Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Andersas visais laikais buvo stebėtojas. Ir savo, ir kitų gyvenimo. Mintyse jis suskaičiavo mėnesius nuo tada, kai Levas paskutinį kartą lankėsi Reinsnese, iki kelionės Folhavu. Tada nuleido galvą ir kartu su cigaro dūmais pūtė mintis į lubų sijas.

12 skandinavizmas – judėjimas už Skandinavijos šalių vienybės ir bendradarbiavimo stiprinimą 1830–1864 m.

EPILOGAS

NEŽIŪRĖKITE Į MANE, KAD AŠ TAMSIAVEIDĖ, NES MANE NUDEGINO SAULĖ. MANO MOTINOS SŪNŪS KOVOJO PRIEŠ MANE: JIE PASTATĖ MANE SAUGOTI VYNUOGYNŲ; SAVO VYNUOGYNO AŠ NESERGĖJAU. PASAKYK MAN TU, KURĮ MANO SIELA MYLI, KUR TU GANAI (…), KAD NEPRIVALĖČIAU KLAIDŽIOTI PASKUI TAVO DRAUGININKŲ KAIMENES.

(Gg 1, 6–7)

Šviesos dvaro trobesiuos užgeso. Viena po kitos. Koridoriuje spingsojo pora stearino žvakių masyviose ketaus žvakidėse.

Po to, kai visi išsiskirstė kas sau, Dina su Levu išėjo pasivaikščioti po naktį. Dvi didžiosios drebulės šalia sodo statinių tvoros stovėjo nuogos violetinio dangaus fone. Smėlis su kriauklelių skeveldromis aplink motušės Karenos širdišką klombą mėnesienoje priminė mažytėlaičių numirėlių kaulų jūrą. Aštriai kvepėjo rudeniu.

Jų žingsniai krypo pavėsinės link, tarsi taip būtų iš anksto susitarta. Kai ji atvėrė plonas duris, į juos tvokstelėjo drėgmė. Langų stiklai tvyksčiojo Dinos žibinto šviesoje. Ji buvo su apsiaustu ir šaliu. Jis menkiau apsirengęs. Bet tam kartui pakankamai šiltai.

Vos tik ji pastatė žibintą ant stalo, jis apglėbė ją išbadėjusiom rankom.

– Ačiū! – ištarė.

– Už ką dėkoji?

– Už neteisingus parodymus!

Jų kūnai buvo lyg medžiai audroje. Pasmerkti stovėti greta. Zulintis vis stipriau ir stipriau sulig kiekvienu vėjo gūsiu, kai negali prisipažinti skausmo.

– Ar dėl to jie tave paleido?

– Tai padėjo. Be to, šifras buvo visai nekaltas.

– O iš tikrųjų ką kita reiškė?

– Jis buvo skirtas žmonėms, kurie supranta rusų kalbos dviprasmybes.

Jis pabučiavo ją suėmęs delnais jos galvą.

Pavėsinės stogas sutrūko, ir juodu kaip raibas balandis apklėtė dangus. Raudonas žaibas tvykstelėjo į spalvotus langų stiklus. O žibintas užgeso savaime. Kiras už lango priminė ryškią raudoną pamėklę, pro šalį plaukė žalias mėnuo. Apskritas ir pilnas.

– Tu sugrįžai! – pasakė ji, atgavusi kvapą.

– Ar gavai skrybėlę?

– Taip.

– Ir dvejojai?

– Taip.

– Aš ilgėjausi.. – sušnabždėjo jis ir glustelėjo lūpomis jai prie kaklo. – Sėdėjau už grotų ir ilgėjausi.

– Kaip tau ten ėjosi?

– Dabar apie tai nekalbėkim.

– Ar tai buvo pirmas kartas?

– Ne.

– Kur buvo paskutinį sykį?

– Rusijoje.

– Už ką?

– Dina! Ar tave reikia be perstojo bučiuoti, kad nutiltum?

– Taip! Kodėl tu čia atvažiavai, Levai?

– Nes tebemyliu škiperio našlę, vardu Dina Grenelv.

Ji garsiai atsidūsėjo. Kaip senas padienis, kuris pagaliau gali atsipūsti po ilgos darbo dienos laukuose. Tada krimstelėjo jam į skruostą.

– Ką reiškia Levo Žukovskio meilė?

– Tai, kad noriu pažinti tavo sielą. Ir noriu, kad amžinai kartotųsi palaima kaip bažnyčios vargonų balkone.

Tarsi tai būtų buvęs slaptažodis, ji pakilo ir prisitraukė jį.

Ant stalo liko stovėti negyvas žibintas.

Tuomet jiedu žengė tiesiu keliu į palaimą.

Trečią valandą nakties salėje užgrojo Lorcho violončelė. Andersas apsivertė lovoj. Mėnuo ant jo metė vienišą lango kryžių. Jis nusprendė dar prieš žiemą nuvykti į Namsosą rąstų. Tačiau nesumerkė akių iki pat ryto.

Benjaminas taip pat girdėjo Lorcho violončelę. Garsai atskriejo per kiemą į išimtininkų trobos pastogę.

