Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Ko tu liūdi? – paklausė ji, žengdama artyn.

– Aš gavau paskyrimą, – vos girdimai atsakė jis ir pabandė pažiūrėt jai į akis.

– Kur?

Jis pasakė vietovės pavadinimą ir padavė jai laišką. Ji iš lėto jį perskaitė, tada sulankstė ir pakėlė į jį akis.

– Tavęs niekas neverčia ten vykti, – tepasakė ji ir atidavė jam laišką.

Ji skaitė jo mintis. Matė visus ženklus, jai duodamus. Ženklus, apie kuriuos vargu ar jis pats žinojo.

– Bet negi aš galiu čia likti?

– Tu mums esi reikalingas, – trumpai atsakė ji.

Jų žvilgsniai susidūrė. Jos – reikalaujantis. Jo – ieškantis. Pilnas klausimų, į kuriuos ji nedavė atsakymo.

– Vaikams reikia mokytojo, – toliau kalbėjo ji.

– Tačiau motinos ne tokia buvo valia…

– Tavo motina negalėjo nuspėti ateities. Ji nežinojo, kur tu būsi reikalingas. Ji tematė, kad tu turi kažkuo tapti.

– Ar nemanai, kad ją tai nuviltų?

– Nemanau.

– O tavęs, Dina? Koks pastorius be paskyrimo?

– Pastorių neblogai turėti šalia, – tarė ji ir sausai nusijuokė. – Be to, tavo gautoji parapija tokia menka, kad tai tiesiog įžeidimas, – pridūrė ji.

Tos pačios dienos popietę Dina tikrino prekių, vežamų į Bergeną, sąrašus. Ji vaikštinėjo po sandėlius prieplaukoje ir žiūrėjo, ko dar trūksta.

Tuomet iš sienos nužengė išsirengęs Jakobas. Jo didžiulė varpa buvo atkišta į priekį kaip ietis.

Ji pasišaipė iš jo, kad jis šitaip siūlosi. Tačiau jis liko atkakliai stovįs ir gundė ją.

– Ar pamiršai savo senąjį Jakobą? Neatsimeni, kaip giliai ir sklandžiai jis mokėdavo įsiskverbt į tave? Kad net priversdavo sukąsti dantimis antklodę, kai didžiulis geismas atimdavo tau kvapą ir žadą? Ar nebeatmeni, kaip jis tave myluodavo? Kas tas vienišas niektauškis rusas, besiblaškantis lyg nepririštas plūduras po pasaulį, palyginti su Jakobo stovinčia varpa? Ar gali jam atsakyti? Ar gali įrodyti tą rusą turint geresnį įtaisą už jo? Arba švelnesnes nei Jakobo rankas?

Jos kūne kažkas nutrūko.

– Kas tu tokia, kad lauktum to pajuodėlio, kuris net nežino, ar jam reikia į Archangelską, ar į Bergeną? – nusišaipė Jakobas.

Varpa pasidarė tokia didelė, kad užgožė prekių sąrašus. Popieriai jos rankose tirtėjo.

Aš esu Dina. Johanas išeina su manimi į jūrą. Mus neša srovė. Bet jis to nežino. Aš neskęstu. Nes Jertrūda laiko mane. Šitaip mes tramdome Jakobą. Tramdome Barabą.

Tą patį vakarą, paaiškinusi, jog reikia pakalbėti apie Reinsnesą ir Johano ateitį, ji atsinešė butelį vyno ir, šviečiant vidurnakčio saulei, į stiklinę verandą pasikvietė Johaną.

Ji norėjo jam aprodyti namą, kad jis pamatytų, kaip ji įsikūrusi.

Galiausiai jis turėjo apžiūrėti ir kambarėlį su langais į jūrą, kuriame ji miega.

Jis nusekė jai iš paskos. Iškart nesumojo, kaip atsisakyti jos neužgaunant. Nes jis juk nebuvo tikras, kad ji galvoja tą patį, ką ir jis… Dina be skrupulų. Šviesiausiu paros metu ji gali pasielgti nepadoriausiu būdu. Rodyti posūniui savo miegamąjį. Prie keturių akių. Prieiti taip arti, kad jam susisuktų galva. Tarpais jis pamiršdavo, kaip tarti paprasčiausius žodžius.

Ji sugavo jį kaip katė, kuri prisvaigina paukščiuką, kad turėtų su kuo pažaisti. Valandėlę palaikė jį naguose. Pagainiojo tarp nertinės užuolaidos ir lovos. Tada ėmė artėti. Galiausiai prisilietė prie jo.

– Dina! Ne, Dina! – tvirtai ištarė jis.

Ji neatsakė. Tik akimirką pasiklausė garsų iš kiemo. Tada su baisiu goslumu užčiaupė jam burną.

Jakobas nužengė iš sienos ir pabandė apginti savo sūnų. Tačiau pavėlavo.

Iš tėvo jis buvo paveldėjęs įrankį. Nors pats buvo žemesnio ūgio ir smulkesnio sudėjimo.

