Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Vieną dieną profesorius paskolino knygą apie Fridą Kalo, jai negirdėtą dailininkę. Keista, bet žiūrėdama į jos paveikslus ji surado paguodą.

Ruta nusprendė, kad Norvegijoje taip tapyti neįmanoma. Čia skausmas turi būti intelektualus ir neapibrėžtas. Tik žinovams. Ne per ryškus ir neperdėtas. Kitaip nedera. Norvegijoje viešai rodomas skausmas atrodo juokingai.

Fridos Kalo autoportrete kažkas priminė Torą. Šiek tiek antakiai. Žvilgsnis. Skruostikauliai. O visa kita buvo kaip Jorgeno. Išoriškai. Su Frida Kalo tai neturėjo nieko bendra.

Kartais jai pasirodydavo, kad Toras panašus į ją. Bet nebuvo tuo įsitikinusi, nes nelabai turėjo su kuo palyginti. Ji pati nepanėšėjo į save nuo tada, kai per vasaros atostogas įsidarbino apželdinimo tarnyboje.

Išsitraukė eskizų bloknotą ir ėmė paišyti tėvų karikatūras, duodama valią savo nemeilei. Piešdama groteskiškas Pamokslininko iltis ir snarglio lašą, pakibusį mamai po nosimi, suvokė, jog tai vaiko reakcija. Buvo savo pačios vaikas, kuris keršijo tėvams, nes pati nesugebėjo būti mama.

Ji išplėšė piešinį iš bloknoto, suglamžė ir įmetė į liepsnas. Akimirksniu jo neliko.

Jos skausmas nebuvo kaip Kalo peiliai ir vinys, veikiau kaip išsklidęs spinduliavimas giliai iš vidaus. Tikriausiai dėl to, be savigailos, ji neturėjo ko priešpriešinti Fridos Kalo menui.

Gormo portretas jai taip pat nepavyko. Kai kada nupiešdavo po kelis eskizus per savaitę. Tačiau išeidavo pernelyg išdailintas ir be gyvybės. Dėl to ji tai niršdavo, tai puldavo į neviltį.

Vieną popietę, grįžusi iš Akademijos, ji ėmė paišyti moterį, stovinčią ant tramplino virš tuščio baseino. Arba laisvai krintančią mėtos žalumo plytelių ir priplotų negyvų žuvų link.

Iš pradžių ji nupiešė daugybę škicų, paskui – keletą eskizų pasteliniais dažais. Tada pradėjo tapyti. Keista, bet toji moteris perėmė didelę dalį jos savigraužos.

Parvažiavusi namo velykinių atostogų, ji nepamiršo pagirti Ovės už tai, kad Torui nieko netrūksta. Jis tik gūžtelėjo. Ištaikęs progą, kaskart pabrėždavo, kad ji neturi teisės turėti kokią nors nuomonę – nei apie Torą, nei apie jį. Jai nereikėjo didelių pastangų jam suprasti.

Jis niekada neklausė, ką ji veikia ar su kuo leidžia laiką. Ji nė sykio negirdėjo, kad jis būtų ištaręs žodį „akademija“. Tačiau žinojo – visa tai iš pavydo, kad ji turi gyvenimą, kurio jis negali kontroliuoti.

Kai kada jis taip pat susierzindavo supratęs, kad ji nesileidžia įskaudinama. Pavyzdžiui, kai Toras papasakojo, kad vieną rytą atsikėlęs rado tokią Meretę. Laimei, Ovė išvažiavo į kalnus ir išbuvo ten beveik per visas Velykas.

Grįžusi į Oslą, ji keletą kartų norėjo viską mesti ir suvis išvažiuoti namo. Kai jiems reikėjo išsiskirti, Toras įsiaudrino taip pat kaip per Kalėdas.

Jai pavyko įkalbėti Ovę įsigyti telefoną, kad ji galėtų paskambinti namo po keletą kartų per savaitę. Iš pradžių pasidarė tik dar blogiau. Bet pamažu ji suprato, kad girdėti balsą svarbu. Jiems abiem. Po keleto savaičių ėmė atrodyti, kad jis susitaikė su tuo, kad mama gyvena Osle, nes nori tapti dailininke.

Jis patikėdavo jai įvairias smulkmenas, kurių knibždėte knibždėdavo jo galvelėje.

Pavyzdžiui, kad jis nusipirks lėktuvą ir skraidys greitai greitai. Arba kad jo gaisrinė taip pat gerai rieda ir su trimis ratais.

Per vasaros atostogas Ruta išsivežė Torą į išsinuomotą vasarnamį Helgelano pakrantėje. Ji ilgai mėgino įsileisti naujų motyvų. Bet moteris ant tramplino paėmė viršų. Ji pradėjo eiti vandeniu. Nuolat rizikuodama nuskęsti.

Vieną vakarą, kai Toras atsigulė, ji išvydo ją ant uolos virš trobelės. Vilkinčią raudonu maudymosi kostiumėliu, užsimovusią vieną tų pripučiamų ratų, su kokiais maudosi vaikai.

