Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Žuvų turgus buvo tikras skruzdėlynas. Kvapai čia buvo dar sodresni nei priešais srutų duobę, pakaitinus pavasario saulei. Prekiautojos žuvimis visa gerkle plyšojo kainas. Spigūs balsai ir sveiku raudoniu išmušti skruostai. Galingos krūtinės, nepaisant kaitros, kryžmai perjuostos skaromis.

Čia luomų skirtumai buvo dar ryškesni, nei galėjai pamatyti bažnyčioje. Viską gožė turgaus moteriškių ir palaidų mergelių spalvingi apdarai. Tai vienur, tai kitur suplevendavo balta nėrinių suknelė po plačia šiaudine skrybėlaite. Papuošta kaspinais, rozetėmis ir dar visokiais niekučiais. Mažų dailių atlasinių arba odinių kurpaičių trepsenimas įsipindavo į medpadžių kaukšėjimą ir kailinių batų šlepsenimą grindiniu.

Vienas balsas iki užkimimo kvietė vakarienei pirkti rūkytos lašišos ir plekšnių.

Patraukę į miesto gilumą, jie greitai priėjo alėjas ir ištaigingų namų kvartalą. Su plačiais vartais ir trumpai nukarpytomis gyvatvorėmis.

Jiems vaikštant Dina spinduliavo kaži kokią panieką. Andersas taip ir nesuprato, kas jai yra. Tačiau kaskart pasijusdavo nepatogiai, kai kas nors ateidavo priešais.

Staiga leipdama juokais ji ėmė pasakoti, kaip kartą su Jakobu apsistojusi pirmos klasės viešbutyje.

Ten jie smaginosi krėsdami juokus iš porcelianinės praustuvės, kuri buvusi ne didesnė už bulvinį kukulį! Ir iš to, kad grietinėlė į kavą pilama šaukštu, o ne iš ąsotėlio.

Apie indelius kiaušiniams šeimininkas nebuvo net girdėjęs.

Dėl visų jų mandagių, tačiau iš aukšto susakytų skundų virtuvėje pasklido gandas, jog jie esą anglai.

Tačiau Jakobas jokiu būdu nenorėjęs su tuo susitaikyti, tad nužygiavęs pas virtuvės šeimininkę ir viską jai išklojęs.

Viešbučio personalas iškart pasidaręs paslaugesnis. O paskutinį rytą grietinėlė prie kavos jiems buvo paduota ąsotėlyje.

Dar nebaigus pasakoti, prie jų sustojo karieta ir vežikas pasisiūlė pavėžėti. Ji papurtė galvą, ir Andersas mandagiai padėkojo.

Jie kilo stačiomis gatvėmis, kurios pamažu vis siaurėjo. Dinos batai buvo kieti ir šilti, tad pamatę po medžiu suolelį jie atsisėdo. Prieš akis atsivėrė miesto vaizdas. Andersas viską aiškino ir rodė. Bergenhusą su karaliaus rūmais ir bokštu. Įlanką, pilną jektų su tarp jų ištiestomis lentomis. Tolumoje nuleidę inkarus stovėjo nesuskaitoma galybė laivų. Leisdami juodus dūmus į giedrą dangų, mentėmis skrodė vandenį pora garlaivių. Nuleistomis burėmis atplaukė dar viena jekta ir be garso įslydo į tarpą gretoje.

Palengva jiedu patraukė nuokalnėn, susirado karietą ir pasiprašė nuvežami į prieplaukas. Jie turėjo nebedaug laiko. Buvo užkviesti į pirklio namus vaišių. Tokio gesto nevalia buvo nepaisyti.

– Būtina laikytis etiketo, – pasakė Andersas.

Kai jie vėl sugrįžo į uostą, Andersas parodė jektas, atplaukusias iš Cheringiojo, Husbiu ir Grėtiojo.

Čia pat už uosto statinių kilo dantytų kontūrų bažnyčia su dviem bokštais.

– Tai Marijos bažnyčia, – paaiškino jis.

Jų žvilgsniai susitiko. Tarsi jie niekada anksčiau nebūtų vienas kito matę.

– Man dar nėra tekę keliauti su kuo nors dviese! – sutrikęs tarė jis.

– Norėjai pasakyti, kad nėra tekę keliauti su moterimi?

– Taip. Tai visai kitoks jausmas.

– Kaip tai?

– Tu pastebi dalykus, kuriems lig tol neteikiau jokios reikšmės. Užduodi klausimus, į kuriuos nežinojau, kad galiu atsakyti.

– Esi nuostabus žmogus! – pasakė ji. – Nylsui pasisekė, kad jis turėjo tokį brolį.

Pirkliai ir svečių namų savininkai tarpininkavo Bergeno prekijams ir gamintojams.

Nors kainos Bergene dramatiškai nešokinėdavo, visada buvo tam tikro neaiškumo, su kokiomis naujienomis teks grįžti į namus. Gamintojams išeidavo tik į naudą, kad jie išvengdavo atsakomybės už derybas ir kainas.

Žvejams ne kartą buvo smarkiai nusukti ir kaina, ir svoris.

