Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Taigi, taigi… Taigi, taigi, – murmėjo motušė Karena, vis glostydama jai plaukus. – Meilė yra gryna beprotybė. Tokia ji buvo visais laikais. Ji nepraeina. Ji nepraeina netgi tada, kai ją lydi kasdienybės ir audrų išbandymai. Ji atneša skausmą. Kai kada dar blogiau…

Atrodė, tarsi ji kalbėtų sau pačiai ar ketinei krosnelei. Pamažu vedžiojo žvilgsniu po visą kambarį ir perkėlė svorį ant vienos kojos, bandydama pailsinti kitą.

Galų gale prisėdo ant ranktūrio.

Netikėtai Dina apkabino ją ir užsitraukė ant kelių, ėmė sūpuoti.

Senutė lyg maža mergaitė liko sėdėti talpiame skraite.

Jos viena kitą sūpavo. Jų šešėliai šoko ant sienos, o ugnis pamažu blėso.

Motušė Karena pasijautė taip, tarsi vėl būtų buvus jauna ir sėdėjus valtelėje, kuri plukdo ją į galeasą8, jai pirmąkart keliaujant į Vokietiją su savo mylimu vyru. Ji uodė jūros ir dervos kvapą, kai, apsitaisius kyku ir kelioniniu kostiumu, dar sykį plaukė Tronjemo fiordu.

– Mano vyro buvo tokios švelnios lūpos, – svajingai tarė ji ir leidosi sūpuojama.

Užsimerkusi ji palengva maskatavo kojomis.

– Jo buvo tokios švelnios garbanos, – pridūrė ji ir nusišypsojo gyslelėmis po užvertais vokais. Svajonėms jos suteikė rausvą virpėjimą.

– Kai pirmą kartą keliavau į Hamburgą, laukiausi jau antras mėnuo. Bet niekam nesakiau nė žodžio bijodama, kad manęs nepaims kartu. Nėštumą jie palaikė jūrlige, – pasakė ji, apimta atsiminimų ir juoko kunkulų.

Dina prigludo prie motušės Karenos kaklo. Dar giliau suglėbė ją į skraitą ir tvirtomis rankomis ritmingai siūbavo.

– Pasakok, motuše Karena! Pasakok!

Apie namo kertes dūko vėjas. Žiema jau čia pat. Dviejų žmogystų, sėdinčių ant kėdės, šešėliai sienos tamsybėje susiliejo į vieną. Jakobas kantriai sėdėjo šalia, tačiau ramybės nedrumstė.

Tuo metu meilė nepaliaujamai naršė po Rusijos vieškelius, Rusijos miškus ir didmiesčius.

– Bet aš juk negaliu pirštis, motuše Karena! – staiga su neviltim šūktelėjo ji, įsiterpdama į pasakojimą apie tai, kaip jiedu atvykę į Hamburgą ir paaiškėję, jog ji nėščia, o Jakobo tėvas lyg šieno maišą švystelėjęs ją į orą ir sugavęs taip, tarsi ji būtų buvusi iš trapaus stiklo.

Motušė Karena, paskendusi savo mintyse, sumirksėjo.

– Pirštis?

– Taip, jei Levas sugrįžtų!

– Žinoma, kad Jakobo našlė gali pirštis tam, su kuriuo drauge nori eiti per gyvenimą. Kaipgi kitaip! Žinoma, kad gali pirštis!

Jakobas po tokio senutės pareiškimo sunerimo ir spruko per sieną.

– Bet jeigu jis pasakys ne?

– Jis nepasakys ne!

– Bet jeigu?

– Tuomet reikš, kad vyriškis turi rimtų priežasčių, kurios man nežinomos, – tarė ji.

Dina palenkė galvą prie senosios.

– Ar manai, kad man reikia jo nepaleisti?

– Taip, negali juk leisti, kad meilė praeitų pro šalį, ir nepajudinti nė piršto.

– Bet aš jo ieškojau.

– Kur? Maniau, kad lauki iš jo gyvybės ženklų. Kad dėl to nerimsti lyg žvėris narve.

– Aš dairiausi jo ir Bergene, ir Tronjeme… – graudžiai tarė Dina.

– Suvesti jus galėjo nebent laimingas atsitiktinumas.

– Taigi…

– Ar žinai, kur jis galėtų būti?

– Galbūt Vardėhuse arba toliau į rytus…

– Ką jis ten veikia?

– Šito aš nežinau.

Akimirką buvo tylu. Tada motušė Karena pasakė tvirtu balsu:

– Manau, kad balsingasis rusas sudarkytu veidu grįš! Įdomu, kur jis gavo tą randą?

Johanui paštu buvo išsiųsta nemaža pinigų suma. Kaip išankstinė palikimo išmoka. Tiksliai įvertinta liudininkų akivaizdoje.

Motušė Karena parašė laišką. Laikydama tai giliausioje paslaptyje. Prašė, jei įmanoma, surasti Levą Žukovskį. Tačiau jis buvo dingęs be pėdsakų.

