Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Man vis tiek, ar Johanas grįš namo, – pasakė jis.

– Kodėl gi?

– Nežinau.

Ji paliko jį ramybėje ir daugiau nebeklausinėjo.

Jie priplaukė beveik ligi pat kranto.

– Tu vairuoji ne blogiau už Andersą, – pasakė Dina, kai botas pasiekė pirmuosius akmenis.

Benjaminas nušvito. Iššoko į paplūdimį kaip tikras vyras ir nuvilko botą prie didelio akmens, kad Dina galėtų išlipti į krantą nesušlapdama kojų.

– Dina velniškai gerai buriuoja, – tarė jis ir pasisuko į ją paimti kelioninių krepšių, kuriuos ji padavė jam iš laivo galo.

Jo šypsena buvo reta dovana. Tačiau jai neberūpėjo Benjamino dovanos. Jos akys krypo kažkur aukštyn į kalvą.

Alėja leidosi vyriškis su juoda plačiakrašte fetrine skrybėle. Jis kilstelėjo ranką pasisveikindamas. Ji paleido krepšius į dumblius. Tuomet lėtai ir atkakliai žengė tarp akmenų. Per užlietą paplūdimį. Tarp pašiūrių. Per žvyrą. Gilyn tarp medžių vainikų, kur alėja sergėjo kelią trobesių link.

Paskutinę atkarpą ji pasileido tekina. Sustojo per žingsnį. Tada jis ištiesė rankas. Ji atsidūrė jo glėbyje.

Berniukas paplūdimyje nunarino galvą ir užvilko botą ant kranto.

Šis buvo sunkus.

Jie jau valgė desertą. Rudens sutemos sulindo į kertes. Nes tą vakarą šviesos nebuvo taupoma.

Mokytojas ir krautuvės Peteris nesikišo į pokalbį. Daugiausia šnekėjo Andersas ir Levas. Dinos akys degė kaip ugnis.

Stinė nebesėdėjo prie stalo. Nustojo po vedybų su Tomu. Ji savanoriškai atsisakė šios privilegijos. Nes Tomo niekada nekviesdavo prie stalo dvaro svetainėje.

Dabar ji tai įeidavo, tai išeidavo. Prižiūrėjo, kad nieko netrūktų. Kaip ori virtuvės šeimininkė. Nors didžiuliu pilvu, ji vaikščiojo skubriai ir grakščiai lyg stirna.

Levas širdingai pasisveikino su ja kaip su namiške. Tačiau ji buvo mandagiai santūri. Tarsi norėdama apsidrausti nuo galimų klausimų.

Niekas nekalbėjo apie kalėjimus ir šnipų veiklą. Tačiau be karo temos neapsiėjo. Tai buvo savotiška būtinybė.

– Ar jūs Rusijoje patenkinti naujuoju caru? – paklausė Andersas.

– Šiuo klausimu, matyt, nėra vieningos nuomonės. Bet aš jau seniai neturėjau žinių iš Sankt Peterburgo. Šiaip jis kiek galėdamas pasinaudojo beviltiška padėtimi. Be to, nėra taip vienpusiškai mokytas karo dalykų kaip tėvas. Netgi priešingai: nuo mažų dienų vienu iš jo mokytojų buvo poetas Vasilijus Žukovskis.

– Levo giminaitis? – skubiai paklausė Dina.

– Gal ir taip, – nusišypsojo jis.

– Levas mano, kad mokytojo asmenybė labai svarbu? – paklausė Dina ir žvilgtelėjo į kandidatą Angelį.

– Tuo nesunku įsitikinti.

– Aš turiu Lorchą, – mąsliai tarė Dina.

– Čia tas pats, kuris išmokė tave groti violončele ir pianinu? – paklausė kandidatas.

– Taip.

– Kur jis dabar?

– Tai šen, tai ten.

Stinė buvo įėjusi padengti stalo kavai. Išgirdusi Dinos atsakymą, ji atsitiesė. Po to ramiai išėjo. Andersas akivaizdžiai nustebo. Bet nieko nesakė.

– Suprantama, kad tam žmogui tenka didelis vaidmuo, – pasakė kandidatas.

– Be jokios abejonės, – tarė Levas.

– Ar tamsta manai, kad Krymo karas buvo pasmerktas pralaimėti dėl to, kad niekas neišmokė kareivių kautis? – susidomėjęs paklausė mokytojas.

– Karas, kuris neturi jokios prasmės tiems, kurie kaunasi, yra pasmerktas pralaimėti. Karas – kraštutinė pasekmė, kai žmonės taip įbauginti, jog nustoja kalbėti.

– Tai tėra etinė klausimo pusė, – pasakė kandidatas.

– Etinės pusės taip pat negalima nepaisyti, – tarė Levas.

– Taikos sutartis, ko gero, suvaržė rusų laisvę? – paklausė Andersas.

– Mąstantis rusas yra laisviausia būtybė pasaulyje, – žvaliai tarė Levas. – Bet Rusija nėra vienbalsė. Tai visas choras! – pridūrė jis.

