Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Vyriškis tarsi nematė Anderso. Buvo akivaizdu, jog Tronjemo biurgerių supratimas apie taktą buvo visai kitoks nei Bergeno pirklių.

Andersas reagavo santūriai. Jis ir anksčiau buvo susidūręs su tokiais žmonėmis. Kurie nesupranta, jog negalima į krantą atsigabenti laivų, kad parodytum, ko esi vertas.

Fabriko savininkas veltui laiko negaišo ir tuoj pat puolė pažindinti su pasakiškais fabriko augimo tempais krosnių, varpų ir mašinų detalių gamybos srityje.

Jis juokavo, kad yra visiškai patenkintas naujaisiais laikais. Maža to, ėmęsis atsakingo ir didelių pastangų reikalaujančio darbo aprūpinti garlaivį „Nidelven“ mašinų detalėmis.

Vėl atsisėdę į karietą, Andersas ir Dina persimetė žvilgsniais.

– Nežinau, ar verta apie tai kalbėti. Bet trioneriai7 vis dėlto keisti žmogeliai.

– Nebent kad ne visi trioneriai yra trioneriai, – sausai pasakė Dina.

Jie nusijuokė.

Staiga Dina smailia bato nosimi spirtelėjo jam į blauzdą.

– Kodėl leidiesi, kad tave tryptų kažkoks didybės manijos apsėstas žmogėnas?

– Hm, kaip čia pasakius… Matyt, apsimoka. Ilgainiui imi tai pastebėti.

– Tu iš tikrųjų esi pirklys, Andersai?

– Ko gero… Bet tokiu atveju – be kapitalo.

– O norėtum turėti? Kapitalo?

– Ne, juk pati matai, kas su jais pasidaro. Žmonėmis, kurie turi kapitalo.

– Aš irgi tokia? – staiga paklausė ji.

– Ne, bet ir tu turi keistenybių, – atvirai pasakė jis. – Jeigu jau klausi.

– Kokios tos keistenybės? Aš gobši?

– Ne. Bet prie šykščiųjų. Ir užsispyrusi. Kad ir tas neplanuotas posūkis į Tronjemą!

Ji neatsakė.

Ratai trinksėjo į grindinio akmenis. Aplink juos gaudė miestas.

– Vakar tu išvažiavai pati viena… Gal galima paklausti kur?

– Buvau trumpam užbėgusi į kalėjimą.

Andersas atsisuko į ją ne tik galva, bet ir visu kūnu.

– Tu juokauji! Ko tau ten prireikė?

– Aš perdaviau siuntinėlį Levui. Knygą, kurią jis pamiršo… Jis dažnai pamiršta knygas…

– Bet ar jis ten buvo?

– Ne, bet turi atvykti.

– Ir kur žinai?

– Nes jie sakė, kad jis neatvykęs… – mąsliai tarė ji.

– Jie pasakė, kad neatvykęs… Ir todėl tu manai, kad jis turi atvykti? Ką tu sau galvoji, Dina?

– Kažkas ten ne taip. Viršininkas buvo nepatenkintas, kad aš atėjau. Kad žinojau, jog jis turi atvykti.

– Per šią kelionę tu pasidarei kažkokia keista.

– Ar atsimeni, kaip Levas sakė, kad lydės kalinį šiaurėn į Vardėhusą?

– Taip… kai paklausei, atsiminiau… Bet jis, man rodos, pasakė tik šiaip sau.

– Nesvarbu, jis vis tiek lankosi čia, Tronjemo kalėjime.

– Iš kur žinai?

– Žinau, ir tiek! – atšovė ji.

Jie sėdėjo nepratardami nė žodžio, kol vežikas vedė derybas su visa procesija, kuri nenorėjo trauktis iš kelio.

Valandėlę Andersas atidžiai stebėjo viską, kas dedasi aplinkui. Po to pasakė:

– Tai Dina pasirinko rusą?

– Tavo klausimai labai tiesmuki, mielas Andersai.

– Žinau. Bet ką gali atsakyti?

– Tai, kad mano pasirinkimas neturėtų būti svarstomas viešai.

– Bet tu juk nori jį gauti. Aš mačiau.

– Jei matei, gali ir neklausinėti, – atsakė ji.

Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės ir nieko nebesakė.

– Mes pradėjom kalbėti apie kapitalą… – kiek palaukusi tarė ji.

– Taip, – noriai atsiliepė Andersas.

– Ar žinai, ką padarė tavo brolis?

– Nylsas? Turi omeny, kaip jis paliko… šį pasaulį? – suglumęs pažvelgė į ją.

– Mes abu žinome, kaip jis paliko šį pasaulį, – atšovė ji. – Ką kita turiu galvoje.

– Ką gi?

– Tavo brolis daugelį metų nusukinėjo pinigus!

Ji žiūrėjo tiesiai prieš save.

– Ką… ką tu pasakei!? – jis žiūrėjo į ją išsproginęs akis.

Ji neatsakė.

