Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Kur tavo turtas, Johanai?

– Aš valdau Reinsnesą, – išsiblaškęs tarė Johanas ir linktelėjo galva, kad jis skaitytų toliau.

– Ne, Reinsnesas priklauso Dinai, – kaip kirviu nukirto berniukas.

– Taip, Reinsnesas priklauso Dinai ir man, – trumpai pasitaisė Johanas.

– Jūs gi nevedę!

– Ne, ji buvo ištekėjusi už Jakobo, kuris yra mudviejų tėvas.

– Bet Dina nėra tavo motina?

– Ne, bet mes drauge prižiūrime ir valdome Reinsnesą.

– Man dar neteko matyti, kad tu Reinsnese ką nors prižiūrėtum, – lakoniškai atsakė berniukas ir su trenksmu užvertė katekizmą.

Johanas skėlė jam antausį net nespėjęs susivokti, ką daro. Benjamino skruoste liko raudona žymė. Berniuko akys virto dviem juodomis sagutėmis.

– Tu atsiimsi už tai! – sušnypštė jis ir išlėkė pro duris. Hana nusliuogė nuo kėdės ir kaip šešėlis nubėgo pavymui.

Johanas liko stovėti šalia kėdės pusiau sugniaužta dešine ranka, jausdamas delne tvilkinantį skausmą.

Johanas suprato, jog šito reikalo nebegalima vilkinti. Jis išsitraukė laišką su karališkuoju antspaudu ir leidosi į liūdnus savo gyvenimo apmąstymus.

Jam reikėjo nuspręsti: pasitenkinti siūloma vieta ar toliau leisti dienas Reinsnese. Turint išlaikytą pastoriaus egzaminą ir šviesią galvą.

Lensmanas buvo aiškiai pasakęs, kad suaugusiam vyrui iš geros šeimos per prastas užsiėmimas mokytojauti pamotės namuose. Ir Johanas iškart susigūžė nė nebandydamas atsikirsti. Ingeborgos ir Jakobo sūnus niekada neišmoko gintis.

Johanas parašė, jog priima pasiūlymą. Jis stengėsi neturėti reikalų kontoroje ir nepasilikti su Dina dviese.

Paskutinėmis dienomis ir atsisveikinimo vakarą Dina su Johanu buvo svetimi vienas kitam. Jis nuėjo prie durų ir į nieką nežiūrėdamas burbtelėjo, kad išvyksta ryte. Andersas ir motušė Karena sėdėjo sumišę. Apsisprendimas priimti pasiūlymą įvyko pernelyg staigiai. Oras buvo alsus.

Stinė pakilo iš vietos, priėjo prie juodais rūbais vilkinčio blyškaus vyriškio ir abiem delnais sugriebusi jo ranką žemai nusilenkė.

Susijaudinęs Johanas nusigręžė ir išėjo iš kambario.

Tuoj pat pakilo Dina ir netarusi nė žodžio išsiskubino paskui jį. Pasivijo jį lipantį laiptais. Žaibo greitumu atsidūrė prie jo ir sugriebė už drabužių.

– Johanai!

– Taip!

– Man atrodo, mes ne iki galo išsikalbėjome.

– Gali būti.

– Eikš! Eime kartu…

– Ne, – sušnabždėjo jis ir apsižvalgė, tarsi sienos turėtų ausis ir akis.

– Johanai, – pašaukė ji.

– Dina, tai buvo labai didelė nuodėmė…

Jis žengė žingsnį. Laiptais aukštyn. Palipęs aukštėliau atsigrįžo ir pažvelgė į ją. Buvo permirkęs prakaitu. Tačiau išgelbėtas.

Nuo to laiko ji tapo jam šventa kekše. Jo geismų simboliu. Ji pasiliks Reinsnese ir viską valdys, o jis iškeliaus iš namų tarnauti Viešpačiui, kaip norėjusi jo motina. Nuodėmę jam teks pasiimti ir už ją atgailauti. Bet kadangi ji buvo tokių netramdomų juslių, tokia aistringa ir negalvojo apie tai, kad atstojanti jam motiną, jis sau atleido. Galbūt Viešpats suprato, kad žmogaus valia atsispirti pagundai turi ribas.

Kitą dieną jis išplaukė garlaiviu. Dina taip pat palydėjo jį iki kranto. Tai buvo retas įvykis. Ji elgėsi taip, tarsi jis būtų išvykstantis svečias.

Johanas įlipo į valtį ir atsisveikindamas kilstelėjo skrybėlę. Tada krautuvės Peteris atstūmė valtį nuo kranto.

Benjaminas turįs pasibelsti, kai nori aplankyti Diną. Taip Stinė sakė. Keletą vakarų po to, kai Dina su visa savo manta persikraustė į savo trobą, jis verkė ir nenorėjo eiti miegoti. Vėliau griebėsi apsukrios strategijos. Visą savo išmonę ir visą žavesį skyrė tam, kad išnaudotų visas paeiliui jam dar likusias namuose moteris. Pradėjo nuo Stinės, kuri jį kiaurai permatė ir ramiu žvilgsniu priversdavo paklusti.

