Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Lygstantis Anderso veidas buvo tyras lyg mėnesiena. Su tokiu pat apgailėtinu sąžiningumu jis purtė galvą, kai siūloma kaina buvo per žema. Pagarbiai, tarsi kalbėdamas su pastoriumi. Griežtai, tarsi įgulai duodamas gyvybiškai svarbias komandas.

Pirklys iškalbingai atsikvėpė tardamas, jog pažiūrės… kada pavyks susitarti dėl kainų. Ritualas buvo tas pats. Metai po metų. Šitaip visada. Pirklys patapšnojo Andersui per petį, nusilenkė Dinai ir draugiškai tarė:

– Gali būti, kad viską sulygus Dina Grenelv bus už mane turtingesnė.

– Manau, jog kalbama ne apie turtus, o apie prekybą, – priminė jam Dina.

Andersas dar sykį neramiai pasimuistė.

– Turtą galima suprasti įvairiai. Yra, pavyzdžiui, tokių žmonių, kuriems ir meilė atsieina už dyką, – tarė ji ir skvarbiai pažvelgė pirkliui į akis.

Jis nukreipė žvilgsnį. Vyriškis visiškai neišmanė, kaip jam dabar elgtis. Jis nebuvo pratęs turėti reikalų su moterimis. Viena vertus, jam tai patiko. Tačiau kita vertus, toji svečių namų savininko našlė iš Norlano jam liko paslaptis. Jį persekiojo nemalonus, prakaitą spaudžiantis jausmas, kad jis yra kvailinamas. Nors ir negalėjo to įrodyti. Vis dėlto sandėris išėjo puikus. Ypač – dėl džiovintų žuvų. Lygiai taip, kaip pranašavo Andersas.

Siuvamąją mašiną Stinei pavyko gauti su didele nuolaida per pirklio pažįstamus.

Kaip asmeniška padėka pirkliui, į krantą buvo išritinta visa statinaitė geltonųjų gervuogių uogienės. Pasak Anderso, „dykai ir franko“.

Laukdama, kol bus iškrautas ir vėl pakrautas laivas, Dina pati sau viena vaikštinėjo po miestą.

Ji norėjo pamatyti raupsuotųjų ligoninę, apie kurią ne kartą buvo kalbėjusi motušė Karena.

Ji tris kartus perėjo pirmyn atgal priešais duris. Prisiversdama. Tam, kad galėtų motušei Karenai papasakoti, jog, kaip ir žadėjusi, pasimeldė už ligonius.

Poteriai – tik tarp kitko.

Aš esu Dina. Jertrūdos knygoje parašyta, kad Jobas stebisi, kodėl Dievas toks griežtas žmonėms, kurių gyvenimas trumpas ir neramus. Jobas daug kenčia. Jis nesupranta, kad Dievas baudžia teisiuosius, o netikėlius palieka nenubaustus. Gaišdamas laiką ir eikvodamas jėgas, Jobas stebisi savo dalia. Čia jie uždaryti tarp keturių sienų su savo žaizdomis. Ne visi rodosi sau tokie svarbūs kaip Jobas.

Bergene prie kiekvieno namo durų stovėjo po vandens kubilą. Galiausiai vieną jauną pardavėją Dina paklausė, koks tai paprotys.

Jai atsakė, jog tai – dėl gaisro praėjusį pavasarį. Gaisras įvaręs nemažai baimės.

– Turbūt tamsta ne iš Bergeno? – pridūrė mergina.

Dina šyptelėjo. Ne, ji tikrai ne iš Bergeno.

– Betgi, Dieve mano, kaip vaikiška tikėtis, kad šlakelis vandens statinėje galėtų išgelbėti kilus gaisrui.

Mergina papūtė lūpas, bet nieko neatsakė.

Dina nupirko juostelių pakaboms siūti, nėrinių, sagų ir kitų mažmožių, kurie buvo Stinės įduotame sąrašėlyje.

Dina nusisamdė karietą ir nuvažiavo prie gaisravietės. Gegužės 30 dieną sudegė 120 namų. Tai buvo nuniokotas, bet įdomus pasaulis.

Pulsuojančio sveiko miesto viduryje gaisravietės buvo tarsi raupsuotojo žaizdos. Aplinkui, ieškodami lobių, slankiojo elgetos. Kiek paėję jie pasilenkdavo ir skubiai imdavo kažką rausti pagaliu. Retkarčiais atsitiesę įsikišdavo kažką savo ryšulėlin.

– Matyt, čia pilna skurdžių ir elgetų! Ir dar raupsuotieji! – pasakė Dina Andersui, kai vakare jie susitiko kajutėje. – Ir kekšės! – pridūrė ji. – Jų knibžda tose vietose, kur vyrai išlipa į krantą arba iš kur vėl plaukia į jūrą.

– Turėtų būti varginantis darbas. Kaip atrodo, per daug nenusipenėsi, – pasakė Andersas.

– Jobas bent jau išvengė kekšės dalios! – tarė Dina.

Andersas nustebęs pažvelgė į ją.

