Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Porą kartų ji snūstelėjo. Tačiau viršum jos pakibo Jertrūdos galva su dideliu tamsiu šauksmu, o kai ji atsibudo, jos gultą buvo apsupę tiršti ir troškūs garai. Po to ji stengėsi atsispirti miegui.

Aš esu Dina, kuri mato ką tik užgimusio beržo lapo nervus. Bet dabar ruduo. Olinė konservuoja mano kraują ir pilsto į butelius. Ji gerai užglaisto kaklelius ir sako, kad kraują reikia nunešti į rūsį žiemai. Žali buteliai sunkūs ir prisisotinę. Mergos neįveikia panešti daugiau kaip vieno butelio iš karto.

Vyrai buvo puikiai nusiteikę. Grįžtant nusistovėjo gražus oras. Kiekvienas buvo pasinėręs į savo mintis. Jūra raibavo smulkiomis bangelėmis, o dangus buvo aptrauktas tiršta grienele. Toji balta riebi grienelė supo vien kalnus, tad netrukdė prasiskverbti nė vienam saulės spindulėliui. Palei įlankėles ir kyšuliuose augo miškai. Nuo lietaus sodriai žali. Stranstedas, stovintis Larsneso kyšulyje, tingiai pasirąžė, o bažnyčia tarp visos žalumos ir žydrynės priminė ramų baltą milžiną.

Vėliava išdidžiai suplazdėjo ore, kai aplenkę kyšulį jie prieš akis išvydo Reinsnesą. Nuo kranto kažkas jau pamatė juos įplaukiant į sąsiaurį.

Andersas pabandė Dinai sušukuoti plaukus. Tačiau turėjo nuleisti rankas. Jie paslėpė plaukus po skrybėle.

Vaikinai norėjo paguldyti ją ant žuvų neštuvų. Kad galėtų ją nunešti į krantą. Tačiau ji atsisakė.

Kai jie išvydo ją išsvyrinėjant iš juto, ant Anderso kaklo sunkiai nusvarinta ranka, suprato, kad tai rimta. Nes niekas nebuvo matęs tokios Dinos.

Ji priminė jūros paukštį, kuris išsprūdo į laisvę ilgai spurdėjęs tinkle. Skrybėlė nuslydo ant šono. Per daug didelė ir elegantiška, kad galėtų kęsti pažeminimą, kai jos savininkę vyrai kelte įkėlė į valtį ir kaip kokį negyvą daiktą nugabeno į krantą.

Buvo matyti, kaip ji iš paskutiniųjų stengiasi atrodyti oriai. Bet tai tik atskleidė jos bejėgiškumą. Vyrai nusigręžė į šalį, kad jai būtų lengviau.

Andersas prilaikė ją žengiančią per dumbliais apneštus, slidžius akmenis. Akimirką ji stabtelėjo atsidūrusi tarp tyliai stebinčių žmonių. Užsispyrusi lyg ožka, kuri pamatė kelis žalios žolės stiebelius aukštai ant uolos. Po to žengė toliau.

Motušė Karena pamojo nuo suolelio sode. Stinė stovėjo atsukusi veidą saulei. Benjamino įdegusios rankutės susirado Dinos sijono klostes. Andersas stovėjo šalia.

Bet Tomas tūnojo arklidėje.

Į krantą išlipo jūrininkai. Juos pasitiko sveikinimo šūksniais. Tačiau buvo justi kažkoks slogulys. Visų akys krypo į Diną.

– Kas atsitiko?

Andersas ėmėsi aiškinti. Ramiai. Tarsi iki smulkmenų būtų surepetavęs, kol atplaukė sąsiauriu. Ranka, prilaikanti Diną, nevalingai virpėjo.

Tada jos ištiesė rankas ir ėmė ją glėbesčiuoti. Stinė. Moterys. Atrodė, tai ją dar labiau susilpnino. Kojos nebenorėjo laikyti. Jai slystant pūslėtaisiais guveiniais, kurie dengė akmenis, nuvilnijo tylūs atodūsiai.

Ji grįžo namo.

Dina buvo paguldyta į lovą Stinės priežiūrai. Galų gale vyriškiai tapo laisvi.

Andersas jautė, kad jam nuo pečių nukrito našta. Jos būta sunkios. Jis buvo įveikęs ne vieną audrą, išgelbėjęs ne vieną žmogų nuo pražūties jūroje. Tačiau nieko panašaus į šią kelionę nebuvo patyręs.

Andersas niekada nepasakodavo apie savo bėdas, tad jam nesunku buvo nutylėti ir šią. Dinos vardu jis ėjo pirklio ir jektos škiperio pareigas. Ji juk gulėjo išimtininkų troboje ir negalėjo pati tuo užsiimti.

Jo rūpesčiu nuo kranto buvo atgabentos prabangiosios dovanos. Išsaugotos per audrą. Iš Bergeno ir Tronjemo. Pakai ir dėžės.

Visi negalėjo atsigėrėti Stinės siuvamąja. Išlenktu metaliniu korpusu, kurį ženklino Willcox & Gibbs , ir rinktinio riešutmedžio staleliu. Tokią ji buvo mačiusi laikraščio skelbimuose už 14 talerių.

