Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Dina delsė išeiti. Stovėjo lyg ant adatų.

– Tu jauna būdama daug keliavai, motuše Karena?

– Taip.

– Tai ar teisinga, kad aš pasmerkta visą gyvenimą tupėti vienoj vietoj? Aš privalau elgtis taip, kaip man patinka, nes kitaip darausi pavojinga. Ar supranti?

– Aš suprantu, kad tau gali rodytis, jog per mažai gauni iš gyvenimo. Galbūt tau vertėtų susirasti vyrą? Lankytis kiek dažniau Stranstede? Pas lensmaną? Pas pažįstamus Tjelsune?

– Nėra ten ko važinėti. Verti dėmesio vyrai nesiveisia beržų brūzgynuose apie Tjelsuną ar Kvefiordą! – sausai atrėžė Dina. –Motušė Karena pati našlauji nuo to laiko, kai čia atsikraustei.

– Taip, bet aš neturėjau ūkio, licenzijos svečių namams atidaryti ir laivų. Nebuvau atsakinga už šeimyną, gyvulius ir prekybą.

– Kol čia pakanka žmonių, nelakstysiu po apylinkes ir neieškosiu, kas man paskui nurodinėtų, kaip turiu tvarkytis. Geriau jau pakeliauti savo malonumui…

– Bet tu taip staigiai sugalvojai, Dina?

– Reikia tik nepalikti laiko dvejonėms, – atsakė ji.

Ir ji išnyko.

Tomas jau susikrovė skrynelę. Jis dar nė karto nebuvo išvykęs už parapijos ribų. Džiugus laukimas kirbėjo visame kūne. Toks jausmas, tarsi gulėtum skruzdėlyne.

Apie kelionę jis pasigyrė žmonėms, kurie užeidavo į krautuvę. Parvažiavęs į namus Helėje, gavo tėvų palaiminimą ir buvo išruoštas seserų. Olinė su Stine abidvi savaip pasirūpino, kad jo kelioninėje skrynelėje netrūktų gėrybių. Jis stovėjo šukuodamas arklius ir dėstė arklidės bernui visus patarimus bei taisykles.

Tuomet į arklidę įėjo Dina.

Ji pastovėjo valandėlę žiūrėdama į jį, tada draugiškai tarė:

– Kai baigsi, Tomai, gali užeit į stiklinę verandą atsigerti aviečių sulčių.

– Gerai, ačiū! – padėkojo Tomas ir nuleido šepetį. Arklidės bernas net prisimerkęs pažiūrėjo į jį. Jausdamas didelę pagarbą, kad įmanoma būti pakviestam į Dinos stiklinę verandą.

Tomas ėjo tikėdamasis, kad jo laukia pripažinimas. Pasimatymas. Kuris tačiau buvo ne kas kita, kaip tik trumpas dalykiškas paaiškinimas, kad vis dėlto jis negalįs vykti kartu, nes reikalingas ūkyje.

– Bet Dina! Kaip taip gali būti, kai aš viską suplanavau, paskirsčiau darbus žmonėms ir nusamdžiau naują gyvulių šėriką, kuris moka dirbti ir tvarte, ir arklidėje? Mano tėvas ateis padėti per šienapjūtę, o Karlas Olsa iš Neso atvažiuos su abiem sūnumis ir padirbs kur kas daugiau, negu jam priklauso darbadienių. Aš tavęs nesuprantu!

– Nėra čia ko nesuprasti! – atrėžė ji. – Aš pati išvykstu. O tada negali tu!

Tomas sėdėjo ant kėdės prie atvirų verandos durų, pasistatęs priešais save ant stalo pusiau nugertą stiklinę aviečių sulčių.

Saulė tvieskė jam tiesiai į veidą. Jis jautė, kaip po storais marškiniais kūną pila prakaitas.

Tada jis pakilo nuo kėdės. Pasiėmė kepurę ir pastūmė stiklinę į stalo vidurį.

– Tai šit kaip – Dina sumanė pakeliauti! Ir dėl to nebegali Tomas? Nuo kada Tomas pasidarė toks nepamainomas? Jeigu galima paklausti?

– Tomas toli gražu nėra nepamainomas, – tyliai ištarė Dina. Ji taip pat atsistojo. Pakilo per pusę galvos virš jo.

– Ką nori pasakyti? Tai kodėl aš tada..?

– Nepamainomi yra tik žmonės, kurie daro tai, kas jiems privalu daryti! – atrėžė ji.

Tomas nusisuko nuo jos. Išėjo lauk. Pro duris. Verandos laiptais žemyn. Gniauždamas baltai dažytus turėklus su ochros pagražinimais. Tarsi tai būtų priešas, kuriam jis bando atimti gyvybę. Jis nuėjo tiesiai į klėtelę, atsisėdo ant gulto ir susimąstė, ką jam veikti. Buvo kilusi mintis susikrauti maišą, pasiimti skrynelę su visu turtu ir keliauti į Stranstedą ieškoti kito darbo. Bet kas gi ims berną, kuris be mažiausios priežasties pabėgo iš Reinsneso?

