Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Dina ėmė raustis po rankinuką. Jis buvo nelyginant liūnas. Juodas, gilus ir bedugnis.

– Matyt, svarbiu reikalu, jei jau atvykote į tokią vietą. Ir iš paties Norlano!

Dina atsitiesė. Ir atsainiai papasakojo, jog su savo jekta buvo nuplaukusi į Bergeną. Tad nieko nereiškia užsukti su reikalais ir į Tronjemą.

– Ponia turi jektą, – susižavėjęs atsiduso jis ir pagarbiai pažvelgė į ją. Jis gi pažįstąs vieną ponią, kuriai priklausąs visas garlaivis. Jis klausiamai į ją pašnairavo.

Kadangi Dina niekaip į jo paskutinius žodžius nereagavo, jis pridūrė:

– Bet užtat ji dabar turtingiausia miesto našlė!

Dina ėmė dairytis parodydama, kad nesiruošia leistis į kalbas apie turtingas našles ir jų garlaivius. Vietoj to ji sausai paklausė:

– O koks čia tamstos darbas?

– Saugoti, kad šitie valkatos nepabėgtų! – skubiai atsakė jis.

– O ką jie padarė? Tie, kurie čia uždaryti?

– Nužudymai, padegimai, beprotybė ir vagystės, – išbėrė jis, tarsi atmintinai sakydamas psalmės posmą.

– Iš kur jie yra?

– Daugiausia iš aplinkinių vietovių. Bet šiaip – iš visur!

Kaip tik tuo metu nelaimėlis puolė prie jų, iš paskos vilkdamas savo skarmalus.

Viskas įvyko labai greitai. Sargybiniui dar nespėjus jo sustabdyti, jis sugriebė Dinai už rankos ir įbedė į ją akis. Sargybinis nustūmė jį šalin. Milžinas stovėjo ištiestomis rankomis. Jo akyse slinko pilki debesys. O pačioje gelmėje buvo Dinos atspindys.

Ji atrodė taip, lyg ją būtų aplankiusi kažkokia netikėta mintis. Ji pakėlė savo pirštinėtą ranką ir uždėjo vyriškiui ant peties.

Jis tankiai sumirksėjo, tarsi atsiminęs kažką svarbaus. Veidas nušvito, ir jis apdovanojo ją bedante šypsena. Plati nugara buvo sulinkusi po nematoma našta, kurią, matyt, nešiojasi jau daugel metų.

– Ji… ji pagaliau atėjo… – sumurmėjo ir vėl įsikibo į ją. Žaibo greitumu.

Sargybinis atitraukė vargšą ir kažką pasakė griežtu balsu.

Dina stovėjo sustingusi. Jos žandikauliai krutėjo, o veidas pamažu išblyško. Ji išsilaisvino iš vyriškio gniaužtų, tačiau nepajėgė išsivaduoti nuo jo žvilgsnio.

Sargybinis vėl nutempė pamišėlį už grotų.

Aš esu Dina. Skalbyklos krosnis ir ant jos verdantis katilas. Aš apsupta garų. Dėl to mane pila prakaitas. Mano oda visąlaik dryžta. Skalbiama aš pavirstu į nieką. O Jertrūda nepaliaujamai šaukia.

Viršininkas iš niekur neatėjo. Išdygo kaip iš po žemių. Oriai žengė prie jos ir padavė ranką.

Aukštas, liesas vyriškis su dailiai apkirpta, taisyklingos formos barzda. Atrodė, lyg būtų ją prisilipdęs.

Nė ženklo draugiškumo ar šypsenos. Rankos paspaudimas šaltas ir korektiškas kaip ir pats baisūnas.

Vešlūs juodi plaukai glotniai sušukuoti prie apskritutės galvos. Ir išvis tai buvo žmogus, gyvenantis dėl savo plaukų.

Jis galantiškai linktelėjo ir paleidęs jos ranką vėl į dešinę paėmė lazdą. Kuo galįs pasitarnauti? Kol jis žiūrėjo, jo žvilgsnis išsklaidė visus garų likučius. Jo balsas buvo ramus ir žemas. Lyg balana krosnyje, kol jos dar neuždegei.

Iš savo vandens pilkumo akių Dina šliūkštelėjo ant jo savo antipatiją. Jis nieko jai nepadarė. Išskyrus tai, kad išgelbėjo ją nuo garų.

Ji pasisakė ko atvykusi. Turėjo su savim užantspauduotą ryšulėlį su Puškino knyga ir laišku Levui. Tačiau nedrįso jo ištraukti.

Viršininkas gal kiek per greitai parodė savo nuostabą. Jam nežinoma, kad pas juos dirbtų žmogus, vardu Levas Žukovskis, ir vežiotų kalinius. Tikrai ne. Per visą jo darbo laiką gal tik porą kartų buvę atvežti kaliniai. Ir dar rusas? Ne, ne!

Dina praleido atsakymą pro ausis ir paklausė, kiek laiko jis esąs „šios vietos“ viršininkas.

– Tris mėnesius, – nesutrikęs atsakė šis.

