Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Žmonės, kurie juos matė, iš nuostabos suplojo delnais. Klausinėjo esančių šalia. Ar tie taip pat matę? Kad Dina vėl išėjusi laukan? Kad Dina jodinėjanti Juodžiu?

Iš pradžių klausinėjo viltingai. Po to jie sunerimo. Ilgainiui pasidarė kaip ir nenormalu matyti Diną kitur nei ant aukšto.

Tomas buvo pasiųstas jos saugoti. Dar niekada gyvenime jis nebuvo taip sparčiai pabalnojęs arklio. Laimei, ji nenujojo keliu per kalnus. Tik švytavo išilgai juodos pakrantės. Jis ją pavijo, bet elgėsi taip, tarytum būtų buvęs nematomas. Nesielgė kvailai ir nešaukė jai pavymui, kai ji pavarė arklį šuoliais. Tiktai stengėsi išlaikyti atstumą.

Taip kurį laiką jis buvo jos šešėliu.

Bet greitai ji pasisotino. Žirgui iš nasrų krito putos. Prie arklidės ji taip staigiai sustabdė arklį, jog jam iš po kanopų pasipylė ledo skeveldros ir skaudžiai kliudė Tomo kojas, tas net aiktelėjo.

Be žodžių jis įvedė abu arklius į vidų. Nušluostė, pagirdė ir padavė šieno.

Valandėlę Dina stebėjo, kaip Tomas dirba. Dėl to jo judesiai darėsi suvaržyti, nevikrūs.

Ji akimis vedžiojo po jo siauras strėnas. Raumeningas rankas. Ilgus rusvus plaukus. Didelę burną.

Tada sutiko jo žvilgsnį. Vienos rudos, kitos mėlynos akies. Įžūliai atsistojo priešais jį. Abiem rankom susiėmė virš galvos plaukus. Paleido, kad nuvilnytų per pečius. Apsisuko ir skubiai išėjo iš arklidės.

Nakvynės namų ir jektų savininkas Jakobas Grenelvas buvo surašęs šiokį tokį testamentą. Tačiau jis nesitikėjo, kad jo taip greitai prireiks, todėl jame nebuvo nei jį patvirtinančių antspaudų, nei liudininkų parašų. Valdžios atstovai neturėjo kopijos.

Tačiau apie šį dokumentą jis buvo pasakojęs lensmanui. Jakobas jam buvo ne tik žentas, bet taip pat medžioklių partneris bei draugas.

Mintis apie tai, jog kažkur esama testamento, neturinčio jokios galios, nedavė lensmanui ramybės. Nes Jakobas turėjo suaugusį sūnų ir du įsūnius.

Jis buvo ne tik Dinos tėvas, bet ir lensmanas. Jo pareiga žiūrėti, kad viskas būtų teisinga.

Kai oras pasitaisė, lensmanas išsirengė į Reinsnesą. Norėdamas pakalbėti su Dina dviese. Apie paskutinę Jakobo valią, kuri kažkur turėjo būti. Greičiausiai didžiojoje kontoroje šalia krautuvės.

Dina smalsiai išklausė, bet nebuvo nieko girdėjusi apie paskutinę Jakobo valią ir akyse nebuvo mačiusi jokio popieriaus. Su Jakobu nekalbėjusi apie tokius dalykus, užrašė ji juodojoje lentelėje.

Lensmanas linktelėjo ir pasakė, kad dabar svarbu veikti greitai. Surasti geriausią išeitį. Kol niekas nenusprendė kitaip. Nes tada kilsianti nesantaika. O jis tokių dalykų ligi soties prisižiūrėjęs per savo gyvenimą.

Kai lensmanas išvyko, Dina nuėjo į krautuvės kontorą.

Nylsą toks vizitas užklupo visiškai netikėtai. Jis taip ir sustingo už masyvaus ąžuolinio stalo. Lūpų kampučiai išdavė ir nuostabą, ir priešiškumą. Veidas su tamsiais barzdaplaukiais ir neklusniais ūsais buvo lyg atversta knyga.

Dina kurį laiką stovėjo priešais stalą ir žiūrėjo į jį. Kai jis taip ir neužvedė kalbos, ji griebėsi savo juodosios lentelės. Paprašė rakto nuo didžiosios geležinės spintos.

Jis nenorom pakilo ir nuėjo prie raktų spintelės, kabančios tarp dviejų langų.

Atsigręžęs jis pamatė, kad ji užėmusi jo vietą senam supamajam krėsle. Sumojo, kad jis čia nėra pageidaujamas.

O kai padėjęs raktą ant stalo vis dar stovėjo žiūrėdamas į vieną tašką, ji nepiktai parodė jam duris.

Nenorom jis išėjo. Pražingsniavo pro lentynas krautuvėje ir nieko nematančiomis akimis dėbtelėjo į krautuvės padėjėją. Lyg žmogus būtų buvęs oras.

