Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Bet…

– Jokių bet! – sušvokštė Olinė ir taip pastūmė kavinuką ant prieždos, kad kavos tirščiai švirkštelėjo pro kaklelį.

– Ką man daryti su krosnimi salėje?

– Ką man daryti, ką man daryti? – pamėgdžiojo Olinė. – Ar esi girdėjusi, kad kas nors kūrentų krosnį pro užrakintas duris?

– Ne.

– Tai va! Eik iš čia nevėpsojusi! Ir kad man nė žodžio! – Olinė pasilenkė prie pat merginos veido ir iškošė pro dantis:

– Niekam nė žodžio apie tuščią lovą! Supratai?

– Taip…

Benjaminas nutykojo, kada Dina išėjo į kiemą.

– Ar mes kur nors plauksime?

– Ne, ne šiandien, Benjaminai.

– Tu plauksi su rusu?

– Ne.

– Tai ką veiksi?

– Aš išeinu su rusu. Į medžioklę.

– Moterys neina į medžioklę.

– Dina eina.

– Ar galima eiti kartu?

– Ne.

– Kodėl?

– Aš negaliu imti vaikų, kurie paskui landžios po krūmus, kai reikės šauti į lokį.

– Aš ne vaikas!

– Tai kas tu?

– Aš esu Benjaminas iš Reinsneso.

Dina nusišypsojo ir suėmė jam už sprando.

– Tai tiesa. Netrukus aš tave išmokysiu šaudyti samišku medžiokliniu šautuvu.

– Šiandien?

– Ne, ne šiandien.

Jis staigiai nusisuko ir nubėgo nuo jos pašiūrių pusėn.

Dina nuėjo į arklidę pas Tomą ir paklausė, ar galima pasiskolinti jo medžioklinį šautuvą.

Jis ilgai žiūrėjo į ją, karčiai nusišypsojo ir be žodžių kinktelėjo galva. Tada suieškojo parakinę bei krepšį ir nukabino nuo sienos šautuvą.

– Rusas su šituo nieko nepadarys, jis juk įpratęs tik pistoletu.

– Tomas taip gerai žino, kokiu ginklu moka naudotis ponas Levas?

– Ne, bet vargu ar jis moka šaudyti samišku šautuvu!

– O Tomas moka?

– Šitą šautuvą aš pažįstu kaip savo penkis pirštus. Su juo gerai taikytis. O tiksliau kliudyti negali joks kitas žmogus…

Dina rangėsi kaip žaltys.

– Neaišku, ar būtinai reikės šaudyti, – atsainiai pasakė ji.

– Taigi medžioklė pati savaime yra geras dalykas, – tarė jis.

– Ką nori tuo pasakyti?

Ji priėjo prie pat jo. Jie buvo vieni arklidėje.

– Aš nieko nenoriu pasakyti. Vien tai, kad Dinai nelabai rūpi ką nors nušauti, kai ji eina į medžioklę. Į zuikių medžioklę, – pridūrė jis ir pažiūrėjo jai tiesiai į akis.

Ji stvėrė ginklą su reikmenimis ir išėjo lauk.

Jie kilo taku į tetervinų mišką. Ji pirma. Kartkartėm vis atsigrįždavo ir nusišypsodavo kaip jauna mergaitė. Ji mūvėjo gelumbiniu sijonu, siekiančiu kulkšnis, ir trumpu švarkeliu. Plaukai ant sprando buvo surišti juostele. Samišką medžioklinį šautuvą ji nešė atsainiai, lyg jis būtų plunksnelė rankoje.

Jis stebėjo ją iš nugaros. Ji švysčiojo saulės spinduliuose.

Pirmoji naktinė šalna paliko pėdsakus. Bruknienojai įgavo metalinį blizgesį. Tarp žvilgančių lapelių svyrojo raudonos sultingos uogos.

Nė vienas nesižvalgė lokio. Nematė jie ir berniuko, kuris sėlino jų pėdomis. Vikriai slapstydamasis už kadugių ir brūzgų. Jie ėjo čia, kad pabūtų vieni.

Ji padėjo šautuvą į šalį ir palaukė jo už didelio akmens. Šoko ant jo kaip lūšis.

Jis išėjo jai priešais. Kiekvienas apkabinimas tvilkė lyg verdanti derva. Čia jis buvo šeimininkas. Gniaužė ją po savimi viržiuose, kol ji suinkštė ir krimstelėjo jam į kaklą. Tada jis prisispaudė prie jos ir apsunko kaip milžinas. Atvėrė plačius sijonus ir susirado ją.

– Aš myliu tave, Dina! – sumurmėjo jis iš gilaus ežero. Kur tarp meldų plūduriavo vandens lelijos. Iš dumblingo vandens sklido aštrus ir šviežias žemės kvapas. Kažkur ežero pakrašty inkštė didžiulis žvėris.

– Tu mane sutrėkši, – pasisotinusi kūkčiojo ji.

