pusė.

Bylą ji laimėjo. O namuose atsirado vyras! Namų darbo jūrininko batais ir ožkenų kelnėmis, kurios priklausė vienam sugėrovui iš Merės. Odinę skrybėlę su kanapėtu megztu įdėklu jis nešiodavosi po pažasčia kaip negyvą varną.

Šturmanas, vaikščiojantis taip pat apsirengęs kaip jo komanda ir nė kiek nesikeliantis į puikybę. Iš pradžių jis nakvodavo svečių kambaryje. Tačiau rudos garbanos ir tamsios ugningos akys traukė visų dėmesį. Seniai Reinsnese nebuvo gyvenęs tikrai patrauklus vyras.

Dailiai nuaugęs, lankstaus kūno, jis stojo visu grožiu, kai nusivilko odinius rūbus. Buvo apsimovęs plačiomis neregėto kirpimo galifė kelnėmis. Vilkėjo trumpa rausva brokatine liemene ir geros kokybės baltais drobiniais marškiniais. Jie buvo be apykaklės, atviru kaip karštą vidurvasarį kaklu.

Jakobas užėmė daug svarbių pozicijų. Vienas pirmųjų jo žygių buvo į didžiulę virtuvę pas Olinę su dviem nepriekaištingai išlaikytais zuikiais. Kuriems jis čia pat nudyrė kailį.

Be to, ant virtuvinio stalo prikrovė kitų dovanų. Iš plačiojo pasaulio. Nedidelių drobinių ir pakulinių maišelių su kava, arbatžolėmis, slyvomis, razinomis, riešutais ir citrinos rūgštimi. Pastaroji buvo skirta punšui ir pudingams.

Su natūraliu atsainumu, tarsi visą laiką būtų žinojęs, kas vadovauja Reinsnese, jis sukrovė visas gėrybes ant Olinės baltai nušiūruoto stalo.

Ir kol jis dyrė zuikiams kailiukus, Olinė dovanojo jam savo beatodairišką meilę. Per visus vėlesnius metus ji buvo tokia pat karšta ir gyvybinga kaip teterviniukai birželio gale. Apie tokią kaip jos meilę rašoma Biblijoje: ji atlaiko viską. Viską be išimties!

Ponia Ingeborga taip pat įsimylėjo. Tai pastebėjo ir probstas. Apie meilę jis kalbėjo vestuviniame pamoksle ir savo kalboje prie stalo per vestuvių pietus.

Ingeborga netgi neprieštaravo, kad į Reinsnesą atsikeltų gyventi Jakobo motina. Nors apie savo anytą ji težinojo tiek, kad šioji, pakviesta prieš tris savaites, nesugebėjo atvykti į vestuves. Ji buvusi užsienyje ir turėjo daug knygų spintų su gludinto stiklo durimis! Savo pirmajame laiške ji rašė jas pasiimsianti, kai kelsis į Norlaną.

Apie Kareną Grenelv visi susidarė nuomonę dar prieš jai atvykstant į Reinsnesą. Pagarbą kėlė jau vien tai, kad ji buvo škiperio ir pirklio iš Tronjemo našlė su knygų spintomis. Tačiau iš to, jog ji metų metais gyveno užsienyje, niekuo daugiau nesirūpindama, kaip tik savo vyru, žmonės sprendė, kad ji nebuvo kokia nors eilinė Tronjemo ponia.

Ingeborga tapo motina, praėjus vos septyniems mėnesiams po vestuvių. Ir norėdama užbėgti pastoriui už akių, nes netrukus po sutuoktuvių jau reikėjo krikštyti sūnų, ji pasisakė negalėjusi gaišti nė savaitės. Buvusi bevaikė nuo to laiko, kai aštuoniolikos metų pirmąkart ištekėjo, iki dabar, kada jai jau per keturiasdešimt. Dievas suprasiąs jos skubą ir didelį norą.

Klebonas linktelėjo. Jis nieko nesakė apie tai, jog Dievui galėję pasirodyti, kad tokio skubotumo priežastis veikiau buvęs jaunasis vyras, o ne troškimas tapti motina. Nederėjo apie tai kalbėti.

Ingeborgai iš Reinsneso negalėjai bet ko sakyti. Ji dosniai aukodavo vargšų kasai. O bažnyčioj šalia altoriaus puikavosi pora sidabrinių žvakidžių, kadaise buvusių Reinsneso giminės nuosavybe.

Jis tik palaimino jos motinystę ir liepė eiti su Dievo padėjimu ir mokyti savo sūnų visko, kas Jo prisakyta.

Buvo nuspręsta, kad jis bus pirmasis giminės pastorius.

Nylsui buvo keturiolika, o Andersui dvylika, kai jie po nelaimės jūroje liko našlaičiai. Kadangi jie buvo tolimi Ingeborgos giminaičiai, ji juos priglaudė iš „carité“2.

Pamažu abiems ėmė rodytis, jog visąlaik ten gyveno. Jiems išėjo į naudą, kad Reinsnese nebuvo tikrųjų palikuonių.

Kai paaiškėjo, jog Jakobas padarė Ingeborgą vaisingą ir padovanojo dvarui paveldėtoją, Nylsas ir Andersas suprato, kad jų jaunatviškos svajonės paveldėti Reinsnesą su visais turtais nugarmėjo dugnan kaip apvirtęs laivas.

Olinė sergėjo visus, dar Ingeborgai gyvai esant. Skvarbiu ištikimu žvilgsniu ir nenuilstamu muštravimu.

Jai buvo nė motais, kad turi dvi šeimininkes, kol tos nesipyko ir nestojo jai skersai kelio.

Pamažu Jakobas jai tapo svarbiausias asmuo. Jeigu kas nors bent puse lūpų būtų prasitaręs apie tai, kaip mat būtų buvęs atleistas.

Išdidi ir žinodama savo padėtį, kuri buvo tokia pat nepajudinama kaip ir jos tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, ji nuoširdžiai, paraudusiomis akimis gedėjo Ingeborgai mirus.

Bet niekas nebūtų galėjęs trokšti gražesnės mirties. Visi ženklai buvo geri. Jos laidotuvių dieną pražydo alyvos. O ruduo atnešė gausų geltonųjų gervuogių derlių.

Vedybos su Dina Olinei tapo blogio pranašyste. Ir ne vien dėl to, kad Dina niekada nesirodė virtuvėje ir nedyrė zuikiams kailiukų.

Nebuvo visų blogiausia ir tai, kad jos manieros prie stalo buvo vyriškos, kad ji laipiodavo po medžius ir pavėsinėje naktimis gerdavo vyną.

Neatleistina buvo tai, kad ji išvis „nematė“ Olinės.

Olinė niekaip negalėjo suprasti, ką toji pajodžarga, tegul ir paties lensmano Holmo duktė, veikia Reinsnese.

Kad Jakobas susirado sau žmoną nei į tvorą, nei į mietą, Olinei buvo katastrofa.

Bet ji apie tai nekalbėdavo, kaip dar daug apie ką. O kadangi miegodavo kambarėlyje šalia virtuvės tiesiai po lova su baldakimu salėje, nepraleisdavo nė garso ar virpesio, sklindančio iš viršaus.