Varpa pašoko aukštyn stulbinančia jėga ir dydžiu. Dailios formos, su ryškiom mėlynom kraujagyslėm. Tarsi tinklu apgaubiančiomis tai, kas veržėsi lauk.

Ji jam vadovavo.

Ne kažin kiek jis galėjo jai duoti. Neką daugiau nei galingą varpą. Jau tada, kai ji traukė nuo jo drabužius, jo sieloj atsivėrė didžiulė ertmė. Kurią jis stengėsi nuslėpti nuo jos ir savęs. Pilnas drovos. Bet mokėsi stropiai. Jis buvo ne tik Jakobo, bet ir senelio Adomo palikuonis. Jeigu jau leidosi suvedžiojamas.

Vėliau jis gulėjo nuo baltų užuolaidų raibuliuojančioje šviesoje, sunkiai gaudydamas kvapą ir suvokdamas, jog išdavė savo Dievą, savo pašaukimą ir tėvą! Ir jautėsi sklandąs nesvarus kaip erelis aukštai virš jūros.

Iš pradžių jį užplūdo gėdos jausmas, kad šitaip akivaizdžiai susikompromitavo. Ne tik išliejo savo syvus joje ir ant jos, dar guli pusnuogis ir apgailėtinas. Be to, niekaip negali atgauti kvapo.

Pažiūrėjęs į ją, jis suprato, kad šią nuodėmę turės prisiimti sau ir pats vienas už ją atgailauti. Ir pagaliau suprato savo beribį namų ilgesį per visus tuos metus, kai jis lyg pašalietis bastydavosi po Kopenhagą, nedrįsdamas parvažiuoti.

Ji sėdėjo vienmarškinė, nuogom šlaunim ir rūkydama didžiulį cigarą su šypsena jį stebėjo. Tada pamažėliais ėmė pasakoti, kaip ji pirmąkart gulėjo su Jakobu.

Iš pradžių Johaną suėmė blogumas, ir jis nežinojo, kur dėtis. Jam viskas buvo taip svetima. Žodžiai, kuriais ji pasakojo. Ir tai, kad ji kalbėjo apie jo tėvą. Paskui pasakojimas jam ėmė kelti jaudulį. Privertė žiūrėt į tėvą pro rakto skylutę.

– Tu veltui gaišai laiką mokydamasis pastoriumi, – pasakė ji ir atsilošė lovoje.

Iš įniršio jis puolė ją. Tąsė už plaukų. Plėšė marškinius. Draskė jai ranką.

Ji prisitraukė jį – ir paslėpė jo veidą sau tarp krūtų, sūpavo jį linguodama visu kūnu. Ji nieko nebesakė. Jis buvo namuose. Blogiau vis viena nebegalėjo būti.

Blogiausia jau buvo įvykę – ir nieko nebegalima pakeisti.

Kai pagaliau jis susiruošė eiti, nėjo pro užpakalines duris. Nors žmonės jau nebemiegojo ir galėjo jį pamatyti. Dina buvo neperkalbama.

– Aplinkiniais keliais vaikšto tie, kurie slapstosi. Tu neturi ko slėpti. Įsikalk tai į galvą. Tu turi teisę ateiti ir išeiti, kada man patinka. Mes valdome Reinsnesą ir viską jame.

Jis buvo tarsi nuogas nelaimėlis iš sudužusio laivo, suradęs išsigelbėjimą ant aštrių kranto akmenų.

Saulė jau buvo išsimaudžiusi jūroje. Dabar ji kilo aukštyn virš pievų.

Johanas nieko nenusimanė apie vaikus. Niekada anksčiau nebuvo su jais susidūręs.

Tai, kad stokojo patirties, buvo pusė bėdos. Tačiau jis per vėlai atkreipė į juos dėmesį, kad tarp jų galėtų užsimegzti koks nors artumas.

Jie nenustygdavo nė minutės. Nespėdavai nė prasižioti, o anuodu jau būdavo per mylią nuo tavęs ir kūnu, ir mintimis. Vykis nesivijęs.

Johanui neatrodė, kad per pamokas būtų daug išmokstama.

Benjaminas greitai surasdavo būdų, kaip užkalbėti mokytojui dantį ir įaudrinti Haną. Arba prajuokinti.

Sėdėdami prie stalo didžiajame kambaryje, jiedu mažai įgydavo knyginės išminties, bet pakankamai išmokdavo apie intrigas ir slaptus susižinojimo ženklus.

Tai virto tikra žvilgsnių kalbos, įžūlumo ir kurstymo mokykla.

Jie vargo su katekizmu ir įsakymais.

– „Negeisk savo artimo žmonos. Ir negeisk savo artimo namų, jo žemės, jo tarno arba tarnaitės, jo jaučio, jo asilo nei kitų jam priklausančių dalykų!“ – skaitė Hana savo skaidriu balseliu, pirštu vedžiodama raidžių eilutes.

– Kodėl tu neturi žmonos arba turto, Johanai? – paklausė Benjaminas, vos tik Hana stabtelėjo atsikvėpti.

– Aš neturiu žmonos, bet aš juk turiu turto, – trumpai atsakė jis.