Užsiėmusi detektyvo darbu Dinos ir Reinsneso labui, ji pasijuto žvali ir svarbi. Ji net ėmėsi mokyti Benjaminą su Hana rašymo ir skaitymo, o Diną priprašė pamokyti juos skaičiuoti.

Taip ir slinko žiema su sniego pusnimis, žvakių šviesa, kalėdiniais rūpesčiais ir darbais išruošiant vyrus į Lofoteną.

Vieną dieną Dina užėjo į arklidę. Susirado Tomą.

– Gali pasiimti keletą laisvų dienų ir šįmet su Andersu plaukti į Lofoteną, – netikėtai prakalbo ji.

Langai buvo apšerkšniję. Iš vidaus arklidės duris šerkšnas išmargino raštais. Pastato kertes gairino vėjas.

Bet Tomas niekur nenorėjo keliauti. Jis įbedė vieną mėlyną ir vieną rudą akį į Diną ir dalino arkliams pašarą.

– Tomai, – švelniai tarė Dina, tarsi ji būtų motušė Karena, – negali visąlaik alintis Reinsnese!

– Dina mano, argi aš alinuos?

– Tu niekur nekeliauji. Nieko nematai.

– Vasarą aš ruošiausi į Bergeną. Iš to nieko…

– Ir todėl dabar atsisakai Lofoteno?

– Aš netinku Lofoteno žūklei.

– Kas taip sako?

– Aš!

– Ar ilgai dar pyksi už tai, kad nepatekai į Bergeną?

– Aš nepykstu. Paprasčiausiai nenoriu būti išsiunčiamas iš namų tada, kai mano buvimas čia ima tave varginti! – vos girdimai pasakė jis.

Suraukta kakta ji išėjo iš arklidės.

Kai tais metais Andersas išplaukė į Lofoteną, Dina negalėjo rasti sau vietos. Nenustygdama vaikštinėjo po išimtininkų trobą ir neturėjo su kuo pasidalinti ropine vyno ar pasimėgauti cigaru.

Ji ėmė keltis apyaušriu ir griebtis darbo. Arba atsisėsdavo su Jertrūdos knyga prie lempos. Skaitydavo ją be didelio džiaugsmo. Taip, kaip rudenį iš kalnų varomos avys arba kopiama į stačius šlaitus, nes reikia.

Jertrūda pasirodydavo retai. O jei ateidavo, tai su savo didžiuoju riksmu. Per kambarį košdavo vėjas. Užuolaidos viduje stodavosi piestu, o stiklai virpėdavo. Tuomet Dina apsirengusi eidavo į Andreaso prieplauką guostis ir būti guodžiama.

Ji nešdavosi perlamutru švytinčią kriauklelę. Pamažu vartaliodavo ją tarp pirštų, kol žibintas rytiniame sandėlio kampe ratu apibrėždavo Jertrūdą. Ten nuo lubų vienas prie kito driekėsi tinklai. Sunkūs kaip liūdnos mintys. Stipriais ritmiškais lyžčiojimais bangos siekdavo grindų lentas.

Kartais ji sėdėdavo stiklinėje verandoje ir gerdavo vyną. Kol mėnuo apgirsdavo ir ji nebeišsilaikydavo kėdėje.

Kartu su šviesa sugrįžo ir Johanas. Jo žodžiais tariant, geriau jau būti Reinsnese ir mokyti vaikus, negu stipti tarp svetimų, kuriems neduota nei išsiauklėjimo, nei tikėjimo Dievu. Bet jo lūpos virpčiojo, o akys nejučiom krypo į Diną.

Motušė Karena pasibaisėjo, kad jis be niekur nieko nusišalino nuo tarnystės Viešpačiui.

Johanas manė turįs pateisinamą priežastį. Jis sirgo. Kosėjo jau kelintas mėnuo ir nebegalėjo gyventi skersvėjuotoje klebonijoje. Turėjo tik vieną tinkamą krosnį, ir tą pačią virtuvėje. Negi turįs sėdėti su tarnaite virtuvėje ir ten rašyti pamokslus bei tvarkyti tarnybinę korespondenciją?

Ir motušė Karena suprato. Visa tai ji išdėstė laiške vyskupui, o Johanas pasirašė.

Benjaminas šalinosi suaugusiųjų. Vaikščiojo rūškanas. Rodė niaurią visažinystę, kuri iki beprotybės erzino Johaną. Bet kai norėdavo, būdavo imlus mokslams ir atidus. Savo džiaugsmais jis dalinosi tik su trimis žmonėmis. Stine, Oline ir Hana. Atstovaudamos trims kartoms, jos skirtingai, tačiau labai visapusiškai atitiko jo poreikius.

Vieną dieną Stinė užklupo jį be galo įtemptai tyrinėjantį apatines Hanos kūno dalis, o Hana savo ruožtu užsimerkusi tylutėliai gulėjo jų bendroje lovoje.

Akimirksniu buvo nuspręsta, kad Benjaminas miegos atskirame kambaryje. Jis liejo graudžias ašaras daugiau dėl išskyrimo negu dėl gėdos, kurią buvo norima jam primesti.