O štai prekybininkas ir jektos savininkas mokėjo visas gudrybes. Jie turėjo pakankamai laiko ir patirties, kad suderėtų palankiausią kainą. Ir žinojo, su kuriuo bergeniečiu apsimoka prekiauti ilgą laiką.

Laivininkai buvo vaišinami Klevstuene. Kruopiene su sirupu. Vėliau jie užsirūkė po balto molio pypkę ir gyvai šnekučiavosi apie šį bei tą.

Pirklys turėjo aptakų pilvuką ir buvo užsiauginęs dar vieną gurklį šalia to, kuriuo jį apdovanojo Kūrėjas. Jam mostikuojant ar juokiantis, pagurklis dribsėdavo virš puošnaus antkrūtinio.

Dina atsiminė jį iš savo kelionės su Jakobu. Reinsnese dažnai buvo minimas jo vardas. Ponas Rašas! Metų metais į apskaitos knygas ji įrašinėdavo jo skaičius.

Kai Dina jį matė paskutinį kartą, jis buvo kartu su valdinga didžiakrūte moterimi.

Pasak jo, ši mirusi kažkokia keista liga, kurios niekas negalėjęs paaiškinti. Ji tik sunykusi visa nelyginant ant šakos užsilikęs vasarinis obuolys. Kai kas sakė, jog tai esą nervai ir iš šeimos paveldėta psichinė liga. Tačiau pirklys nieko panašaus nebuvo girdėjęs ir įsijautęs aiškino, jog žmonės tokias išvadas darė prisiklausę apkalbų ir šmeižto… Jis, pavyzdžiui, manąs, jog jai kažkas buvę su tulžimi… Šiaip ar taip, jis buvo našlys ir našlavo jau ketveri metai. Hardangeryje ponia turėjo įtakingų giminaičių, iš kurių paveldėjo nemažą palikimą. Tačiau pirklys dievagojosi, jog pasakojimai apie palikimą esą smarkiai perdėti.

Dina, Antonas ir Andersas apie palikimą girdėjo pirmą kartą, tačiau įdėmiai klausėsi, kokios apkalbos šiais laikais gali užgriūti vargšą Bergeno gyventoją.

Galėjai pamanyti, kad šiame pasaulyje niekam nebeliko pagarbos. Apie žmogaus sielvartą ir nelaimę kalbama taip, tarsi tai būtų mėšlo krūva! Niekam tikęs paprotys!

Per šį ilgą monologą pirklio veidas išraudo. Antrasis gurklys sielvartingai svyrojo ties antkrūtiniu. Tai vienoje pusėje, tai kitoje.

Dina žiūrėjo nenuleisdama akių. Tačiau atrodė, jog ji nusprendė suteikti jam savo palankumą.

Jis taip pat atsiminė jaunąją ponią Diną Grenelv.

– Byla tikriausiai nebuvo iškelta! – sugergždė jis ir meiliai į ją pažvelgė.

Vėliau Andersas, Antonas ir Dina atskirai nuo kitų žmonių buvo pakviesti į „privačius namus“, tariant pono Rašo žodžiais.

Kaip Andersas ir buvo spėjęs, ant stalo tuoj pat atsirado punšo. Dinai pirklys liepė atnešti maderos, tačiau Dina atsisakė. Paprašė nedidelės taurės vyno ir pypkės.

Pirklys buvo pritrenktas, bet stengėsi to neparodyti. Jis pats prikimšo jai pypkę, pasakodamas apie vieną Danijos aukštuomenės damą, kurią pažinojęs, kai buvo dar visai jaunas. Ji rūkydavusi pypkę ir dėvėdavusi vyriškas skrybėles.

– Beje, tai ne užuomina, – pridūrė jis draugiškai ir mostelėjo į Dinos skrybėlę. – Ji tikriausiai pirkta ne šiaurėje? – paklausė jis.

– Ne, ją parsisiųsdinau iš Bremeno pagal tikslų piešinį – per pasiuntinį. Bremene mes perkame skrybėles ir ketines krosnis, o knygas ir natas – Hamburge. Paveikslus – Paryžiuje. Pagal motušės Karenos skonį! – pridūrė ji ir nusišypsojo.

Andersas sunerimo ir bandė ją perspėti žvilgsniu. Tačiau ji priėjo prie pirklio ir intymiai įsikibo jam į parankę.

Netrukus pirklys nedrąsiai šypsodamasis uždegė jai pypkę. Tuomet jis pasiūlė visiems pereiti į saloną, kur, pasak jo, galėsią aptarti „žemiškus reikalus“.

Dina atidžiai sekė kiekvieną žodį, kai Andersas derėjosi dėl kainų ir matų. Jis supažindino su žuvų, ikrų, odų ir pūkų kiekiu bei kokybe.

Tačiau į pokalbį ji nesikišo.

Anderso žvilgsnis buvo toks atviras, jog bet kuriam kitam pirkliui tai būtų sukėlę įtarimą. Tačiau aiškiai galėjai matyti, jog šie du prekiavo nebe pirmą kartą.