Po to jis pasileido vaikščioti po dvarą. Lindo visiems į akis, tikra bėda. Kalbėjo, jog net gyvos bobos imančios vaidentis! Ir dar jos tariasi išmanančios biznį ir susigaudančios protokoluose! Bet tegu sau sėdi ten ir keliasi į puikybę, ponia atsirado! Ne, jis jai netrukdysiąs! Tada visi pamatysią, kas iš to išeis. Galėjo juk paprašyti knygų, įspėti iš anksto, jog nori peržiūrėti popierius ir prekybos sutartis. Tada jis būtų viską atrinkęs ir gražiai sukrovęs jai ant stalo. Bet ne!

Nylsas buvo tiek pat tamsus ir uždaras, kiek brolis Andersas šviesus ir atviras. Jeigu Andersas dabar nebūtų išplaukęs į Lofoteną, tikriausiai būtų taręs žodį ir davęs jam gerų patarimų. Bet nesuvaikysi Anderso kelių.

Dina ieškojo nuosekliai ir atkakliai. Senojoje buhalterinėje spintoje, geležinėje spintoje, stalčiuose ir lentynose. Valanda po valandos.

Krautuvė pamažu nurimo ir ištuštėjo. Padėjėjas pasiteiravo, ar gesinti krautuvėje šviesą. Nežiūrėdama į jį Dina linktelėjo. Ir toliau rausėsi popieriuose bei segtuvuose. Tarpais atsitiesdavo ir kumščiu paremdavo nugarą.

Ji jau norėjo atidėti ieškojimą kitam kartui, kai jos žvilgsnis netyčia užkliudė seną beržinį šviesiai lakuotą sekreterą, kuris stovėjo vienoje iš prigrūstų lentynų. Pusiau paskendęs pavedimų blankų ir uostomojo tabako krūvoje.

Ji greitai pakilo ir ryžtingai žengė per kambarį, tarsi Jakobas būtų stovėjęs šalia ir sakęs, kur eiti. Sekreteras buvo užrakintas. Bet ji nesunkiai atkrapštė užraktą kontoriniu peiliuku.

Viršuje gulėjo jektos „Motušė Karena“ brėžiniai ir krūvelė senų Johano laiškų. Kai kilstelėjo laiškus, iš apačios išslydo gelsvas vokas ir akimirką atkakliai stovėjo stačias. Po to gražiai nusileido ant stalo.

Ji nė karto nebuvo mačiusi jo anksčiau, bet vis dėlto tikrai žinojo. Tai Jakobo paskutinė valia!

Ji viską sutvarkė. Vėl užtrenkė sekreterą ir tiksliai pastatė į vietą, kur ir buvo stovėjęs. Tada pasikišo voką po šaliu, užgesino lempą ir apgraibom per tamsią krautuvę išėjo lauk.

Danguje viešpatavo mėnuo ir žvaigždės. Šiaurės pašvaistė plaikstė mojavo žėrinčiu audeklu, tarsi kartu džiaugdamasi radiniu.

Ji lengvu žingsniu perėjo apledijusį kiemą. Įsmuko į koridorių ir nėrė aukštyn į salę. Nesutiko nieko.

Bet visi pašaliai namuose kunkuliavo ūžė. Dina nulipusi žemyn! Jaunamartė buvusi krautuvėje ir dariusi ten patikrinimą! Nylsas sakęs, kad ji tikrinusi apskaitą ir visa kita!

– Dievas gailestingas, – džiūgaudama pasakė motušė Karena Olinei. O toji maktelėjo galva klausydamasi prie durų, kai Dina ėjo pro šalį.

Dina įsirangė į didžiąją lovą su baldakimu. Iš visų pusių užsitraukė lovos užuolaidas ir sustingusiais pirštais išskleidė tarp šlaunų Jakobo paskutinę valią.

Jo balsas pamažėliais nužengė nuo sienų ir nusileido šalia. Ji buvo pamiršusi, kad jis turėjo gražų balsą. Švelnų tenorą, kuris niekada nedainuodavo labai švariai.

Ji šypsojosi, kol jis jai skaitė balsu.

Jokių tvirtinamųjų parašų. Jokio antspaudo. Tik žmogaus paskutinė valia. Užrašyta vienatvėje vėlų vakarą. Išganingai minčiai paskatinus. 1842 metų gruodžio 13 dieną.

Vis dėlto gerai, kad testamentas pateko į tinkamas rankas. Nes Jakobo paskutinė valia skambėjo maždaug šitaip:

Žmona Dina kartu su Johanu, sūnumi iš pirmosios santuokos, turėjo valdyti palikimą įstatymo nustatyta tvarka, kol neįvyksiančios turto dalybos.

Jakobo Grenelvo valia žmonai buvo paliekama pagal išgales tvarkyti visą jo turtą bei verslą, kol Johanas baigs studijas. Ji turinti pasitelkti reikiamus žmones, kurie padėtų valdyti ūkį. Sūnus Johanas turėjo būti išlaikomas iš palikimo, kol tęs teologijos mokslus. Reinsnesas liksiąs jo namais tol, kol jis bus nevedęs ir pats to norės. Jam paliekama teisė perimti dvarą į savo rankas, kai tik pats to panorėsiąs.

Jo žmonai Dinai kartu su motina Karena Grenelv paliekama rūpintis kasdieniniais darbais namų ūkyje ir prie gyvulių bei šeimyna.