Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Menininkų namų kavinėje arba „Krelėje“ vykdavo diskusijos, primenančios griausmingąsias Pamokslininko kalbas. Du dailininkai išsiskyrė kone religinga panieka viskam, kas nebuvo panašu į jų pačių darbus.

Kai ji išgirdo juos kalbant pirmą kartą, jai pasidarė gėda dėl jų, nes jie nebuvo niekam nežinomi menininkai. Ruta suprato, kad talentingo menininko vardas neturi nieko bendra nei su protu, nei su išmintimi.

Jeigu nebūtų taip gerai pažinojusi Pamokslininko, tikriausiai būtų nusivylusi labiau. Betgi buvo patyrusi, kaip dievotumas žmonėms kartais trukdo matyti, kad į išganymą veda ne vien jų pačių tikėjimas.

Jai atrodė, kad skelbtis vienintelio teisingo meno pranašu turėtų būti keblu, nebent trokštum garbinti savo paties balsą. Visai kaip Pamokslininkas, kuriam ant kaktos švytinčiomis raidėmis buvo parašyta „Aš“, kad ir kur jis eitų, kad ir ką darytų.

Kai kurie iš ryškiausiųjų, o gal balsingiausiųjų turbūt tikėjo, kad užtenka pakankamai daug kartų ištarti žodį „Menas“, ir menas sukurtas.

Ruta įtarė, kad ne viskas taip paprasta, taip gryna, taip patvaru. Ji pati jautėsi nesusijusi su savo paveikslais, arba su ta kibirkštėle, kuri turėjo būti drobėje.

„Aš“ nuolat kinta, neturi jokios realios substancijos. O paveikslas tiesiog yra . Neįmanoma apibrėžti „aš“ remiantis paveikslu. Iš to išeitų tik juokinga klastotė.

Jai neatrodė sunku pripažinti meną, nepanašų į tai, ką pati mėgino išreikšti. Priešingai. Tai suteikdavo jai išskirtinę teisę ir laisvę kurti savaip. Ir įkvėpdavo.

Tas mintis ji, žinoma, nutylėjo. Ruta nediskutuodavo – ji klausėsi, žiūrėjo ir dirbo. Be to, buvo pilna dėkingumo už tai, kad kiti, net ir tie, kuriems nepatiko, ką ji darė, pripažino ją kaip Akademijos studentę.

Tai buvo taip nuostabu, jog ji ėmė manyti, kad viską lėmė pasitraukimas iš mokyklos, kūno geografinė vieta arba išsiskyrimas su Ove.

Modeliai, kurių buvo visokio plauko, ėmė po dvidešimt kronų už valandą. Visi kartu jie sudarė odos raukšlių ir ertmių jūrą. Rutai patiko kvapas ir atmosfera. Bendrumo jausmas bandant išreikšti tai, ką matai. Kažkaip stebuklingai kiekvienas darbas išeidavo vis kitoks.

Vieną ar du kartus per savaitę jų pataisyti ateidavo profesorius. Draugiškas vyriškis pilku tvido švarku, spalvotais marškiniais ir vilnoniu kaklaraiščiu. Ruta nebuvo tikra, bet numanė, kad piešti gali kaip panorėjusi, svarbu – gerai.

Į meškiną panašus vaikinas, sėdintis priešais ją, pareiškė, kad viskas baisiai konservatyvu ir turėtų būti palaidota. Kai Ruta paklausė, ką jis nori laidoti, įsiaudrinęs išrėžė ilgą prakalbą apie tai, jog menas turi žengti pirma visuomenės. Ruta jam neprieštaravo.

Nupiešti eskizą jam trukdavo tiek pat, kaip jai sukrimsti pusę paplotėlio. Baigtas piešinys nepaprastai panėšėdavo į varnos lizdą. Nebūtum atpažinęs nė vienos kūno raukšlės.

Tai ją žavėjo ir linksmai nuteikdavo. Baldras, kaip jis save vadino, buvo raudonbarzdis plačiu megztiniu ir žaibuojančiomis nuskriaustojo akimis.

Kai ji su juo susipažino, jai pasirodė, kad jam tokios kaip ji – tik lengvas užkandis. Ir buvo gėda, nes nežinojo, kas jis toks, mat Baldras elgėsi taip, lyg jau būtų įžymybė. Pamažu ji suprato, kad jis kalba apie ateitį.

Vieną penktadienį, kai jis siautėjo kavinėje, ji pasiūlė jam pasidalyti butelį vyno kitoje vietoje. Permaina buvo neįtikėtina.

– Mes išeiname! – pranešė jis ir susirinko visą savo kilnojamąjį turtą.

Kavinėje „Casino“ vienas pusbutelis jam netruko virsti keliais. Jis gerokai įkaušo, tad ji nusprendė padaryti draugišką paslaugą ir parlydėti jį į irštvą apgriuvusiame Akersgatos name. Ten jis prisispyręs ėmė ją kviesti viršun, nes jam esą reikia „kušies“.

Ji nesišaipė iš jo, tik pasakė, kad yra ištekėjusi. Jis dar paburnojo, kam ji ištekėjusi, bet į namą įšleivojo savomis kojomis.