Jis užėjo trumpam pas Olinę į virtuvę. Ji jau viską žinojo. Nieko neklausinėjo. Tik išvirė stiprokos „gydomosios“ kavos vidury baltos saulėtos dienos. Vyriškis su viena ruda ir viena mėlyna akimi atrodė nekaip.

Kai jis nepratardamas nė žodžio išsėdėjo tiek, kiek trunka užmaišyti kvietinę tešlą, Olinė nebeišlaikė:

– Turiu pasakyti, kad nors ir raudonplaukis, esi pakantus ir protingas žmogus.

Tomas pakėlė į ją akis. Labai nenorom. Vis dėlto išsišiepė. Pasigirdo kartus juokas, kuris prasidėjo kažkur žemai, kilo aukštyn ir veržėsi lauk.

– Dina nei iš šio, nei iš to užsimanė vykti į Bergeną, o man tada nevalia! Ar Olinė tai girdėjo?

– Taip, ko tik Olinė neprisiklauso…

– Ar gali paaiškinti, ką visa tai reiškia? – niūriai paklausė jis.

– Kai Nylso nebėra, Dina ėmė kankinti Tomą.

Tomas akimirksniu išblyško. Virtuvė jam buvo netinkama vieta. Jis padėkojo ir išėjo. Bet ne į Stranstedą.

Tą dieną, kai jekta išplaukė pietuosna, Tomas buvo miške.

7 skyrius

AŠ ATSTŪMIAU SAVO MYLIMAJAM SAVO DURŲ VELKĘ, BET JIS BUVO PASITRAUKĘS IR NUĖJĘS ŠALIN. MANO SIELA SUTIRPO, KAI JIS PRABILO. AŠ IEŠKOJAU IR NERADAU JO, ŠAUKIAU, BET JIS MAN NEATSILIEPĖ.

(Gg 5, 6)

Žmonės ėmė kalbėti apie karą. Jis pakilo staiga tarsi tešla geldoje. Baltoji jūra tą vasarą buvo užblokuota, ir rusų laivai neatplaukė su miltais. Jau seniai sklido gandai, jog padėtis esanti tokia rimta, kad Tromsės pirkliai patys baudėsi vykti į rytus miltų. Žmonės net labai norėdami negalėjo suprasti, kodėl karas Kryme taip stipriai atsiliepė žmonėms šiaurės kraštuose.

Tuo metu Reinsneso jekta „Motušė Karena“ buvo pasiruošusi išplaukti pietuosna į Bergeną. Ji Jakobui kažkada atsiėjo net 3000 talerių. Jis įsigijo ją tais pačiais metais, kai pamatė Diną griežiant violončele Fagernese.

Burlaivis buvo 24 uolekčių ilgio ir galėjo paimti iki 4000 pūdų žuvų.

Jakobui atrodė, kad jam pavyko nusipirkti gerą žvejybinę jektą, ir ja labai džiaugėsi.

Įgula dažniausiai būdavo iš dešimties žmonių.

Praėjo nemažai metų. Laivo spalva patamsėjo, tačiau jis vis dar galėjo stovėti ant vandens pilnai pakrautas ir sunkus, laukdamas paskutinių dėžių su maistu, trūkstamos įrangos ir žmonių. Jis buvo gerai pastatytas ir pakankamai tvirtas, kad išlaikytų savo krovinį bet kokiu oru. Platus, su dvigubais špantais ir stipriomis geležinėmis vinimis.

Plokščiame laivagalyje buvo baltai nudažytas jutas su apvaliais langais. Jakobas paprašė vieną pažįstamą iš Ranos pagražinti ją rokokiniais ornamentais ir seno pavyzdžio puošyba. Nes Jakobas nemėgo, kai pagal naują madą buvo dedami keturkampiai langai. Jis tvirtino, jog kvadratams laive ne vieta. Tai esą nesuderinama nei su tikėjimu vaiduokliais, nei su Dievo garbinimu.

Andersas neprieštaravo. Labiausiai jam rūpėjo burių įranga, vairas ir laivo keliamoji galia. Taip buvo ir dabar. Juto viduje buvo du gultai ir stalas. Gultai turėjo užtraukiamas užuolaidėles ir buvo pakankamai platūs, kad bėdai prispyrus galima būtų išsitekti dviese.

Ten turėjo gyventi Dina ir Andersas. Neseniai įspėtas šturmanas gavo persikraustyti į ankštą įgulos kajutę laivo priekyje. Šturmanas Antonas neparodė jokio nepasitenkinimo.

Virš juto ir laivapriekio kajutės ėjo tvirtas denis su neaukštais škancais. O šiaip laivas buvo atviras, labiau pritaikytas kroviniams vežti nei ištaigingoms kelionėms.

Dabar jis stovėjo ant vandens kaip reikiant pakrautas: vyrai šį darbą dirbo ne pirmą kartą.

Sunkios žuvų taukų statinės ir kailių krūvos – triume. Džiovintos žuvys buvo sukrautos viršuje palei stiebą. Jų krūva iškilo virš turėklų, todėl turėjo būti apdengta nuo drėgmės ir jūros purslų.