Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Andersas uždarė duris ir nuėjo su juo ant denio.

– Ji serga. Rimtai serga. Labai daug vemia ir kraujuoja. Tai skrandis. Kažkoks blogumas įsimetė į… į skrandį. Ji visiškai išsekusi. Vargšelė…

Antonas atsikrenkštė ir atsiprašė nežinojęs, jog tai buvę taip rimta. Bet jis visada sakydavęs, kad moterys laive…

– Ji galėjo numirti! – pasakė Andersas ir pririšo ant denio besivoliojančią statinaitę.

– Liepk jungai viską priraišioti, nes įkris jūron. Ir neliek tulžies! Tai nieko nepagelbės!

– Aš nežinojau, kad viskas… Kad buvo taip…

– Bet dabar žinai!

Andersas vėl sugrįžo į jutą. Tarsi nė kalbos negalėtų būti apie jo darbą ant denio.

Labiausiai suterštus lovos baltinius Andersas paslapčia išmetė už borto. Palaukė, kol audra kiek aprimo ir nebereikėjo visiems būti ant denio. Po to nutaikė momentą, kai niekas negalėjo matyti.

Baltiniai buvo nėriniuoti ir siuvinėti. Melsvas gumulėlis dingo amžiams.

Jie vienas kitam apie jį neužsiminė. Nė puse lūpų. Tačiau abudu jį matė.

Ji įsmeigė į jį porą vandens spalvos akių. Jis prisėdo šalia. Gulto bortelis buvo aukštas. Sėdėjo jis nepatogiai. Virš jų galvų dejavo takelažo lynai.

Jis pravėrė vieną apvalų langelį, kad įleistų mažumą gaivaus jūros oro.

Jai iš kaktos palei tamsius plaukus ir iš kaklo sunkėsi prakaitas. Aplink akis atsirado rusvi ratilai, kurių viduryje žvilgėjo akių lėliukės.

Ant abiejų gelstelėjusių skruostų pražydo po karštligišką raudoną dėmę. Tai nieko gero nežadėjo.

Per gyvenimą Andersas buvo visko prisižiūrėjęs. Sergančiųjų skorbutu, raupais ir raupsais. Jis žinojo, kad tokiais skruostais būna karščiuojantys ligoniai. Tačiau nieko nesakė. Tik suvilgė vandeniu skudurėlį ir nušluostė jai veidą ir kaklą.

Akimirksnį jos akyse šmėkštelėjo išraiška, kuri galėjo reikšti dėkingumą. Tačiau jis nebuvo tikras. Su Dina dėl nieko negalėdavai būti tikras. Vis dėlto jis išdrįso paimti jos rankas.

– Tu nieko neklausinėji? – sušnabždėjo ji.

– Ne. Tam ne visai tinkamas laikas, – tarė jis, nukreipdamas žvilgsnį.

– Bet tu nesi toks kvailas, kad nesuprastum?

– Ne, aš nesu toks kvailas…

– O ką darysi su tuo savo žinojimu, kai mes parplauksim?

– Nugabensiu Diną į krantą ir prižiūrėsiu, kad būtų pasirūpinta prekėmis bei laivu.

Jis stengėsi kalbėti ramiai.

– O tada?

– Ką tada?

– Kai jie paklaus, kas atsitiko Dinai?

– Tada aš pasakysiu, kad jai į skrandį buvo įsimetusi kažkokia negalia ir ji spjaudė kraujais. Kad kraujas bėgo iš abiejų galų. Kad dabar tai praėjo ir kad esu įsitikinęs, jog liga nelimpama!

Po tokios ilgos kalbos jis atsikrenkštė ir paėmė jos antrą ranką.

Gultą sudrebino virpulys. Kurs persidavė jam. Didele šilta banga. Buvo panašu, lyg ji verktų. Daugiau kūnu nei akimis. Nelyginant žvėris. Be garso.

Andersas jautėsi taip, lyg būtų ką tik priėmęs Komunijos sakramentą. Tarsi iš kažko būtų gavęs malonę.

Daugelį metų ji gyveno tame pačiame name kaip žmogus, rodantis vien pyktį ar užsispyrimą. Niekada negalėjai įtarti ją turint šiltesnių jausmų. Jis pamanė, kad jie visi buvo prie to pripratę ir jų nė kiek nestebino, kad taip blogai ją pažįsta.

Jis apglėbė ją iš naujo pažindamas save. Jam tai suteikė jėgų.

Jis galėjo išplaukti į bet kokią jūrą, bet kokiu Viešpaties siųstu oru. Nes pamatė tai, ką buvo verta patirti.

Jis panoro apverkti savo žuvusius tėvus. Ir Nylsą. Savo paties atkaklumą. Kurs padėjo jam tapti Reinsneso jektos škiperiu. Nors jis ir nekentė tos prakeiktos jūros. Kuri prarijo jo tėvus ir dėl kurios jis visą gyvenimą sapnuoja košmarus, kurių pabaigoje juos visus pasiglemžia milžiniška banga. Jis panoro apverkti Dievą! Kurs išplaukdamas su kiekvienu laivu gelbėdavo tik pats save.