– Kur tu šiandien buvai? – paklausė jis.

Ji papasakojo apie maldas priešais raupsuotųjų ligoninę ir apie gaisravietes.

– Toje vietoje tau nereikėtų lankytis. Ten gali būti pavojinga, – tarė jis.

– Kam gali būti pavojinga?

– Vienoms moterims, – atsakė jis.

– O vyrams ne?

– Ir vyrams, – sutiko jis.

– Kas jie? – paklausė Dina.

– Kas tokie?

– Na tie, kurie eina pas kekšes?

Andersas sutrikęs nurijo seiles.

– Tai tie, kuriems ko nors trūksta, – lėtai atsakė jis. Tarsi tik dabar būtų apie tai pagalvojęs.

– Tu manai, kad tam, kas yra vienišas, lengviau turėti daug?

– Taip, – sumišęs tarė jis.

– O šiaip ko ieško vyrai?

Jis pasitrynė sprandą ir persibraukė plaukus.

– Turbūt nevienodai, – pagaliau atsakė jis.

– Ko ieškai tu?

Jis pažvelgė į ją. Lygiai taip pat, kaip žiūrėjo į Bergeno pirklį. Atviru žvilgsniu.

– Aš nieko neieškau! – ramiai atsakė jis.

– Niekada?

Pamažu nuo jos žvilgsnio jis nuraudo.

– Ko tu nori?

– Nežinau, Andersai. Man atrodo, kad noriu sužinoti, iš ko padaryti vyrai… Ką jie galvoja..

Jis neatsakė. Tik žiūrėjo į ją.

– O tu ar eini pas kekšes? – paklausė ji.

Jo veidas užsiliepsnojo. Bet jis neišsisukinėjo nuo klausimo.

– Gal ir taip… – pagaliau atsakė.

– Kaip tai buvo?

– Nieko ypatingo, – tyliai atsakė jis. – Žinoma, aš ne toks, – ištarė jis dar tyliau.

Antonas pasibeldė į juto duris, norėdamas pasikalbėti su Andersu. Į stogą krapnojo lietus. Dina sėdėjo su dar vienu klausimu skraite.

Pakrovimo darbai vyko sklandžiai, o tokių džiovintų žuvų kainų nebuvo jau daugel metų. Didžioji dalis išėjo už aukščiausios rūšies prekę.

Vyrai buvo patenkinti, ir jiems sugrįžus į laivą kalbos netilo. Paskutinę naktį Dina, Andersas ir Antonas taip pat nakvojo jektoje. Kitomis dienomis būnant mieste jie nuomojosi kambarius. Pasak Anderso, tik tam, kad išbandytų miesto gyvenimą.

Jektoje miesto triukšmas buvo kitoks. Prie visa ko dar prisidėjo irklų pleškenimas ir miegančių laivų girgždesys. Jis gėrėsi į kraują. Degino iš vidaus tol, kol kitą sykį vėl įplaukdavai įlankon.

9 skyrius

AŠ KELIU SAVO AKIS Į KALNUS: IŠ KUR ATEIS MAN PAGALBA?

(Ps 121, 1)

Plaukiant į šiaurę, jiems pūtė palankus vėjas. Vyravo ramybė ir santarvė.

Jektos pasididžiavimas ir puošmena, „Vairininkas“ su plunksnomis puoštu šalmu ir pilna apranga, stovėjo laivo priekyje ir susimąstęs stebeilijo tiesiai priešais save. O vėliavos stiebas nešė senąją danų laikų vėliavą nelyginant išlygintą staltiesę šiaurės vakarų kryptimi.

Vos tik aplenkus Statlaną, Dina paskelbė sensacingą žinią. Tai, kad ji ketinanti trumpam užsukti į Tronjemą. Antonas su Andersu stoviniavo kajutės pastogėje, kai ji pranešė šią naujieną.

– Į Tronjemą! – šūktelėjo Antonas ir nepatikliai išpūtė į ją akis. – O ko mes nematėme tame Tronjeme?!

Dina paaiškino turinti ten šį tą sutvarkyti. Be to, ji norinti pamatyti katedrą. Taigi mananti trumpam ten užsukti.

Antonas su Andersu šaukė per kits kitą. Antonas vis garsiau ir garsiau. Andersas – žemu įtaigiu balsu. Ar ji žinanti, į ką ji juos stumianti? Tuo metu, kai kitos jektos plauks pavėjui namo, jiems teks grumtis su priešiniu vėju velnioniškai ilgame Tronjemo fiorde? O patekus į sūkurį fiordo viduryje, nepadėtų nė pats ponas Dievas! Ar ji pagalvojusi, kad tai užtruksią mažų mažiausiai dar dešimt dienų?

– O tuomet jau bus rugpjūčio pabaiga! – pasakė Andersas.

– Ne, dienų aš neskaičiavau. Bet nieko baisaus. Kaip nors iki namų nusikasim!

Antonas pamiršo, kad šiaip jo būdas ramus. Jis ėmė putoti. Vėjas pasigavo standžius jo ūsus ir grasino nuplėšti su visa oda.