Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Ji vėl įdėjo sūrį į šaldytuvą ir pamatė du neatplėštus vokus su sąskaitomis. Tada garsiai pasikūkčiodama pravirko.

Kas buvo paskui, Ruta gerai neprisiminė, bet tikriausiai ta diena labai nesiskyrė nuo kitų. Vakare nuėjusi į vonią pastebėjo, kad nuo tada, kai paskutinį kartą matė savo nagus, šie labai užaugo. Ji susirado žirkles ir nurėžė juos visiškai trumpai.

Dabar nagų nekirpsiu tol, kol neišvažiuosiu į Oslą, nusprendė.

Dvidešimt pirmas skyrius

ILSĖ BERG PASITIKO JUOS VILKĖDAMA NEPRIEKAIŠTINGU TAMSIAI MĖLYNU KOSTIUMĖLIU, ANT KAKLO PASIRIŠUSI ŠALIKĖLĮ.

Kol jos kabinete jiems buvo patiekta kavos su saldainiais, pilna natūralaus pasitikėjimo savimi, ji padėjo priešais juos savo rekomendacijas. Pagal gimimo datą, nurodytą dokumentuose, Gormas apskaičiavo, kad jai trisdešimt aštuoneri.

Ji mielai sutiko imtis „Grandės ir Ko“ bei savivaldybės bylos, kuri jai buvo pirmoji gimtajame mieste. Į šiaurę ji persikėlė lapkričio viduryje. Tamsūs plaukai buvo nurėžti tiesiai sulig ausimis, o norėdama dirstelėti į popierius, kuriuos atsinešė Gormas, ji kaskart užsidėdavo stambius akinius tamsiais rėmeliais. Su jais atrodė vyresnė ir sunkiai prieinama.

Gormas pastebėjo, kad ji nepaiso Torsteino lengvabūdiško tono, pereinančio į flirtą, bet ir nepastato jo į savo vietą. Ji kreipdavosi į tą, katras tuo metu kalbėdavo, atsakinėjo į klausimus ir pati klausė.

– Jūs dirbote pas mus būdama studentė, per atostogas? – pasiteiravo Gormas.

– Teisybė. Manau, jog buvome porą kartų susitikę?

– Taip, prisimenu, – skubiai atsakė jis.

Torsteinas pasidomėjo, kokia priežastis paskatino ją persikelti į šiaurę po tiek metų, praleistų Osle. Ji dalykiškai paaiškino norinti išmėginti savo jėgas, be to, sužinojusi, jog gimtajame mieste reikalingas privačia praktika besiverčiantis advokatas.

– Vadinasi, jokių asmeninių priežasčių? – toliau kamantinėjo Torsteinas.

– Kai žmonės savu noru keičia darbą ir gyvenamąją vietą, taip pat esu linkusi manyti, jog tai vienaip ar kitaip susiję su asmeniniais reikalais. Tačiau šiuo atveju būtų sunku įžvelgti ryšį tarp asmeninių dalykų ir mano paslaugų „Grandei ir Ko“.

Gormas sudraudė Torsteiną žvilgsniu.

– Pageidautume, kad kaip įmanoma greičiau susipažintumėte su byla, – tarė Gormas. – Darbus tikimės pradėti pavasarį. Rangovas jau nekantrauja, nenorime jo prarasti. Du papildomi aukštai virš senojo pastato jau baigti, bet liko keletas laikinų patalpų, kurios mūsų netenkina. Iš pradžių vylėmės, kad paviljonas palei pakrantės promenadą atvers duris tuo pat metu.

– Sprendžiant iš informacijos, kurią gavau dabar, ir viešai pri­einamų dokumentų, su kuriais susipažinau anksčiau, padėtis neatrodo visai beviltiška. Tai, kad „Grandei ir Ko“ priklauso sklypas, mano galva, yra lemiamas dalykas. Jei teisingai supratau, ginčą norėtumėte išspręsti taikiai, ne per teismą?

– Teismo, žinoma, norėtume išvengti, – patvirtino Gormas.

– Kai savaitės pradžioje kalbėjausi su advokatu Vangu, jis užsiminė, jog firma yra pasiryžusi išnaudoti visas įmanomas priemones, kad laimėtų.

– Tai tiesa. Bet bylos nagrinėjimas teisme užtruktų, o mes negalime laukti. Savivaldybė, kaip matote, nori nusavinti sklypą, kad galėtų praplėsti gatvę į jūros pusę. Jeigu ji taip pasielgs, tikrai kreipsimės į teismą.

– Neatrodo, kad politikai įžvelgtų neigiamą poveikį aplinkai, kuris neišvengiamas, jei bus praplatinta Jūros gatvė ir išilgai pakrantės promenados padvigubės sunkiojo transporto srautas. Kita galimybė būtų rytų pusėje, atokiau nuo miesto centro. Mano žiniomis, šia alternatyva jau susidomėjo įtakingos nepolitinės jėgos, – susakė ji ir nusiėmusi akinius paklausė, ar jiems dar įpilti kavos.

