Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Dieną naktį visi girdėjo pašėlusį, aršų žvengimą. O kanopų trypimas arklidėje trikdė ir gyvulius, ir žmones. Stinė virė tepalą žaizdai. Olinė ateidavo su savo košių kompresais.

Tačiau po savaitės arklys atgulė ant arklidės aslos ir nebesikėlė. Jis gleivėmis aptaškydavo Diną, kai ji prisiartindavo, ir prieš bet ką šiepė dantis.

Koja, kuri buvo arčiausiai žaizdos, gulėjo palenkta po juo. Akys buvo pasruvusios krauju.

Hanai ir Benjaminui buvo uždrausta eiti į arklidę.

Aš esu Dina. Žmonės tokie apgailėtinai bejėgiški. Gamta abejinga. Švaistosi gyvybėmis. Niekada neprisiimdama atsakomybės. Tik leidžia viskam nusėsti lyg dumblui ant paviršiaus. Kaip pakenčia nauja gyvybė atsirasti tame purve? Dumblas gimdo dumblą be galo, be krašto, nieko reikšmingo neįvykstant ir neatsirandant. Kad nors vienas žmogus pasikeltų iš purvo ir ką nors nuveiktų gyvenime! Nors vienas…

Skaičiai ir muzikos garsai viršesni už visą tą purvą. Nepriklauso nuo to, ar žmogus ką nors žino. Skaičių dėsniai neišnyksta ir tada, kai niekas jų neužrašo. Garsai visada egzistuos. Nesvarbu, ar mes juos girdime.

Bet gamta yra purvas. Šermukšnis. Arklys. Žmonės. Atsiradę iš dumblo. Vėl taps dumblu. Nugyvena amžių. Ir nuskęsta purve.

Aš esu Dina, kuri viena su geležiniu kūju ir peiliu. Bei arkliu. Aš žinau, kur turiu smogti? Taip! Nes aš privalau. Aš esu Dina, kuri kalbasi su Juodžiu. Aš esu Dina, kuri apkabina jam kaklą. Kuri žiūri jam į paklaikusias akis. Ilgai. Aš esu Dina, kuri smogia. Ir kerta! Giliai.

Tai aš čia sėdžiu toje šiltoje raudonoje masėje ir glaudžiu prie savęs arklį. Aš! Kuri mato, kaip akys pamažu virsta į stiklą ir apsitraukia migla .

Tomas įėjo į arklidę pažiūrėti arklio, nes jo nebebuvo girdėti.

Prieblandoje ir iš toliau atrodė, tarsi Dinos veidas ir drabužiai būtų apibirę šviežiais, lietuje sušlapusiais rožių žiedlapiais. Ji sėdėjo ant žemės apkabinusi arklio galvą. Didelis juodas gyvulio kūnas ramiai tysojo ant aslos, į šalis atmetęs grakščias stiprias kojas.

Smarkiomis čiurkšlėmis ištryško kraujas. Nutaškė sieną ir ant grindų pakreiktus auksinius šiaudus.

– O Viešpatie! – sudejavo Tomas. Nusismaukęs kepurę, pritūpė šalia jos.

Neatrodė, kad ji būtų jautusi jį esant greta. Jis vis tiek nesitraukė. Kol giliame peilio dūryje sukrešėjo paskutiniai lašai.

Tuomet ji pamažu išsilaisvino, padėjo arklio galvą ant žemės ir užspaudė gyvuliui akis. Atsistojusi persibraukė ranka kaktą. Tarsi nakviša, kuri pabunda klydinėdama.

Tomas taip pat pakilo.

Dina rankos mostu parodė nesiartinti. Po to pasuko prie durų ir išėjo neuždarydama jų. Jos kaustytų batų kaukšėjimas į šiaudais pakreiktą aslą dusliai aidėjo visoje arklidėje.

Tada stojo tyla.

Kūjis su peiliu buvo nunešti į vietą. Arklidė išvalyta. Kruvini darbiniai drabužiai pakišti upėje po dideliais akmenimis. Ji viską skalavo į jūrą.

Dina nuėjo į viralinę ir po didžiuoju katilu pakūrė ugnį. Prisėdo ant suolelio šalia krosnies, kol vanduo pakankamai sušilo ir garai ėmė mušti lig lubų.

Tada ji atsistojo, nuėjo prie durų ir užstūmė sklendę. Atsinešė didžiąją skardinę vonelę, kabančią ant sienos, ir pripylė vandens. Lėtai nusirengė. Tokiais judesiais, lyg atlikdama ritualą.

Sulankstė kiekvieną rūbą, paslėpdama kraujo dėmes. Tarsi jų nematydama būtų galėjusi jas panaikinti. Galiausiai nuoga paniro į garuojantį vandenį.

Staugsmas gimė kažkur greta. Susikaupė ryklėje. Išsiveržė viską suskaldydamas į skeveldras. Kol atėjo Jertrūda ir jas surinko.

21 skyrius

TEATEINA MANO MYLIMASIS Į SAVO SODĄ IR TEGUL VALGO SAVO MEDŽIŲ VAISIUS. AŠ ATĖJAU Į SAVO SODĄ, MANO SESUO, SUŽADĖTINE, NUSISKYNIAU SAVO MIRĄ SU SAVO KVEPALAIS, VALGIAU MEDAUS SYVO SU SAVO MEDUMI, GĖRIAU SAVO VYNĄ SU SAVO PIENU. VALGYKITE, PRIETELIAI, IR GERKITE, IR ATSIGERKITE, MYLIMIAUSIEJI.

