Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Jos marškinėlių apykaklės siūlė buvo prairusi. Ant plikos odos raudonavo siūlelis. Ji paėmė butelį ir išpylė likusį vyną į jo taurę. Jis neprieštaravo ir nebeužsiminė apie kelionę namo.

Ji užkaitė kavos ir nusiskundė, jog kambaryje vėsoka.

– Einu atnešiu malkų, – stodamasis tarė jis.

Sandėliuko raktą ji buvo pakabinusi ten, kur jis paprastai kabėdavo. Ji nebeslėpė pažįstanti namus.

Kol ji pilstė kavą, jis pakūrė židinį. Tyla tarp jų nebuvo itin jauki. Kai jie atsisėdo gerti kavos, jis pasidomėjo, kaip ji jaučiasi gimtajame mieste.

– Ačiū, neblogai. O tu?

Ji ištiesė plikas kojas ant skudurinio takelio ir atsilošė kėdėje.

– Aš juk nemažai keliauju.

– Tu turi mažą mergaitę? – netikėtai paklausė ji.

– Taip, Siri, ji gyvena Tronheime su Turida.

Pats girdėjo, kad balsas pernelyg džiaugsmingas, nes klausimas jį pamalonino.

– O tu turi vaikų? – pasiteiravo jis.

– Ne, neradau tėvo. Be to, gyvenau per greitai, kad būčiau galėjusi ištekėti.

– Tai tau ir skirtis neteko.

– Ne, neteko.

Stojo tyla, kurios nė vienas nenorėjo pertraukti.

– Tu jaunas, susirasi kitą, – pagaliau padrąsino ji.

Tas momentas atėjo. Dabar jo eilė.

– O tu susiradai kitą?

– Ką turi omenyje?

– Galbūt judvi su Turida turėjote tą pačią varžovę?

Jis atvirai stebėjo ją.

Ilsė išpūtė akis. Jis matė, kad ji sulaikė kvapą, nes siūlo galiukas prie kaklo net nevirpėjo.

– Mama – neprasta varžovė, – pridūrė jis.

Ji trynė dešinės rankos pirštus, smilių ir nykštį. Beveik nepastebimai.

– Atvažiavai čia atiduoti rakto ar man to pasakyti?

– Ir atiduoti, ir papasakoti.

– Ir ką tikiesi išgirsti?

– Tiesą. Man gali ją drąsiai sakyti.

– Tiesa iš kiekvieno lūpų skirtinga.

– Noriu išgirsti tavąją.

– Neturi teisės to prašyti.

– Ne. Bet priimu ir tokį atsakymą, – tarė nenuleisdamas žvilgsnio.

Ji šyptelėjo. Jos ramybė jį erzino.

– Ar esi pasiruošęs vadinamajai tiesai? – paklausė ji, išpūsdama dūmus į lubas.

– Manau, kad taip, – atsakė jis ir rūpestingai užspaudė cigaretę.

Jis girdėjo savo alsavimą ir jautė, kaip įsitempia žandikaulio raumenys, kol jis ieškojo taško, kurio galėtų įsikibti. Pasirinko griovelį tarp Ilsės nosies ir burnos.

– Ar tu padėjai jam prisirišti akmenį? – paklausė jis.

Į smilkinius kalė tyla. Tada ji kostelėjo.

– Aš pati turėjau tokią teoriją, – kimiu balsu prabilo. – Bet iš tikrųjų nežinau. Šiaip ar taip, joks teismas manęs už tai nenuteistų.

Ji visa prigeso. Kai pakilo nuo kėdės ir įmetė rūkstančią cigaretę į peleninę, jis pamanė, jog ketina išeiti iš kambario. Nuo gretimos kėdės ji nutvėrė kepurę ir pamažu ėmė sukti ją pirštais, įžūliai spoksodama į jį.

– Tu čia buvai? – paklausė jis.

– Tuo metu ne. Išvakarėse.

– Kas atsitiko, kol čia buvai?

Prieš atsakydama ji apsidairė po kambarį.

– Jis pasakė, kad prašys skyrybų.

Židinyje kažkas smarkiai plykstelėjo. Paskui liepsnos vėl ramiai laižė beržo pliauskas.

– Ar jis tai sakė pirmą kartą?

– Ne. Bet aš ir tąkart nenorėjau.

Gormui vos neišsprūdo, kad, jo galva, tokios kaip ji apie tai tik ir svajoja, tačiau nutylėjo.

– Tokiems dalykams neturiu pakankamai drąsos, – tarė ji.

– O visiems kitiems dalykams? Jiems drąsos užteko?

Jis veikiau pajuto, negu pamatė, kaip ji susijaudino.

– Jaučiu, kad čia sunku apie tai kalbėti. Gal eime pasivaikščioti?

Jos balsas nebuvo tvirtas.

*

Kai jiedu su vakarienės likučiais nuėjo į paplūdimį, juos pasitiko kirai. Ji aprodė jam laivą.