Pirmadienį truputį gėdydamasis jis paklausė, ar nepamiršo atsiskaityti.

– Už vyną susimokėjai, – atsakė Ruta.

– O daugiau nieko ir nebuvo, – išsišiepė jis.

– Iš kur tu gali žinoti? – paerzino ji.

Nuo to laiko jis jai atstodavo asmens sargybinį ir Menininkų namuose, ir mieste. Jeigu nebūdavo girtas. Ir nebesakydavo „kušis“, kai jie likdavo vieni du.

Ruta žinojo, kad Toras nemažai laiko praleidžia Saloje. Mama su Pamokslininku įsivedė telefoną, tad ji paskambino padėkoti mamai. Iš jos kalbos supratusi, jog jie tikisi, kad Kalėdas švęs visi drauge, turėjo tam pasipriešinti.

– Manau, kad mudviem su Toru reikia pabūti dviese, – švelniai tarė ji.

– Mūsų šeimoje to nėra buvę, kad kas paliktų savo vaiką kaip tu, – atžariai rėžė mama.

– Mama, pasistenk suprasti.

– Suprantu tiek, kad judu su Ove ilgai netversite, kai tu tokioj tolybėj.

Kažkokiu būdu jai pavyko prieš padedant ragelį nukreipti kalbą kitur.

Kai autobuso stotelėje Toras atbėgo jos pasitikti, ji pajuto skausmą pilve. Jis laikėsi ten tol, kol ji buvo namie. Ypač sustiprėdavo, kai ji sėdėdavo ir žiūrėdavo į jį miegantį. Be Toro ji nežengdavo nė žingsnio. Taigi daugiausia jie būdavo kartu.

Vieną vakarą ji pravirko balsu skaitydama „Burtininko skrybėlę“. Jis jai paaiškino, kad liūdna yra ne ta knygelė, o kita.

Kartą Ovė grįžo iš vakarėlio anksčiau nei tikėtasi ir kauštelėjęs. Jis ėmė grabalioti ją su kaži kokia bejėgiška savininko mina. Ji stovėjo vonioje vienais apatiniais, kai jis įėjo. Negrabiai apkabinta ji nesispyrė, tik nustebo, kad jos kūnas kaip numiręs. Bet kai jis norėjo ją nusitempti į svečių lovą, kurioje jis miegojo, kol ji buvo namie, ji pasipriešino.

– Mes vedę! – suriaumojo jis, įsiutęs ir atžarus.

– Mes visą laiką buvome vedę, bet tau nebuvo svarbu, su kuo miegoti! – atšovė ji.

Jis paleido ją ir išėjo. Nuo tada tarp jų tvyrojo šaltis.

Tą dieną, kai Toras suprato, kad ji tikrai išvažiuoja, suėmė jai už plaukų ir nepaleido, bet neverkė. Kitaip negu ji.

Ovė žiūrėjo į juos, bet nemėgino padėti. Jie beveik nesikalbėjo, ir tai jos nejaudino. Iki tol.

– Judu su tėčiu galėsite atvažiuoti į Oslą manęs aplankyti, – nemąsčiusi pasiūlė ji.

– Kada? – įtariai paklausė Toras.

– Kai bus Velykos.

– Per Velykas aš važiuosiu į kalnus, – atsiliepė Ovė nuo sofos.

– Tai gal galėsite atvažiuoti anksčiau?

– Tik tokie kaip tu atostogauja ištisus metus, – tyliai pasakė Ovė ir išėjo.

– Tada aš pati atvažiuosiu. Nebedaug liko laukti, – sušnabždėjo ji ir pamėgino ištraukti savo plaukus iš jo gniaužto.

Rankutė buvo drėgna ir drebanti.

Paskutinį pusvalandį jis barė ją, nes ji nemokėjo kaip reikiant pakrauti kubelių į automobilį, kurį jis stumdė tarp stalo ir sofos. Ji tik klausėsi stebėdama jo viršutinės lūpos išlinkį ir šluostydama jam varvančią nosį.

Sausį ant stoglangių ėmė snigti. Sausio saulė sniegą pavertė vandens lašais pilkšvoje plokštumoje. Jie žėrėjo it perlai sename veltinyje. Siuntė jai iš viršaus mažus žvilgsnelius.

Ovė parašė trumpą laišką apie tai, kad Toras atsisako valgyti. Ilgisi jos.

Ji įprato kasnakt pabusti lygiai trečią valandą ir mąstyti, kaip jiems prikalbinti Torą valgyti. Ji melsdavo Pamokslininko Dievą pagalbos.

Pirmąsias dienas šios mintys sekdavo paskui ją į Menininkų namus ir nė minutės neleisdavo susikaupti. Džiaugsmas dėl to, kad Osle nėra tamsymečio, išgaravo. Sausis buvo ir liko sausis.

Nuo didmiesčio dulkių, triukšmo ir pilko sniego jai paraudo akys. Vos tik ji likdavo viena, imdavo ašaroti, nesvarbu, kur tuo metu būdavo. Ji suvokė, koks tai varginantis dalykas.