Po to jis įsikibo į liesą motušės Karenos skraitą. Ji buvo jo senelė. Argi ne? Ji buvo tik jo senelė! Ne Hanos. Tik jo. Šitaip jis Haną privarydavo iki ašarų, nes motušė Karena esanti vien jo nuosavybė. Su sidabriniu lazdos bumbulu, plaukų kuodeliu, nėrinių apykakle, sage – su viskuo. Ir Hana dar kartą įsitikino, kad jos padėtis namuose priklauso nuo to, ar kiti gerai jaučiasi ir ar nekreipia dėmesio į tai, kas ji tokia ir kokios jos teisės.

Motušė Karena sudrausdavo Benjaminą, tačiau turėdavo pripažinti, kad Hanos senelė ji esanti tik dėl akių.

Po to atėjo Olinės eilė. Jos neveikė giminystės ryšių ar padėties faktai, bet ją nesunkiai galėdavai sužavėti taip, kad ji pamiršdavo savo ketinimus. O tada likdavo sėdėti virtuvėje ir gerdavo arbatą su medumi, nors jau seniausiai būdavo laikas miegoti. Jeigu pakankamai tyliai prisėlindavai basomis kojomis ir pasiklausęs už durų įsitikindavai, kad Olinė triūsia viena, galėdavai bet kuriuo momentu pereiti į puolimą.

Tomas buvo dar viena galimybė. Tačiau reikėdavo nutaikyti laiką, kai jis šerdavo gyvulius. Nes Tomo kelių buvo daug, ir ne visada būdavo lengva jį pagauti. Jis pažiūrėdavo į Tomą didelėmis rimtomis akimis ir gražiai paprašydavo leisti pasėdėti ant arklio, kol jis ves jį į gardą arba į ganyklą. Jeigu to nepakakdavo, įsprausdavo savo rankutę į didžiulį Tomo gniaužtą ir paprasčiausiai būdavo šalia.

Benjaminas įprato atsistoti ant kėdės ir kambarėlyje atsidaryti langą, kuris žiūrėjo į išimtininkų trobą. Jis dar užsilipdavo ant palangės ir tylutėliai stovėdamas už lango rėmo stebeilydavo į Dinos langus.

Tačiau viskas pasibaigdavo tuo, kad ateidavo Stinė ir nuvariusi jį žemėn uždarydavo langą. Be žodžių.

– Aš tik noriu pasikalbėti su Dina, – ištardavo jis verksmingu balsu ir norėdavo vėl užlipti ant kėdės.

– Dina tokį vėlų vakarą nesikalba su vaikais, – pasakydavo Stinė ir nuvarydavo jį į lovą.

Ir staiga jis pasijusdavo per daug nuvargęs, kad dar galėtų išlieti savo pyktį. Jis tik pašniurkščiodavo ir visiškai nurimdavo, kol ji kalbėdavo vakaro maldą ir paskui jį užklodavo.

Naktyje pasislėpdavo šviesa ir žuvėdrų klyksmas. Ir jis likdavo vienas su požemio gyventojais. Turėdavo pats stengtis užmigti, kad visa tai pagaliau baigtųsi.

6 skyrius

SAVO GUOLYJE NAKTIMIS AŠ IEŠKOJAU TO, KURĮ MANO SIELA MYLI; IEŠKOJAU JO IR NERADAU. AŠ KELSIUOS IR APEISIU MIESTĄ; GATVĖSE IR AIKŠTĖSE IEŠKOSIU TO, KURĮ MANO SIELA MYLI. AŠ IEŠKOJAU JO IR NERADAU.

(Gg 3, 1–2)

Šviesa tais metais Diną kankino labiau nei įprastai. Visi girdėdavo ją vaikštant lauke ir po namus. Kaip žvėrį.

Viskas prasidėjo išvykus Levui. Dar labiau sustiprėjo po įvykio, kuris aiškiai parodė, kad Levas tą vasarą nesugrįš. Kadangi netikėtai sąsiauryje nuleido inkarą rusų laivas. Kapitonas su šturmanu buvo išlaipinti į krantą, kad atsikratytų kai kuriais daiktais. Su savimi jie turėjo dėžių bei statinių, ir iš pradžių visi manė, kad norima jas išmainyti arba parduoti. Tačiau tai buvo dovanos nuo vardo nepasiskelbusio draugo.

Dina iškart sumojo, kas siuntėjas ir kad dovanas siuntė dėl to, kad pats neketino atvykti.

Ten buvo puikiausių lynų Andersui ir didelė medinė dėžė knygų vokiečių kalba motušei Karenai. Olinė gavo nėrinių apykaklę su įmantriais prancūziškais raštais. Odiniame dėkle su Dinos vardu buvo natos violončelei ir pianinui. Rusų liaudies dainos ir Bethovenas.

Dina užsidarė namuose, perleisdama rusų jūreivius motušei Karenai ir Andersui.

Tačiau rusai jautėsi gerai ir niekur neskubėjo. Šturmanas visai pakenčiamai kalbėjo norvegiškai ir savo pasakojimais bei klausimais niekam neleido nuobodžiauti.