– Kaip natos? Ar įtiko tavo skoniui? – paklausė jis, vis dar neatmerkdamas akių.
– Taip. Labai ačiū! Bet tu neperdavei jokių linkėjimų.
Tuomet jis atsimerkė.
– Ne, tai buvo sunku padaryti…
– Iš kur visa tai siuntei?
– Iš Tromsės.
– Buvai Tromsėje ir negalėjai užsukti kiek piečiau į Reinsnesą?
– Tai buvo neįmanoma. Aš keliavau gilyn į žemyną Suomijos pusėn.
– Kas tave ten traukė?
– Nuotykiai.
– Į Reinsnesą nuotykiai tavęs nebetraukia?
Jis tyliai nusijuokė, bet neatsakė. Tebelaikė abiem rankom apglėbęs ją per pečius. Matyt, kad prilaikytų juodąją skrybėlę.
Toks artimas ir sunkus. Pamaži jis gludo prie jos.
– Ar ruošeisi netrukus į Reinsnesą?
– Taip.
– Ar vis dar tebesiruoši ten?
Jis ilgai žiūrėjo į ją. Tuomet tvirčiau apglėbė rankomis ją ir skrybėlę.
– Ar tebebūčiau laukiamas?
– Manau, taip.
– Nesi tuo tikra?
– Ne, anaiptol!
– Kodėl tu tokia žiauri, Dina? – sušnabždėjo jis ir prisilenkė arčiau. Tarsi bijodamas, kad vėjas nenusineštų atsakymo.
– Aš nesu žiauresnė, nei privalau būti. Tai tu žiaurus. Dalini pažadus ir meluoji. Nepasirodai, kada esi žadėjęs. Verti laukt nežinomybėje.
– Aš gi atsiunčiau dovanų.
– Taip. Tik be jokio užrašėlio, kas jas siunčia.
– Tuokart tai buvo neįmanoma.
– Galbūt. Bet žiauru!
– Atleisk!
Jis suėmė jai smakrą ranka su ištinusiu pirštu. Susidrovėjęs, kad ranka neatrodo itin patraukliai, vėl ją nuleido.
– Buvau Tronjemo daboklėje ir teiravausi tavęs. Pas juos tau yra paliktas laiškas.
– Kada tu ten buvai? – paklausė jis, atsukęs vėjui veidą.
– Prieš metus. Aš buvau ir Bergene… Tavęs ten nebuvo?
– Ne, aš buvau įstrigęs prie Suomijos krantų ir žiūrėjau, kaip anglai žaidžia dinamitu.
– Turėjai dirbti savo darbą?
– Taip, – prisipažino jis.
– Ar pagalvodavai kada nors?
– Aš nieko kito ir nedariau.
– Apie ką galvodavai?
– Pavyzdžiui, apie Diną.
– Bet neatvažiavai.
– Ne.
– Kažkas buvo svarbiau?
– Taip.
Įniršusi ji žnybtelėjo jam skruostą, atšlijo nuo jo ir spyrė jam į blauzdą akmenį. Jis nereagavo. Tik patraukė koją šonan. Ir nuėmęs jai nuo galvos skrybėlę, užsidėjo pats.
– Mano manymu, tu užsiimi juodais darbeliais!
Ji suurzgė kaip tingo atstovas, susidūręs su teisiamojo priešgyniavimu. Jis ilgai žiūrėjo į ją. Tiriamu žvilgsniu. Bet plačiai šypsodamas.
– Ir ką dabar ruošiasi daryti Dina?
– Išsiaiškinti, kuo visa tai kvepia! – atrėžė ji.
Tuomet be niekur nieko jis ėmė deklamuoti eilėraštį, kurį išvertė jai paskutinę naktį Reinsnese:
Putoja ir staugia lyg jaunas žvėris,
Iš narvo plieninio sau grobį pajutęs,
Ir blaškos, ir veržias platyn pasipūtęs,
Ir laižo krantus alkana jo vilnis…
Bet veltui! Nėra jo siutimui paguodos –
Suspaudė jį uolos, nebylios ir juodos.11
Dina varstė jį tūžmingomis akimis.
– Ar atmeni, tai upės aprašymas? – pasakė jis. – Puškinas lydėjo rusų dalinį karo žygyje prieš Turkiją. Atsimeni, kaip aš tau pasakojau?
Ji pažiūrėjo į jį iš padilbų. Bet linktelėjo.
– Tu panaši į nesutramdomą upę, Dina!
– Tyčiojiesi, – niauriai pratarė ji.
– Ne… Aš bandau suartėti.
Aš esu Dina. Puškino eilės yra muilo burbulai, virstantys iš Levo burnos. Jo balsas verčia juos kyboti ore. Ilgai. Aš lėtai suskaičiuoju iki dvidešimt vieno. Tuomet jie subliūkšta ir krenta ant žemės. O aš visas mintis turiu pergalvoti iš naujo.
Tik tada, kai jiedu ėmė leistis žemyn, ji paklausė, kur jis dabar ruošiasi plaukti.