(Gg 5, 1)

Tą dieną, kai Dina buvo Kvefiorde apžiūrėti žirgo, kurį jai žadėjo parduoti, iš Stranstedo pakeleivingu laivu atvyko Levas Žukovskis. Visa jo manta tebuvo jūreiviškas maišas ir kelioninis krepšys. Krautuvės Peteris pasitiko atvykėlį prieplaukoje, nes jis ką tik buvo uždaręs krautuvę nakčiai.

Supratęs, jog tai ne vėlyvas pirkėjas, o nakvynininkas, jis skėstelėjo rankomis ir paprašė eiti dvaran.

Levas stovėjo ir žiūrėjo į šermukšnių alėją. Šioji stūksojo apsunkusi, su pilnu skraitu kraujo raudonumo uogų. Lapus buvo nudraskęs vėjas.

Tada jis žengė per ją. Nuoguose vainikuose buvo girdėti tylus niūniavimas. Jis sustojo priešais didžiuosius laiptus. Paskui tarsi apsigalvojo. Užėjęs už namo, įsmuko pro priestato duris. Numetęs ant grindų jūrininko maišą ir kelioninį krepšį, pasibeldė. Netrukus atsidūrė mėlynojoje virtuvėje.

Olinė atpažino vyriškį su randu. Iš pradžių buvo nedrąsi ir šalta, tarsi niekada Reinsnese nebūtų priiminėjusi svečių. Ji pakvietė jį vidun į kambarį, bet jis atsisakė. Jei netrukdysiąs, mielai pasėdėsiąs pas ją.

Akimirką ji stovėjo slėpdama rankas po prikyšte, tuomet šastelėjo prie jo ir ėmė tapšnoti per krūtinę.

– Labai ačiū už siuntinį! Nuo pat jaunystės laikų nebuvau gavusi tokios dovanos! Telaimina tave…

Ji taip susijaudino, kad ėmė plekšnoti dar smarkiau.

Gestas buvo netikėtas, tačiau jis nusijuokė ir pabučiavo ją į abu skruostus.

Sumišusi ji nusisuko ir suskato kurstyti krosnį.

– Sugalvok man dovanoti šitokią gražią apykaklę! – kalbėjo ji, o kūrenami žabai plyksčiojo prie jos užkaitusio veido, palinkusio ties priežda.

– Ar Olinei kada tenka nešioti apykaklę? – paklausė jis ir pažvelgė tiesiai į ją.

– O taip… retkarčiais. Bet dabar nelabai kur beišeinu. O čia, virtuvėje, nedera vaikščioti taip išsipusčius.

– Bet kartais galima pasipuošti?

– Taip, – sulaikiusi kvapą, ištarė ji. Kad tik užbaigtų šneką.

– Kada Olinė paskutinį sykį dėvėjo apykaklę?

– Per Kūčias.

– Senokai.

– Taip, bet, žinai, ne pro šalį turėti vieną nesuteptą ir nenubrizgusį daiktelį.

Jis pasiuntė jos nugarai meilų žvilgsnį. Tuomet ėmė klausinėti, kas gera Reinsnese.

Tarnaitės viena po kitos įkišdavo galvą pro kamaros duris. Levas sveikinosi paduodamas ranką. Olinė nurodinėjo, kaip paruošti didįjį svečių kambarį. Trumpomis komandomis. Po pusę žodžio. Iš kurių matėsi, kad jos ir taip žinojo, ką reikia daryti. O visa tai tebuvo daroma norint jas išprašyti iš virtuvės.

Tada ant virtuvinio stalo ji patiekė kavos. Jis išėjo ant laiptų savo kelioninio krepšio. Ir šiaip taip įsiūlė jai romo. Olinė sėdėjo visa švytinti. Kol jis vėl paklausė, kokios naujienos Reinsnese.

– Motušės Karenos nebėr… – tarė Olinė ir pakėlė ranką prie akių.

– Kada tai įvyko?

– Pernai rudenį. Kai Dina grįžo iš Tromsės. Taip, ji buvo Tromsėje ir užsakinėjo miltus iš Archangelsko… Bet ponas Levas juk negalėjo žinoti.

Olinė papasakojo apie motušės Karenos mirtį. Apie tai, kad Stinė su Tomu vedę, gyvena išimtininkų troboje ir laukia vaikelio.

– Matyt, taip jau yra, kad visada atsirandu kam nors mirus, – sumurmėjo jis. – Bet kad Stinė su Tomu… Tai džiugi naujiena. Keista, nepastebėjau to, kai buvau čia paskutinį kartą. Kad kažkas tarp jų brendo.

Olinė atrodė suglumusi. Bet po to neišturėjo:

– Jie ir patys nedaug težinojo. Čia Dinai pasimatė, kad tai būtų nebloga išeitis. Tada taip ir įvyko. Ir atrodo, kad visam dvarui tat išėjo į gera. Bet ne visos moterys Reinsnese laimingos…