Ten buvo ideali tvarka – viskas išpoliruota, išblizginta. Jis atsisėdo salone ir ėmė vartyti knygą apie laivakelio žymėjimą, kol ji tikrino lynus.

– Puikus laivas, – pagyrė, kai ji nulipo žemyn.

Jis perbraukė delnu raudonmedį ir akimis apmetė žalvarines detales žinodamas, kad ji stebi jį.

– Ar jis čia buvo? – paklausė atsukęs jai nugarą.

– Ne, laivas naujas.

Balsas buvo budrus.

Juodu skyrė stalas. Už lango tarp tirštų debesų kybojo mėnulis. Kirai tebeklykavo. Atmintyje iškilo vaizdas iš vaikystės. Žaliai mirguliuojančios seklumos su gelmėje tamsuojančiomis dėmėmis.

Nukreipęs žvilgsnį į navigacinius ženklus siaurame laivakelyje, jis nevalingai ištarė:

– Ar jūsų niekada niekas nesusekė?

Ji atlošė galvą, ir prietemoje jis matė ją užsimerkiant.

– Aš nežinau. Ji juk turėjo suprasti, nemanai?

Akys atsimerkė, ir ji bejėgiškai pažvelgė į jį, lyg jis būtų turėjęs atsakymą.

Jis prisiminė tėvų pokalbių nuotrupas. Svarbius tėvo susirinkimus ir darbą. Atsainų tėvo švelnumą. Trumpus paaiškinimus, kurių nederėdavo ginčyti. Jo nugarą, tolstančią laukujų durų link. Į tą nugarą įsmeigtą mamos žvilgsnį. Tarsi ji mestų valą, bet niekuomet nepataikytų. O paskui – niurzgimą, manijas, perdėtą rūpestį. Ir visa tai su baisia jėga užgriūdavo jį, Gormą. Jėga, nuo kurios nebuvo įmanoma apsiginti.

– Kiek tai truko? – paklausė jis.

– Nuo tada, kai man buvo aštuoniolika, iki jo mirties išvakarių, atmetus keletą nelabai nuoširdžių mano mėginimų išsiskirti.

– Aštuoniolika. Tada man buvo devyneri metai ir dovanų gavau dviratį.

Jis prisiminė ją. Rutą. Spaudžiančią dviračio skambutį. Ir jausmą, kuris jį apėmė, kai berniukai išsivežė ją ant dviračio.

– Apie ką jūs kalbėdavotės? – paklausė.

Ji susimąstė.

– Apie gamtą. Atostogas. Bet daugiausia turbūt žaisdavome. Juokdavomės.

– Tėvas juokdavosi? Norėčiau sužinoti, kokius žaidimus judu žaisdavote, – tarė jis.

– Ironizuoji?

– Ne, pavydžiu. Su manimi jis retai žaisdavo. Iš tikrųjų aš jo nepažinojau.

– Manai, kad aš jį pažinojau geriau?

– Turiu tokį įtarimą.

Juos ėmė supti banga nuo tolumoje praplaukusio laivo. Minkštai sugirgždėjo fenderiai. Jųdviejų kūnus pagavo lengvas ritmas, kuris netrukus liovėsi.

– Apgailestauju, – tarė ji.

– Tu čia niekuo dėta, tai kita istorija.

Ji tiriamai pažiūrėjo į jį ir pasakojo toliau.

– Jis buvo gana išradingas. Vis ką nors sugalvodavo. Pavyzdžiui, kai keliaudavome. Tiek daug visko žinojo. Apie miestus, kuriuose lankydavomės. Visur jautėsi kaip žuvis vandeny. Baisiai juo žavėjausi. Ypač iš pradžių. Be to, buvo nepaprastai supratingas. Švelnus.

Akimirką pasirodė, kad ji tuoj pravirks. Bet ėmė juoktis. Tyliai, išblyškusiu veidu.

Ant grindų mėtėsi plaukų segtukas. Maža plastikinė ramunė. Kažkaip nederėjo prie Ilsės Berg. O gal vis dėlto derėjo.

– Jis pasakojo man apie bangas, išmokė valdyti laivą, – toliau kalbėjo ji. – Mes plaukiodavome senuoju... Beje, kur laivas?

– Parduotas, – trumpai atsakė jis.

Ji porą kartų įkvėpė, lyg norėtų ką pasakyti, tačiau susilaikė.

– Kaip sužinojai, kad jis mirė? – po valandėlės paklausė jis.

– Perskaičiau vietos laikraštyje. O tu?

– Gavau telegramą per Kūčias Ramiajame vandenyne.

– Kaip priėmei žinią? – tyliai paklausė ji.

– Nemanau, kad suvokiau, kas įvyko. Bet jaučiau kaltę.

– Tu? Dėl ko?

– Matyt, per daug save sureikšminau, – pasakė jis, karčiai nusijuokdamas. – Aš juk lyg ir pabėgau.

Ji valandėlę žiūrėjo į jį.

– Kaltės jausmas mane išgąsdino mirtinai, – prabilo ji.