Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Stipri lentinė pertvara, einanti išilgai borto tarp juto ir laivapriekio kajutės, saugojo krovinį nuo jūros ir lietaus.

Stiebas buvo Jakobo pasididžiavimas. Pagamintas iš vieno medžio kamieno, jis styrojo aukštai virš borto. Jakobas pats vyko į Namsosą jo išsirinkti. Stiebą laikė šeši vantai, be to, dar fordūnai ir štagai. Apačioje, ant kilio, jis buvo įstatytas į galingą medžio trinką.

Rėjinė burė buvo 12 metrų pločio ir 16 metrų ilgio. Jeigu prireikdavo sumažinti burės plotą, būdavo sutraukiami rifai. Per smarkią audrą dažnai tekdavo nuleisti visą burę.

Tačiau reikalui esant, galima buvo iškelti ir topburę. Tuomet visa įgula supuldavo tempti talės.

Ant vėliavos stiebo laivagalyje tebekabojo senoji danų vėliava su norvegišku liūtu. Tai buvo daroma motušės Karenos garbei. Ji niekaip negalėjo susitaikyti su tuo švedų Oskaru. Tvirtindavo, niekada per daug į tai nesigilindama, jog jis esąs pernelyg lengvabūdiškas. Su Andersu ne kartą ta tema diskutavo. Tačiau danų vėliava ir toliau plevėsavo jektoje „Motušė Karena“, nors iš to buvo nuolat šaipomasi visoje pakrantėje plaukiant į pietus Bergeno link. Jos norų buvo paisoma, nes susipykęs su krikštamote galėjai prisišaukti kokią nelaimę.

Šturmanas buvo vardu Antonas Donsas. Tvirtai sudėtas, neaukštas vyriškis nestokojo aštraus proto, o juo labiau humoro jausmo. Tačiau neatsirasdavo nė vieno, kuris išdrįstų jam per nosį braukyti. Mat charakterį turėjo dvilypį. Ir kasmetiniai įniršio protrūkiai dažniausiai ištikdavo jį kelionėje į Bergeną. Ypač jeigu koks vyrukas pasirodydavo esąs sukčius ir menkysta.

Girtuokliauti jūroje buvo mirtina nuodėmė. Reikalui esant, jis pats ir prilupdavo tokį valkatą. Niekada nelaukdavo, kol vargšas tiek prasiblaivys, kad galėtų gintis. Tad vienerios pagirios Antono Donso vadovaujamoje „Motušėje Karenoje“ būdavo tokios pat sunkios kaip septynerios sėdint pas krosnį su žmona.

Geri šturmanai nesimėtė, todėl Antoną Donsą vertėjo tausoti. Ėjo kalbos, kad pakrantę pažįsta ne blogiau kaip pastorius Bibliją.

Jis buvo gana tylus ir santūrus pučiant ramiam vėjui, tačiau kilus audrai dažniausiai eidavo išvien ir su blogosiomis, ir su gerosiomis jėgomis.

Žmonės kalbėjo, kad kartą jaunystėje jis nesėkmingai užplaukęs ant uolos ir prasėdėjęs ten tris paras, kol jį kažkas surado. To pakakę visam gyvenimui.

Manevruoti tokia didele jekta, turinčia nemažą takelažą, buvo menas. Ypač kai pakilęs stiprus vėjas nežmoniškai ištempdavo bures. Čia jau ir Dievas nepadėtų, jei neturėtum patyrusio šturmano. Tokio, kuris nusimanytų apie burių rifus, povandenines uolas ir sugebėtų nustatyti vėjo kryptį.

Buvo pasakojama, jog kartą Antonas jekta iš Bergeno į Tromsę nuplaukęs per šešias paras. „Tam vien palankaus vėjo neužtektų“, – krizeno Andersas.

Benjaminas stovėjo ant lango išimtininkų troboje ir žiūrėjo į sumaištį prie „Motušės Karenos“. Jis buvo įtūžęs ir nepaguodžiamas.

Dinos kelioninė skrynelė jau buvo nuplukdyta į laivą ir pastatyta kajutėje. Dina rengėsi išplaukti kaži kur toli į Bergeną! Tai buvo nepakeliama.

Dina privalėjo būti Reinsnese. Kitaip viskas griūna.

Jis puolė ją visais įmanomais būdais. Verkė ir plūdo. Nuo tada, kai sužinojo ją išvykstant, visą berniuko kūnelį lyg drugys krėtė.

Ji nesijuokė iš jo įniršio. Tik tvirtai suimdavo dešine ranka už sprando ir suspausdavo netardama nė žodžio.

Iš pradžių jis nesuprato, ką tai reiškia. Bet paskui jam pasidarė aišku, jog tai turėjo būti savotiška paguoda.

Ji nežadėjo nupirksianti jam kokių nors daiktų, nežadėjo greitai sugrįšianti. Nesakė, jog jai būtina išvažiuoti.