Tačiau jis laikė ją apglėbęs, kol jai praėjo drebulys. Garsai nuo denio pasiekdavo juos tik kaip beprasmis tolimas aidas. Po didele, neaukštai kybančia rugpjūčio saule, kuri pagaliau ėmė šildyti juto stogą, žuvėdra rodės menka.

– Tu apsaugojai mane nuo atgailos bažnyčioje ir aiškinimosi dėl sangulio, – karčiai pasakė ji.

– Manau, tau tai negrėsė.

– Nedaug trūko, kad Stinė būtų duona ir vandeniu mitusi. Nes tai buvo antras kartas.

– Kas gi skaičiuoja kartus? Parodyk man nors vieną, kurs Viešpačiui būtų pakankamai švarus, kad galėtų skaičiuoti kartus, – tarė Andersas.

– Nylsas viską paneigė. Tad jie neturėjo kuo jo kaltinti.

– Nylsas miręs, Dina.

– Stinė gyvena su gėda!

– Niekas dabar jau to neatsimena. Negalvok daugiau apie tai. Viskas praėjo.

– Kai ką sodina ir į kalėjimą, – toliau kalbėjo ji.

– Tik jau ne dabar.

– Kaipgi. Kirstena Nilsdatter Gram gavo trejus metus kalėti Tronjeme už tai, kad nukirpo devyniolika avių, kurios priklausė kaimynui, ir iš svirno pasiėmė kiek sūdytos mėsos bei miltų… O Nylsas nusigvelbė visą kapitalą… Ir Stinę paliko su gėda…

Andersas suprato, kad jos galvelė nevisiškai šviesi.

– Aš nieko daugiau neturėjau, išskyrus Nylsą… – sumurmėjo jis tarsi pats sau.

Tuomet ji staiga atsipeikėjo.

– Tu turi mane, – tarė ji ir su stebėtina jėga spustelėjo jam ranką. – Tau neteks gailėtis… dėl nieko, Andersai!

Jiedu pažvelgė vienas kitam į akis. Tarsi sutvirtindami paktą.

Kai jie įsuko į Tjelsuną, dar niekas nebuvo išdrįsęs jų varginti. Jis visiems davė suprasti, jog mirtis jau buvo žengianti per slenkstį. Bet apsigręžė tarpduryje.

O virėjas, kuris vienintelis turėjo leidimą įeiti su sriubos kaušu ir vandeniu, bet kam galėjo paliudyti, jog Dina buvo tokia paliegusi ir silpna, kad su niekuo nekalbėjo.

Priartėję prie juto, vyrai eidavo kone ant pirštų galų. Storžieviškos šnekos ir džiaugsmas, išvydus gimtuosius krantus, buvo gerokai prislopę. Jie kūrė planus, kaip reikės nugabenti ponią į krantą.

Andersas padėjo jai atsisėsti gulte, kad ji galėtų matyti bent lopinėlį pasaulio.

Gamta buvo apsunkusi nuo vėlyvos vasaros vaisių. Dinos aruodai buvo tušti.

Staiga kažkur jūroje jie išvydo ant stulpų stypsant namelį.

– Tai pirklio Kristenseno krautuvė ir prieplauka. Kartą į pasaulinę parodą Paryžiuje jis nusiuntė žieminių miežių partiją! Sumanus vyrukas! Etiketėje jis užrašė: „Žiemkenčiai iš 68,5 laipsnių šiaurės platumos“, – pasakojo Andersas.

Dina blausiai šyptelėjo.

Kai jie priartėjo prie Santorvo, Andersas norėjo išlipti į krantą daktaro. Bet Dina sušnypštė:

– Iš jo tebus tiek naudos, kad apie mano ligą paleis paskalas, – pasakė ji.

– O jei numirsi, Dina? Jei prasidės naujas kraujoplūdis?

– Vadinasi, taip lemta, – tarė ji.

– Neskleisk erezijų! Kiek man žinoma, daktarai neturi teisės plepėti.

– Žmonėms tik duok pakalbėt, ir nesvarbu, turi jie teisę, ar ne.

– Tavęs, Dina, neperkalbėsi! O tu nesibaimini dėl savo sveikatos? Ar nebijai mirties?

– Nedavinėk kvailų klausimų, Andersai…

Jis stovėjo kajutės viduryje ir dar valandėlę žiūrėjo į ją. Jeigu ji kartais apsigalvotų. Tačiau ji nė nepramerkė akių. Galiausiai jis išėjo uždarydamas duris.

Plaukiant Vogsfiordu, ji ėmė atsigauti. Galėjo jau sėdėti tiesia nugara. Tačiau karštligiškos dėmės neišnyko. O akys buvo nelyginant apsiblausęs stiklas.

Beržynus šlaituose tvėrė balti, saulės nublukinti paplūdimiai. Pro šalį nerūpestingai plaukė mažos salelės ir kalnų viršūnės. Į laivo šonus pliuškeno nedidelės bangelės.