Stinė buvo lyg nesava. Bėginėjo iš kambario į kambarį skėsčiodama rankomis. Veidas degte degė, ir ji jau keturis kartus buvo užsukusi pas Diną padėkoti ir pasakyti, kad nereikėjo tokios didelės dovanos.

Reinsneso kambariai ūžė nuo linksmų sugrįžtuvių. Žvilgėjo ir skambčiojo stiklai. Šlamėjo vyniojamasis popierius, trinksėjo durys ir šiugždėjo plonučiai suknelių šilkai.

Kaip ir dera, buvo skanaujama rudojo cukraus ir kavos. Gobiamasi, žavimasi skaromis ir šaliais, kuriuos puošė ilgi kutai ir raudonos rožės, ir su jais staipomasi. Segamos, išsegamos ir įsegamos kitoje vietoje sagės.

Trobelninko berniukas, kuris į jūrą buvo išplaukęs pirmą kartą, turėjo nemažai iškentėti, nes jam būnant Bergene ėmė kaltis barzda. Jis nuraudo ir buvo besprunkąs, bet merginos jį sulaikė ir norėjo išversti kišenes, ieškodamos riestainių iš Bergeno.

Hana glaudė prie savęs lėlę liūdnu baltu veidu. Lėlė turėjo raudoną aksominę suknelę, apsiaustą ir kepuraitę. Galva ir galūnės buvo medinės ir judėjo. Hanai sukiojantis, jos linksmai barškėjo po lėlės drabužiais.

Benjaminas dovanų gavo garo mašiną, pritvirtintą prie medinės lentelės. Su profesionalia Anderso pagalba ji kambaryje spjaudė garus ir dūmus. Tačiau Benjaminui nerūpėjo garo mašina, kūrenama ne Dinos.

Dėžutė su Bergeno riestainiais keliavo ratu tol, kol ištuštėjo. Kieme iš dėžės, išklotos medžio drožlėmis, buvo išpakuotas naujasis pietų varpas ir pamautas ant tekėlo ašies, kad galima būtų išbandyti skambesį.

Benjaminas suskambino varpu. Kelis kartus. Žmonės stovėjo aplink ir šypsojosi. Motušė Karena tarsi nėriniuota lėlė rymojo trobos lange. Užsikrėtusi bendra nuotaika.

– Labai jau skardžiai bambina, – pasakė Olinė, skeptiškai vertindama varpą.

Andersas paaiškino, kad garsas pasikeis, kai varpas bus pakabintas į vietą, virš svirno stogo. Jo nuomone, jis skamba geriau, kai kabo ant medinės sijos.

Tuo pat metu jis dirstelėjo į Dinos kambarėlio pusę. Langas buvo praviras, jame plaikstėsi balta nertinė užuolaida. Ji buvo užkibusi už grubių lentų lauko pusėje ir, matyt, bandė ištrūkti.

Į galvą jam atėjo keista mintis, kad būtų gaila užuolaidos, jei vėjas ją sudraskytų…

Tądien Tomas niekur nesirodė. Savaitėmis jis ieškojo nusiraminimo. Tad širdį nebe taip maudė. Iš tiesų jis visada panašiai jausdavosi, kai jekta grįždavo namo po ilgos kelionės.

Dideliame dvare turėdavo likti vyrų lauko darbams, kai jūrininkai išplaukdavo savo keliais. Į Bergeną ir į Tronjemą! Sugrįžę namo, jie tapdavo didvyriais!

Tomas buvo užsiėmęs neatidėliotinais darbais arklidėje ir tvarte. Neklausinėjamas jis nekalbėjo apie tai, kaip sekėsi ūkyje. O klausinėti niekas iškart nepuolė.

Jis matė ją einant į savo trobą. Tokią baisiai svetimą. Be veido ir be akių. Sulinkusią, varganą žmogystą. Į jį sukibo geležiniai nagai ir aštrūs meškerės kabliukai.

Visą laiką, kol buvo švenčiamos sugrįžtuvės, Tomas sukinėjosi netoli Stinės. Kad pasiklausinėtų apie jos būklę. Apie tai, kas buvo blogai. Ar teisybę kalba, kad ji vėmusi nuo jūrligės ir per audrą Folhave visai susidirbusi skrandį.

O Stinė linksėjo. Viskas teisybė. Blogiausia jau praeityje. Ji duosianti Dinai nuoviro iš šaknelių, kurias ką tik surinkusi. Ji pagysianti… pamažu.

Juodos drėgnos akys žiūrėjo kiaurai, jo nematydamos. Slėpė visas jos mintis po septyniais užraktais ir devyniomis jūromis.

11 skyrius

JEIGU TEISUS GAUNA ATLYGINIMĄ ŽEMĖJE, JUOGI LABIAU BEDIEVIS IR NUSIDĖJĖLIS!

(Pat 11, 31)

Per kitas dienas netrūko darbo gabenant prekes į krantą, paskirstant jas adresatams, perkraunant arba dėliojant į vietą.