Jis stebėjo puotą pro trobos langus. Didelis tamsiaplaukis vyras su bjauriuoju randu nenuleido akių nuo Dinos. Tarsi ji būtų jo.

Stinė iš anksto pašaukė jį vidun, kad jis persirengtų ir eitų su visais prie stalo.

Tačiau Benjaminas Grenelvas tądien parplaukė iš Fagerneso. Ir buvo paliktas vienas tarp paplūdimio akmenų.

Dina pati turėjo atsivesti jį prie stalo!

Jis žinojo, kad ji to nedarys.

Levas nusekė paskui ją į salę. Nelyginant karvedys, kuris, užėmęs didžiausią šalies miestą, galų gale užlipa į triumfo vežimą. Dar koridoriuje jis nuvilko jai apsiaustą ir nuavė batus.

Juodoji krosnis vos ruseno. Anetė buvo pakūrusi ją dar pavakare.

Dina uždegė kandeliabrą ant veidrodžio stalelio ir užgesino lempą.

Jis stovėjo ir žiūrėjo į ją nusirengiančią. Kai ji nusivilko korsažą, jis atsiduso ir ėmė glostyti jos nuogus pečius.

Jai nusisegus liemenėlę, išpuolė krūtys. Kalinės, paleistos į jo rankas. Žvilgančios, su tamsiais kūpsančiais spurgeliais po jo pirštais. Jis pasilenkė ir ėmė gerti iš jų.

Ji grabaliojo sijono užsagą. Minkštai sušlamėjo audeklas. Begalybė audeklo. Galiausiai ji stovėjo vienomis kelnaitėmis.

Jis nuleido rankas jai ant klubų ir vėl atsiduso. Atrado visas išsiilgtas formas. Šiltą odą po ploniausiu Rytų Indijos perkeliu. Tai jį suaudrino. Jie tebestovėjo.

Ji išsilaisvino iš glėbio ir, žiūrėdama į akis, nurengė jam liemenę, atrišo ir nutraukė kaklajuostę. Nuvilko marškinius.

Jis stovėjo prisimerkęs ir mėgavosi kiekvienu palengvėjimu. Liko be plataus odinio diržo su žalvarine sagtimi. Odinių kelnių. Ji lankstėsi priešais jį ir už jo. Pirštai buvo ramūs ir šilti. Galiausiai jis prieš ją paliko nuogas.

Tuomet ji nusileido ant kelių ir įsikniaubė veidu jam į tarpukojį. Jis priklausė jai, ir ji užvaldė jį. Burna ir rankomis.

Jis užsikėlė didžiąją moterį sau ant klubų. Jo rankos virpėjo iš įtampos. Iš pradžių jis tik palengva kraipė klubus.

Besimeilinantis, goslus judesys. Taip tetervinas žaidžia poruodamasis. Po to jis lėtai įsismelkė į ją. Prisidengė ja kaip galingu skydu nuo bet kokios grėsmės.

Ji atsiliepė apsivydama apie jį rankomis ir kojomis. Ir tvirtai jį laikydama. Kol jis nurimo. Tuomet ji kilstelėjo savo krūtinę jam prie burnos ir stipriai įsikibo į jį.

Jis buvo tarsi galingos mašinos cilindras. Slidus. Sunkus. Ilgas.

Jiedu jojo. Pakilo troškulys ir alkis. Geismas!

Galiausiai jis paguldė ją ant grindų. Luktelėjęs vėl puolė.

Kokie kieti jo klubai! Koks svaiginantis alsavimas! Kokia smigli ietis! Jis nujodino ją į kampą, išgavo ir išspaudė visų balsų crescendo .

Kai ji atkragino galvą ir ėmė kristi į begalybę, jis suėmė jai už klubų ir nujojo paskui ją.

Ji pasitiko jį.

Tuomet jie susiliejo į vieną drebantį kūną. Laikė vienas kito sunkį Gordijo mazge priešais juodąją krosnį su raudona ėdria liepsna.

SUGAUKITE MUMS MAŽAS LAPUTES, KURIOS GADINA VYNUOGYNUS; NES MŪSŲ VYNUOGYNAS ŽIEDUOSE.

MANO MYLIMASIS MAN, O AŠ JAM, JIS GANO BANDĄ LELIJOSE.

(Gg 2, 15–17)

Atėjusi pakurti krosnies, Anetė rado užrakintas duris. Nusėlino į svečių kambarį ir rado lovą, kurioje niekas nebuvo gulėjęs. Ji nusileido į virtuvę pas Olinę ir sumišusi sustojo slėpdama rankas po pakuline prikyšte.

– Ko čia dabar stoviniuoji? – pasakė Olinė. – Ar nebaigsi kūrenti krosnių?

– Salė užrakinta!

– Gerai, bet pašildyk svečių kambarį ir baik ruošą! Andersas jau atsikėlė ir išėjo, taigi tau atkrenta…

– Svečių kambaryje nieko nėra!

Olinė atsigrįžo ir įbedė akis į merginą. Apskritų akies obuolių gelmė virė ir žaibavo.

– Gali juk pašildyti kambarį ir tada, kai jame nieko nėra! Ar bijai vaiduoklių vidury baltos dienos?