Po trumpos valandėlės jis sugriebė jai už rankų. Gyslos jo kakle išpampo nuo kraujo, tačiau veidas išblyško.

– Kodėl tu taip sakai, Dina?

– Todėl, kad tai tiesa, – trumpai atsakė ji ir papasakojo apie slėptuvę po grindų lentomis.

Anderso delnai paėmė jos rankas ir suspaudė.

– Kiek buvo pinigų? – kimiai paklausė jis.

– Būtų pakakę kelionei į Ameriką.

– O kur jie dabar? Tie pinigai?

– Banke.

– Ir kodėl jis, po galais, taip padarė?..

– Jis norėjo turėti kapitalo.

Andersas išpūtė akis.

– Nesuvokiama!

– Galbūt jis turėjo šiokią tokią teisę, – toliau kalbėjo ji. Žodžiai išsprūdo tarytum savaime.

– Teisę!?

– Jo garbė juk buvo suteršta. Dėl Hanutės.

– Betgi Dieve mano!

– Matyt, jam reikėjo išvykti. Ir kuo toliau. O iškeliauti nenorėjo būdamas vargeta. Levas juk sakė, kad jis ruošėsi į Ameriką. Stinė rado žemėlapį… Tikriausiai taip ir buvo. Kalėjime sėdėti jis negalėjo. Jertrūda būtų neleidusi…

– Jertrūda? Susimildama… Bet kodėl jis neišvažiavo? Kodėl?

– Jis pasikorė, nes žinojo, kad aš žinau.

– Ką tu žinai?

– Aš jam daviau terminą, iki kada jis gali ateiti su pinigais.

– Tu manai, kad jis nusižudė dėl to, kad…

– Iš gėdos.

– Jis manė, kad tu praneši apie jį?

– Jis neturėjo jokio pagrindo manyti kitaip.

– Dina! Tu jį pastūmėjai?

Jis užsikirto. Jo rankos gniaužė vis stipriau ir stipriau. Nagai susmigo į odą.

Ji atsirėmė į atlošą. Tarsi pasiduodama.

Tuomet jis apglėbė ją abiem rankom ir prispaudė prie savęs.

– Atleisk man! – maldavo jis. – Žinoma, kad tai nebuvo tavo kaltė! Manau, jog žmonės, kurie nusižengia, patys privalo už tai atsakyti. Bet kad Nylsas… kad jis galėjo taip pasielgti! Nė žodžiu neprasitardamas man…

Jis atsiduso. Bet jos nepaleido.

Du vaikai, guodžiantys vienas kitą dėl senos nelaimės.

Dar ilgai jų neapleido mintys.

– Gatvės Tronjeme platesnės nei Bergene, – pasakė Dina, žvelgdama į šalį. – Užtat laivus iškrauti daug sunkiau, o įplaukti į fiordą ir iš jo išplaukti – tikra katorga.

Andersas buvo dėkingas už intarpą.

– Uostas per seklus! – pabrėžė jis.

Jie abu stebeilijo į storą dūmų stulpą, kylantį iš atplaukiančio garlaivio.

Jie važiavo siauru skersgatviu tarp skurdžių lūšnelių. Jiems skersai kelio nusvirduliavo jūreivis, o isteriška moteriškė šaukė storam ponui su pernelyg ankštu švarku, kad jam reikią paskubėti, nes garlaivis jau atplaukia. Jis švokštė lyg dumplės ir, be visa ko, pametė dėžę su skrybėlėmis. Jiedu iššoko priešais arklius, tarsi prašyte prašydamiesi pervažiuojami.

Karieta sustojo, ir vežikas gavo savo užmokestį. Likusią kelio atkarpą jie ėjo pėsti.

Netoli krantinių vėl pasirodė besikivirčijanti porelė. Moteriškė prigrasino keltininką nugabenti juos į laivą. Jie kliuvinėjo už valties suolelių. Vieną akimirką atrodė, kad nedidukė valtelė tuoj tuoj apvirs. Maža to, jiedu be perstojo barėsi ir kažką šūkalojo.

Trisdešimties uolekčių ilgio prieplauka su kasomis buvo pilnut pilnutėlė žmonių. Ilgainiui atsirado ne vienas pirmosios poros sekėjas, maldaujantis vieną ar kitą keltininką nuirti jį prie garlaivio, kol tas dar neišplaukęs. Mat laivas negalėjęs prisišvartuoti prie krantinės dėl gaisro pavojaus.

Andersas džiaugėsi galėdamas ant ko nors išlieti savo neviltį.

– Čia ne uostas, o kažkokia skylė! – burnojo jis, nors niekas jo nuomonės neklausė.

Dina stebėjo jį iš šalies, netardama nė žodžio.

Vyriškis su pakeltu mėsininko peiliu krantinės grindiniu basas nusivijo berniuką, kuris bėgo nusitvėręs romo butelį. Įsikišo policija ir juos abu sučiupo sukeldama daug riksmo ir triukšmo. Žmonės traukėsi nenorėdami į visa tai veltis. Kažko vos vos nenustūmė nuo krantinės lentų.