Andersas labai mėgo desertą, bet dabar padėjo šaukštą.

Dina buvo išsiblaškiusi. Ji spoksojo tiesiai prieš save ir nereagavo į jų žvilgsnius. Galiausiai paėmusi servetėlę, nusišluostė lūpas.

– Taip, bet kažkur turi būti durų raktas, – ištarė pati sau. – Man tik nepavyksta jo rasti…

– Kaip Levas žiūri į skandinavizmo12 šalininkų pasiūlymą suvienyti visas šiaurės valstybes po viena vėliava? – paklausė kandidatas.

– Žiūrint ką mes priskirsim šiaurės valstybėms, – išsisukinėdamas atsakė Levas.

– Čia tik žemėlapio darkymas. Neįmanoma sulydyti aukso su pelenais. Jie atsiskirtų vos tik atvėsę, – sausai pasakė Andersas.

– Nemanau, kad tu teisus. Tautos privalo žiūrėti ne tik savęs. Žmonės, kurie, išskyrus save, nieko daugiau nemato, yra žuvę, – lėtai pasakė Levas ir nuleido akis į lėkštelę.

Dina pažvelgė į jį nustebusi, po to prajuko. Kiti suglumę nudelbė akis į stalą.

– Ar galėtų ponia Dina išpildyti seno sumušto ruso paskutinį prašymą? – linksmai paklausė jis.

– Koks tai prašymas?

– Pagrok ką nors iš natų, kurias tau atsiunčiau!

– Gerai, jeigu eisi su manimi paieškoti lokio, kuris praeitą savaitę ties praraja papjovė dvi avis, – skubriai pasakė Dina.

– Sutarta! Ar turi šautuvą?

– Taip, Tomas turi!

Dina pakilo, susiglemžė tamsiai mėlyną medvilninį sijoną ir atsisėdo prie instrumento.

Levas nusekė jai iš paskos, o kiti susėdo prie atvirų durų rūkomajame. Jųdviejų rankos buvo lyg iš žarijų ir spyglių, kai jie paliesdavo viens antrą.

– Ne visus kūrinius buvo vienodai lengva groti, – tarė Dina.

– Bet turėjai užtektinai laiko pasimokyti…

– Taip, aš tuo nesiskundžiu, – šaltai atrėžė ji.

– Ar galiu paprašyti?

– Taip.

– Tada norėčiau išgirsti kūrinį, skirtą lunatikams. Mėnesienos sonatą. Bethoveno.

– Ją tu pamiršai atsiųsti.

– Ne, tu ją gavai. Tai yra Sonata Nr. 14, – pasakė jis.

– Tu klysti! Sonatos Nr. 14 pavadinimas ne toks. Ji vadinasi „ Sonata quasi una fantasia “, – pranašiai tarė ji.

Jis atsistojo rūkomajame tarp vyrų ir jos taip, kad vienas tegalėjo matyti jos akis. Jo randas tąvakar buvo visai blyškus. Gal todėl, kad ir vyriškis buvo išbalęs.

– Mes abu teisūs. Iš pradžių sonata vadinosi taip, kaip užrašyta natose. Tačiau vienas rašytojas perkrikštijo ją „Mėnesienos sonata“. Man patinka tas pavadinimas… Nes tai – muzika lunatikams.

– Galimas daiktas. Tik man labiau patinka sonata Nr. 23 „Appassionata“ .

– Bet iš pradžių pagrok man, – tyliai tarė jis.

Ji neatsakė. Tik susirado natas ir ėmė skambinti. Pirmieji akordai buvo ausį rėžiantis protestas. Po to garsai užliejo kambarį tarsi glamonės.

Kaip įprasta, buvo atvertos durys į virtuvę bei kamarą, ir visi brazdesiai toje pusėje nuščiuvo. Olinė ir tarnaitės lyg šešėliai šmėkščiojo tarpdury.

Dina užvėrė akis. Tačiau pirštai buvo lyg pasalūniški šermuonėliai žieminiais kailiukais. Be galo vikriai jie landžiojo iš rankovių su batistiniais raukinukais.

Andersas atsisėdo taip, kad galėtų matyti Dinos profilį. Rusas stovėjo už jo kėdės. Jis begėdiškai įsispitrijo žaliomis akimis į jos plaukus, o rankas laikė uždėjęs ant kėdės atlošo. Nepaisydamas to, Andersas tvirta ranka tylutėliai prisidegė cigarą. Veidas ryškiai nušvito tamsios sienos fone. Raukšlė tarp antakių neteikė jam patrauklumo. Vis tiek jis atrodė draugiškai nusiteikęs.

Akimirksnį jis susidūrė su Levo žvilgsniu. Visiškai atviru. Tada linktelėjo vyriškiui. Tarsi jie būtų sužaidę šachmatų partiją, kurią Andersas pralaimėjo parodydamas didelį pakantumą.