O kai jis išpyškino, kad nė viena moteris neplaukia į Bergeną, ji tik pasakė:

– Taip, Benjaminai, nė viena moteris neplaukia į Bergeną.

– Tai kodėl Dina turi plaukti?

– Todėl, kad ji taip nusprendė, Benjaminai. Kol manęs nebus, gali gyventi mano troboje ir saugoti violončeles.

– Ne, Dinos troboje yra numirėlių.

– Kas taip sakė?

– Olinė.

– Gali perduoti Olinei, kad ten ne daugiau numirėlių, negu jų telpa jos antpirštyje.

– Nylsas pasikorė troboje ant sijos!

– Teisybė.

– Tada ten turi būti numirėlis.

– Visai ne. Jį juk nukabino, paguldė į karstą ir išvežė į kapus.

– Ar tikrai?

– Taip. Negi neatsimeni?

– Iš kur Dina žino, kad numirėlis nebesugrįš?

– Ji gyvena troboje ir mato tą siją dieną naktį.

– Bet tu sakei, kad Jakobas visada čia būna, nors jis ir miręs…

– Tai visai kas kita.

– Kodėl?

– Jakobas yra tavo tėvas, vaikeli. Jis negali pasitikėti, kad angelai vieni sugebės tave, tokį laukinuką, apsaugoti.

– Aš nenoriu, kad Jakobas čia būtų! Jis taip pat numirėlis! Liepk jam plaukti su tavim į Bergeną!

– Man gali būti daug vargo su juo. Bet aš taip ir padarysiu – dėl tavęs. Aš jį pasiimsiu!

Berniukas nusišluostė snarglį ir ašaras į švarių marškinių rankovę – pamiršęs, kad Dinos tokie dalykai nejaudina. Už tai pykdavo Stinė.

– Bet Dina juk dar gali apsigalvoti ir likti namuos! – subliuvo jis pastebėjęs, kad pokalbis pakrypo jam netikėta linkme.

– Ne.

– Tada aš nuvažiuosiu pas lensmaną ir pasakysiu, kad tu išplauki, – išrėžė jis.

– Lensmanui tokie dalykai nerūpi. Pasiraitok rankoves ir padėk man nunešti štai šią dėžę su skrybėlėmis, Benjaminai.

– Aš ją išmesiu į jūrą!

– Neverta.

– Vis tiek išmesiu!

– Aš girdžiu.

Jis pastvėrė dėžę abiem rankom ir nesitverdamas pykčiu ėmė ją tempti grindimis durų link.

– Kai tu grįši, manęs čia nebus, – triumfuodamas pasakė jis.

– Kurgi tu būsi?

– Nesakysiu!

– Tada man bus sunku tave surasti.

– Gali atsitikti, kad aš būsiu miręs!

– Tai būtų trumpas gyvenimas.

– Man nusispjaut.

– Į gyvenimą niekam nevalia spjaut.

– O man nusispjaut! Aš vaidensiuos! Atsimink.

– Aš tikiuosi, nes tada galėsiu tave matyti.

Jis vis dar šniurkščiojo nosimi, kol jie ėjo į prieplauką, kranto pašiūrių link.

Beveik priėjus būrelį žmonių, kurie stovėjo ir laukė, kad galėtų pamojuoti išplaukiantiems, jis gailiu balseliu paklausė:

– Kada tu grįši namo, Dina?

Ji pasilenkė prie jo ir vėl kietai suėmė už sprando, o laisvąja ranka pakedeno jam plaukus.

– Dar nesibaigus rugpjūčiui, jei palinkėsi mums gero vėjo, – žvaliai atsakė ji.

– Aš Dinai nemojuosiu!

– Per daug būtų iš tavęs to reikalauti, – rimtai pasakė Dina ir atgręžė jo veidelį į save. – Gali eiti paspardyti akmenų, tai padeda.

Taip jie išsiskyrė. Jis neapkabino jos. Tik nubėgo tolyn įkalnėn. Marškinėlių skvernai buvo jo sparneliai.

Tą dieną jis nenorėjo matyti Hanos.

Vakare jis buvo nesukalbamas, o galiausiai pasislėpė, ir visi turėjo eiti jo ieškoti. Jis buvo išbartas ir susilaukė nemaža dėmesio. Paskui leidosi paguodžiamas ant Stinės kelių.

– Dina šlamštas! Man ji nė kiek nerūpi! – bambėjo jis tol, kol užmigo.

Metų pradžioje „Motušė Karena“ dar buvo išplaukusi į jūrą. Andersas žvejojo prie Lofoteno salų. Ten jis aprūpino žuvimi Helgelano ir Saltdaleno gyventojus.

Jis aptarnavo dvidešimt laivų kompanijų ir į namus parsivežė nemažą žuvų, ikrų ir kepenų krovinį. Taip pat buvo išnuomojęs laivą porai laivų kompanijų ir už tai gavo savo pajų.

Dina patenkinta kumštelėjo jam į pašonę, kai jis parplaukė į namus. Jie suprasdavo vienas kito ženklus.