– Tai nėra labai ilgas stažas…

Vyriškis atsikrenkštė, tarsi užkluptas sukčiaujant.

– Nepasakysi, kad Levas Žukovskis rusas, – tarė ji. – Jis kalba norvegiškai!

Jos balsas sustingo ore.

Aš esu Dina. Didieji beržai kieme per garsiai šlama. Jie apglėbia šakomis mano galvą, kad negalėčiau galvoti. Skamba bažnyčios varpai. Kažkur netoliese. Aš suskaičiuoju duris, kurios veda iš šito kambario. Bet skaičių užgožia trenksmai ir balsai iš kamerų viršuje. Ar beprotnamio viršininkas – žmogus? Kodėl jis apsimeta nieko nežinąs apie Levą?

Viršininkas patarė pasiklausinėti daboklėje arba nueiti pas sunkiųjų darbų kalėjimo viršininką. Jis galįs pats ją palydėti, jei ji norinti. Čia visai netoli. Bet būsią geriau, jei jis palydės ją per kiemą iki portalo.

Dina išėjo su vyriškiu. Bergždžiai vaikščiojo pro slegiančius vartus ir niūrias duris. Pro sargybinius negyvais žvilgsniais. Levas nepriartėjo. Niekas nebuvo girdėjęs apie rusą, vardu Levas Žukovskis, kalbantį norvegiškai ir lydintį kalinius į Vardėhusą arba atgal.

Kai jiedu vėl stovėjo ovalioje salėje, ji išsitraukė ryšulėlį. Tol bruko jį į glebią viršininko ranką, kol jį paėmė.

Ji žiūrėjo į jį taip, tarsi būtų vienas iš Reinsneso bernų. Ji davė griežtą įsakymą. Kurio tas negalėjo atmesti nepasirodydamas ypač nemandagus su dama.

– Kai atvyks ponas Levas Žukovskis, perduokite jam šį ryšulėlį. Kaip matote, užantspauduotas…

Viršininkas papurtęs galvą vis dėlto tvirčiau suspaudė jį pirštais, kad neišmestų ant žemės.

Ji pasitaisė skrybėlaitę, persimetė per petį rankinuką. Timptelėjo dešinę pirštinaitę ir padėkojo. Po to atsisveikino ir nuėjo prie durų.

Kylant gatve, karieta pravažiavo kryžiaus formos pastatą dideliais langais ir sunkiu čerpiniu stogu. Portalas buvo be galo puošnus. O priekinis fligelis turėjo tris aukštus ir didelį pusmėnulio formos langą viršuje.

Dina pasilenkė prie vežiko ir paklausė, koks tai namas.

– „Tronka“. Psichiatrinė ligoninė, – mieguistai atsakė šis.

– O kodėl ji vadinasi „Tronka“?

– Sako, jog dėl aukų dėžės, kuri kažkada stovėjusi priešais duris. Atseit aukų dėžė prancūziškai ir yra „tronc“.

Pasakodamas vežikas pagyvėjo.

– O kodėl ligoninė turėjo prancūzišką aukų dėžę?

– Žmonės mėgsta klijuoti gražius žodelius. Dėžė, ko gero, buvo vietinė. O viduje – pamišėliai ir vargetos, kad ir koks prancūziškas būtų žodis!

Jis paragino arklius, kurie buvo pradėję eiti žingine. Kažkur smarkiai sušnypštė. Vežikas porą kartų atsigręžė. Nes moteris nieko nebesakė. Ji sėdėjo susirietusi ir lingavo.

Netrukus jis sustabdė karietą ir paklausė, ar jai bloga.

Ji atsakė stikliniu negyvu žvilgsniu. Tačiau išlipdama dosniai užmokėjo.

Ar aš Dina? Ar košmarai tikri? Bendikas kalvis? Kodėl aš surandu viską, kas įmanoma, bet tik ne Levą? Ar aš Dina? Kuri išsipjauna dalį širdies ir įdeda ją į rankas beprotnamio viršininkui? Kodėl aš čia, jei turiu nenorinčią kraujuoti žaizdą? Kur dabar Jertrūda?

Visą likusią dienos dalį Dina pratūnojo kajutėje.

Naktį Andersas keletą kartų prabudo išgirdęs už užuolaidos stenant Diną. Jis ją pakalbino.

Bet ji neatsakė.

Kitą rytą ji buvo visa papilkusi ir nekalbi.

Tačiau jie nusisamdė karietą ir nuvažiavo į fabriką šalia Nidelveno upės pirkti svirnui naujo varpo.

Senasis jau kadai buvo suskilęs. Per patį pavasario darbymetį viena pusė nukrito ir smarkiai apgadino stogą.

Jie išsirinko tinkamo dydžio, su įspaustais metais ir gerai skambantį.

Fabriko savininkas buvo senas Jakobo draugas.

Apie savo atvykimą Dina pranešė iš anksto. Todėl priėmimas buvo nepriekaištingas, su vaišėmis ir ekskursija. Huitfeltas atsiprašė, kad jo kompanionas, ponas inžinierius, trumpam išvyko į Londoną ir todėl negali dalyvauti.