Kai Ruta pradėjo piešti eskizus, ji virto nuogu kūnu su motociklininko diržu. Išmuiluoti plaukai styrojo kaip dygliai. Ruta dažniausiai ją regėdavo vėlai vakare ir anksti rytą. Arba ji išnirdavo sapnuose. Tai tapo apsėdimu.

Tačiau dažnai lijo lietus, o Toras ilgėjosi savo draugų. Ji suprato, jog jiems teks prašyti Ovę užleisti butą, kad Toras galėtų grįžti namo.

Jis buvo gerai nusiteikęs, kai ji paskambino, ir pasakė, kad nėra jokių kliūčių, nes ruošiasi ilgam žygiui į kalnus.

Kai jie sugrįžo, jis dar nebuvo išvažiavęs, tad ji prisitaikė ir laukė, kol galės įsikurti. Tik šiek tiek pasitvarkė klausydamasi Toro džiaugsmingo krykštavimo už lango. Jis susitiko draugą.

Išgirdusi, kad iš miegamojo ją šaukia Ovė, ji nuėjo pas jį. Apsinuoginęs iki pusės, jis krovėsi kuprinę. Ji pastebėjo, kad jam vis dar patinka prieš ją pozuoti, tarsi jis mąstytų: „Tegu pamato, ko netenka.“

– Turiu tau kai ką pasakyti.

Ji stovėjo ir laukė, tačiau jis nepakėlė akių.

– Aš noriu skirtis, – tarė veidu į spintą.

Stojo tyla, ir ji nustebo, kad buvo visai nepasiruošusi.

– Tai reiškia, jog susiradai kitą? – paklausė stebėdamasi, kad įmanoma ištarti tokius rimtus žodžius kraunantis kuprinę.

– Taip, mudu su Merete ketiname susituokti. Aš noriu normalaus gyvenimo.

– Ar ji atsikraustys čia?

– Taip, jeigu norės.

– Tu jos nepaklausei?

Tada jis pagaliau pakėlė akis ir veide šmėstelėjo dvejonė.

– Ką reiškia „nepaklausei“? – išsisuko nuo tiesaus atsakymo.

– Ar ji žino, kad Toras taip pat čia gyvena?

– Kaip ji galėtų nežinoti? – piktai atrėžė jis, grūste įgrūsdamas į kuprinę marškinėlius ir kojines.

Po ruda oda išsipūtė raumenys. Peties dvigalviai, kuriais jis taip didžiavosi.

– Ar ji taip pat eis į žygį? – pasidomėjo Ruta.

– Taip. Nakvosime palapinėje. Keliausime iki pat švedų pasienio.

– Suprantu, kad ji – ta moteris, kurios tau reikia. Ar judu jau seniai kartu?

Jis atsitiesė ir be žodžių plačiai nusišypsojo.

Ji pati nežinojo, kokie mechanizmai suveikė. Bet staiga ji gavo tą pačią laisvę kaip jis. Laisvę pripažinti, jog Ovė – geistinas vyras. Nebe jos atsakomybė, o medžiojamas grobis. Jai – taip pat.

Nemąstydama ji uždėjo rankas ant nuogų jo pečių ir žavėjosi jo nuostaba. Žavėjosi galingu žasto raumenų judesiu, kai jis geidulingai apglėbė ją. Kai užsimerkęs ją pabučiavo, ji pajuto ekstazišką laisvę. O kai parsivertė ant lovos, sukūkčiojo ir visiškai atsidavė. Pagaliau ji – Ovės slapto nuotykio dalis. Ji džiaugėsi tuo ir rodė jam, kad džiaugiasi.

Jis buvo švelnesnis ir nuoširdesnis, negu ji prisiminė. Kad ir kaip vėliau ją minėtų, ji norėjo, kad jis to neužmirštų.

Grįžusi į Oslą, ji jautėsi taip, lyg gatvėmis vaikščiotų greta savo kūno. Pabusdavo šalia savęs lovoje. Nepajėgė bendrauti su žmonėmis Menininkų namuose nei rasti, kas teiktų viltį.

Net tada, kai du jos paveikslai pateko į Rudens parodą, džiaugsmas truko tik tą minutę, kol ji perskaitė laišką. Kaip įprasta, plumpinėjo po galerijas ir muziejus, bet tai ne ką gelbėjo.

Vieną žvarbią dieną Nacionalinėje galerijoje ji išvydo aukštą žmogystą atlapotu paltu. Vyriškis stovėjo pusiau nusisukęs. Tas sprandas. Skruostas. Nejau jis?

Visatą perskrodė krintanti žvaigždė, palikdama švytinčių dalelių uodegą. Baltai melsvas žvaigždžių ūkas nudegino jai veidą, užgniaužė kvapą. Be jos valios virpančiu srautu buvo išstumtas oras. Akimirką ji apmirė, paskui ryžtingai žengė artyn.

Jis atsigręžė. Tai buvo ne Gormas.

Ji išėjo laukan ir kurį laiką be tikslo klaidžiojo gatvėmis. Pamažu kojos pačios atvedė į Menininkų namus. Ji norėjo paskutinį kartelį, prieš juos nukabinant, ant sienos pamatyti paveikslus, kuriuos priėmė Rudens paroda.