Torsteinas, suradęs dingstį pasėdėti ilgiau, atkišo puoduką.

Ant Ilsės Berg rašomojo stalo beveik nebuvo nereikalingų daiktų. Dabar ji padėjo į šalį popierius, kuriais jie naudojosi per pasitarimą. Prie telefono liko gulėti nedidelis katalogas. „Nacionalinė dailės paroda“. Gormas be žodžių siekė jo, ji jam padavė leidinuką.

– Taip, ką tik ten buvau, vien straipsniais gyvas nebūsi, – atsainiai tarė.

Gormas ramiai sklaidė katalogą, kol Torsteinas mėgino aiškintis, kaip ji dar leidžia laisvalaikį sostinėje.

Permesdamas pirmą atsitiktinai atverstą puslapį, jo žvilgsnis staiga užkliuvo už pažįstamo vardo ir pavardės.

„Neset, Ruta, g. 1943 m., Susitikimas . Aliejus. 131 × 71. 3000 kronų“.

Ar galėjo būti kitas žmogus? Jis atsivertė autorių sąrašą katalogo gale. Prie adreso buvo nurodyta ta pati vietovė, kurią ji minėjo tada, kai jie susitiko pas Torsteiną. Tai buvo ji.

– Na, ką manai? – paklausė Torsteinas, kai jie išėjo į gatvę.

– Manau, ta, kurios mums reikia. Bet tau vertėtų susilaikyti nuo familiarumo.

– Ką turi galvoje?

– Verslo reikalai ir asistavimas – nesuderinami dalykai.

– Gyvenimas ir taip pakankamai nuobodus, nejau negalima elgtis laisviau?

– Ji profesionalė. Mes su ja tariamės svarbiu klausimu.

– Direktoriui šiandien pamokslų diena, – paniuręs subambėjo Torsteinas.

Gormas patylėjo.

Kai jie priėjo Karlo Johano gatvę, Torsteinas užsimanė papietauti firmos sąskaita – girdi, už gerai atliktą darbą.

– Aš turiu sutvarkyti vieną reikalą, tu pavalgyk vienas ir išsaugok čekį, – lakoniškai pasakė Gormas.

– Koks dar reikalas?

– Dailės paroda. Susitiksime oro uoste.

– Tu visada Osle vaikštai po tapybos parodas? – įsižeidęs paklausė Torsteinas.

– Ne tik į parodas. Vaikštau ir į operą, ir į teatrą. Ir į koncertus. Kai ištaikau.

– Vadinasi, slapukauji.

– Tai padeda išvengti visų tų kvailų klausimų, argi ne?

Pamojavęs Gormas nužingsniavo per Rūmų parką, praėjo pro liūtų skulptūras ir įžengė į Menininkų namus. Pasiėmęs katalogą, antrame aukšte surado paveikslą. Motyvas neturėjo nieko bendra su tuo, ką jis tikėjosi išvysti perskaitęs pavadinimą „Susitikimas“. Gormas liko stovėti.

Iš pradžių baltas šuo su tamsiais lopiniais pasirodė kone grėsmingas. Jis lėkė į jį atvertais nasrais ir išpūstomis akimis, stebėtinai gyvas, nors ir ne visai tikroviškas.

Tai buvo ir šuo, ir ne šuo. Keistas pavadinimas tokiam motyvui. Galėjai pamanyti, jog šuo šypsosi, nors nasrai pavojingai iššiepti. Rodės, jis stengiasi sustoti, bet negali.

Dėl pasirinktos perspektyvos kūno priekis buvo didžiulis, ištiestos letenos su aštriais nagais bet kam galėjo įvaryti siaubo. Tačiau visame tame slypėjo kažkas švelnaus, lyg susitaikymas.

Netrukus jam paaiškėjo, dėl ko taip atrodo. Šuo turėjo žalias žmogaus akis. Gana realistiškas. O likusi paveikslo dalis buvo kitokia. Grubiai nutepta ant tamsiai mėlyno fono.

Jis nežinojo, ar jam patinka, ar ne. Bet tai nebuvo svarbu. Jis nuėjo į biurą, esantį pirmame aukšte, ir pasakė norįs įsigyti Rutos Neset „Susitikimą“.

– Geras pirkinys. Šis darbas apdovanotas „Morgenbladet“ premija, – paaiškino vyriškis ir įspėjo, kad paroda dar keliaus į kitus miestus, tad paveikslą jis gausiąs ne anksčiau kaip metų pabaigoje.

– Teks su tuo susitaikyti, – tarė Gormas ir pasirašė sutartį.

– Jums pasisekė, kad atėjote dabar. Šiandien turėjome ir daugiau interesantų. Po to, kai paskelbėme kainą.

Mintyse Gormas padėkojo Ilsei Berg už domėjimąsi menu ir dar kartą apėjo parodą. Bet iš galvos jam nėjo šuns akys, tad netrukus jis vėl užlipo į antrą aukštą.