– Į pietus Tronjemo link, – atsakė jis.
– Nesustodamas pakeliui?
– Nesustodamas pakeliui.
– Tuomet gali pasiimti pribraukytąją knygą iš kalėjimo, – triumfuodama pasakė ji. – Nes ji susijusi su tais juodais darbeliais, apie kuriuos negali pasakoti. Dėl to siųsdamas dovanas neperduodi linkėjimų ir nepasirašai. Dėl to niekas negali pasakyti, kas tu toks.
– Ką tu klausei… arba su kuo kalbėjai… apie mane?
– Su rusų jūreiviais. Bergeno pirkliais. Tronjemo tvirtovės ir kalėjimo viršininkais.
Jis žiūrėjo į ją išpūtęs akis.
– Kodėl? – sušnabždėjo.
– Todėl, kad turėjau knygą, kurią norėjau tau grąžinti.
– Ir todėl dėjai tokias pastangas Bergene ir Tronjeme?
– Taip. Ir todėl pats gali atsiimti knygą!
– Žinoma, kad galiu, – tarė jis, pažiūrėti ramus. – Kam tu ją atidavei?
– Viršininkui.
Jis suraukė antakius.
– Kodėl?
– Todėl, kad man jos nebereikia.
– Bet kodėl tu ją atidavei viršininkui?
– O kam daugiau? Bet paketas su lakiniu antspaudu, – išsišiepė ji.
– Aš gi sakiau, kad gali ją pasilaikyti.
– Man jos nereikia. Be to, kaip tik dėl tos knygos tu taip bijojai…
– Iš ko tu sprendi?
– Iš to, kad tu apsimeti labai abejingas.
Stojo tyla.
Jis stabtelėjo ir akimirką įdėmiai pažvelgė į ją.
– Tau nereikėjo to daryti, – rimtai pasakė jis.
– Kodėl?
– Šito aš negaliu pasakyti, Dina.
– Jūs ne draugai su viršininku?
– Aš nemanau, kad jam patiktų Puškinas…
– Ar tu jį pažįsti?
– Ne. Ar nesiliausi tardžiusi, Dina?
Tada ji žaibiškai pasisuko, priėjo prie pat jo ir skėlė antausį taip, kad net suskambėjo.
Jis sustingo. Tarsi įaugo į žvyrkelį.
– Be reikalo Dina trenkė. Nei žmonių, nei gyvulių negalima mušti.
Iš lėto jis ėmė leistis kalvomis žemyn. Dešine ranka prilaikydamas skrybėlę. Kairiąją nuleidęs prie šono kaip negyvą švytuoklę.
Ji liko stovėti. Jis pajuto tylą. Atsigrįžo ir pašaukė ją vardu.
– Tu būtinai viską turi slėpti! – šaukė ji nuo kalvos jam į apačią.
Kaklas išsitempė kaip žąsies, kuri priešinasi mėsininko peiliui. Didelė nosis stirksojo nelyginant snapas. Saulė surado debesyse properšą. Vėjas ėjo smarkyn.
– Bastaisi žeme ir vandeniu, patrauki prie savęs žmones. Po to dingsti ir nerodai jokių gyvybės ženklų! Kas tu per žmogus? Ką? Kuo tu žaidi? Ar gali man atsakyti?
– Eik šen, Dina! Nešūkauk ten stovėdama!
– Darysiu, kaip man patinka! Ateik pats!
Ir jis atėjo. Tarsi būtų paklusęs vaikui, nenorėdamas jo privaryti iki ašarų.
Jie leidosi nuo kalvų. Greta vienas kito.
– Tu nedažnai verki, Dina?
– Koks tavo reikalas!
– Kada verkei paskutinį sykį?
– Kai sirgau jūrlige Folhave pernai vasarą! – suurzgė ji.
Jis šyptelėjo.
– Ar nevertėtų mums baigti karo?
– Tik tada, kai sužinosiu, kas tu esi ir kur ruošiesi plaukti.
– Tu matai mane čia, Dina?
– To nepakanka!
Jis suspaudė jai ranką ir pasakė labai paprastai, tarsi kalbėdamas apie orą:
– Aš tave myliu, Dina Grenelv.
Prieš keletą dešimtmečių toje vietoje, pro kurią jie dabar ėjo, kažkas buvo pastatęs akmenį kelkraščiui pažymėti. Antraip ji būtų sėdusi tiesiai į purvyną.
Dina ant akmens. Tampė ir draskė pirštus, tarsi norėdama juos numesti.
– Ką tai reiškia? Ką tai reiškia? Ką tai reiškia? – šaukė ji.
Jis atlaikė isteriją. Lyg ir ramiai.
– Ar to negana, Dina?
– Kodėl tu sakai tokius žodžius? Užuot šiek tiek dažniau lankęsis Reinsnese?
– Keliai ilgi, – tepasakė jis. Stovėjo sutrikęs prieš ją.
Читать дальше