– Aš tik tęsiu tai, ką tu pradėjai, – dusliai atsiliepė jis.

– Tau nebuvo gana šios nakties?

– Ne.

– Tau kada nors būna gana?

– Ne.

– Tai ką mes darysim?

– Man reikės atvažiuoti dar kartą. Ir dar kartą… ir dar…

Ji apmirė po juo.

– Tu išvažiuosi?

– Ne šiandien.

Ji atstūmė jį apimta aklo tūžmo. Atsisėdo. Lyg didelė katė, kuri pasirėmusi priekinėmis letenėlėmis žiūri savo grobiui į akis.

– Kada?

– Kitu garlaiviu.

– Ir tu dabar tai sakai?

– Taip.

– Kodėl nepasakei vakar?! – suriko ji.

– Vakar? Kodėl?

– Ir tu dar klausi?!

– Dina… – tyliai pašaukė jis ir norėjo ją apkabinti.

Ji nustūmė jį šalin ir atsiklaupė viržiuose.

– Tu žinojai, kad aš turėsiu išvykti, – maldaujamai tarė jis.

– Ne!

– Aš tai sakiau dar Tromsėje!

– Tu rašei, jog… sugrįši, kad ir kas būtų. Tu atvykai į Reinsnesą, kad pasiliktum!

– Ne, Dina, aš negaliu.

– Tai kodėl tu čia?

– Kad pamatyčiau tave.

– Negi manai, jog Dinai iš Reinsneso pakanka, kad kažkas atvyktų į ją pasižiūrėti?

Jos balsas buvo lyg išbadėjusio vilko gilioj pusnyje.

– Negi manai, kad galėsi atvykti, pasisotinti ir vėl iškeliauti? Negi tu toks kvailas? – kalbėjo ji toliau.

Jis spoksojo į ją.

– Argi aš tau ką nors žadėjau, Dina? Atsimeni, mes kalbėjome apie vedybas? Ar aš tau ką nors pažadėjau?

– Ką pasakai, dar ne viskas, – pertraukė ji.

– Maniau, kad mes supratome viens kitą.

Ji neatsakė. Atsistojo ir išlenktais nagais nusipurtė sijoną. Jos veidas buvo baltas. Lūpos apšerkšnijusios. Akys – vien ledas.

Jis taip pat pakilo. Keletą sykių pakartojo jos vardą lyg melsdamasis.

– Negi manai, kad žmonės gali išvykti iš Reinsneso, jeigu aš nenoriu? Negi manai, kad jiems galima atkakti į Reinsnesą, pasėti savo sėklą ir vėl dingti? Negi manai, kad viskas taip paprasta?

Jis neatsakė. Tik pasisuko į ją šonu ir vėl atsisėdo į viržius. Tarsi norėdamas ją sutramdyti, leisdamas jai užgožti jį.

– Aš turiu vėl vykt į Rusiją… Tu gi žinai, kad aš užsiimu dalykais, kuriuos reikia padaryti iki galo.

– Jakobas norėjo būti čia, – tarė ji lyg pati sau. – Bet jam reikėjo išvykti… Aš jį turiu čia. Amžinai!

– Aš nesiruošiu mirti, nors tavo vyras ir miręs. Jeigu bus vaikas, tada aš…

Ji šiurkščiai nusijuokė, stvėrė šautuvą ir ryžtingai pasuko gilyn į mišką.

Jis atsistojo ir nuėjo iš paskos. Netrukus suprato, kad ji pradėjo medžioti. Buvo įsitempusi ir budri. Tarsi visą savo tūžmą būtų pavertusi giliu susikaupimu, kurio reikalavo medžioklė. Be garso tykino nuo medžio prie medžio.

Jis šypsojosi.

Benjaminas stebėjo juos iš savo žvalgybos posto. Iš didelės drebulės virš akmenų nuošliaužos. Kurį laiką tylutėliai sėdėjo ir žiūrėjo, kaip už akmens glėbesčiuojasi du žmonės. Jo kaktoje įsirėžė gilios raukšlės, burna žiojėjo. Kartais trūktelėdavo vienas lūpų kamputis.

Jis negirdėjo, kas kalbama apačioje. O kai jie baigė ir pakilo eiti, jis valandėlę pametė juos iš akių.

Bet nutykino iš paskos. Benjaminas norėjo matyti viską ir likti nepastebėtas.

Levas ramiai žingsniavo už Dinos ir apžiūrinėjo jos kūną.

Šis gėrė į save žemos rudens saulės spindulius ir ieškojo Levo šešėlio ant medžio kamienų bei viržių kuokštų.

Kai jie priėjo laukymės kraštą, ji atsigrįžo ir sustojo.

– Jakobas žuvo pragarmėje, nes nežinojo, kas aš esu.

– Ką tu nori pasakyti? – paklausė jis. Pajutęs palengvėjimą, kad ji prakalbo.

– Jis turėjo nukristi. Nes aš to norėjau.

– Kaip tai? – sušnabždėjo jis.