Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Kai lopiniuotasis šuo pažiūrėjo tiesiai į jį savo žmogišku žvilgsniu, Gormas pasijuto taip, lyg būtų išvydęs draugą. Dabar jis jo.

Nuo paskutinio susitikimo Ruta suaugo su jo gyvenimu. Nors jis negalėjo būti šalia, norėjo ir toliau apie ją galvoti.

Juodžiausiomis akimirkomis jis pasigailėdavo, kad neliko pas ją, nors jai ir paskambino vyras. Bet iš tikrųjų žinojo, jog tai būtų viską sugriovę. Kai ji pakėlė ragelį ir mėgino atsakyti savo vyrui nemeluodama, jis suprato. Kad negali jai to užkrauti.

Prieš sėsdamas į lėktuvą, jis susirado laikraštį su premijos laimėtojos interviu. Ir su Rutos atvaizdu tarp puslankiu sustojusių žmonių.

Ten buvo rašoma, kad ji džiaugiasi gavusi premiją. Kažkuo atrodė gležna, apimta nuostabos, ir tai jį sugraudino. Rimta jauna moteris, sakanti, kad džiaugiasi. Jo Ruta, kokią jis prisiminė.

Kai lėktuvas pakilo, jį apėmė baisus ilgesys. Troškimas turėti ją šalia. Galbūt prajuokinti. Kad ji imtų kvatoti. Nesvarbu iš ko.

Torsteinas snaudė prie lango, tad Gormas galėjo netrukdomas rašyti į geltonąją knygelę:

„Po to, kai tiesiogine prasme išsirengė prieš ją nuogas, jis nusipirko gabalėlį jos sielos. Drobė kiekvieną dieną leis jam turėti dalelę jos, kur kas daugiau, negu tas paveikslas išreiškia. Kadangi meną formuoja ir kuria protas, paveikslas labiausiai atspindi dailininko sielą. Kad ir kur būtų jos kūnas, kad ir kam priklausytų, ji gyveno jo slaptoje tikrovėje, kurios niekas negalėjo sugriauti. Pakako žinojimo, jog ji yra, kad ji jam taptų gyva.“

Grįžęs iš Oslo, kitą vakarą užlipo į naująjį butą. Dideliais langais su vaizdu į jūrą ir miestą. Tik trūko kai kurių baldų ir užuolaidų. Jis sustojo ir įsižiūrėjo pro langą. Jūra ir dangus susiliejo į visumą, kurioje spingsėjo blyškios žvaigždės ir mėnulio pjautuvas. Degė uosto ir miesto žiburiai. Į galvą šovė netikėta mintis: „Čia būtų tinkama vieta tapyti. Net naktį.“

Paveikslui buvo numatyta vieta naujajame kabinete, ant sienos priešais rašomąjį stalą. Tėvo taurės ir diplomai turės užleisti vietą. Bus puiki proga jų atsikratyti.

Naujajame paviljone, iškilsiančiame palei pakrantės promenadą, galės įrengti Gerhardo Grandės kampelį. Su vitrina ir visa kita.

Gavęs paveikslą, iš kabineto jis iškraustys tėvą!

Ilsei Berg prireikė dviejų mėnesių, kad įtikintų politikus ir priešininkus, jog būtų neteisinga platinti gatvės važiuojamąją dalį tarp uosto promenados ir „Grandės ir Ko“.

Minties apie ekspropriaciją buvo atsisakyta, ir toje teritorijoje atsirado galimybė išplėsti komercinius statinius uosto link. Sprendimui įtakos turėjo ir tai, kad Grandė apsiėmė įrengti parką prie pastato prieigų jūros pusėje.

Ilsė pasiekė, kad savivaldybė lėšomis prisidėtų prie architektų konkurso parkui suprojektuoti, ir pagaliau, po septynerius metus trukusios nežinios, priestatas galėjo būti pradėtas.

*

Gormas pasikvietė artimiausius bendradarbius į restoraną atšvęsti pergalės. Torsteinas jautėsi kaip namie, svaičiojo apie šunį, kurį šefas pasikabino kabinete.

– Kalbi apie paveikslą? – pasiteiravo Ilsė.

– Aha, iš to siaubo vos galo negavau, – leptelėjo Torsteinas.

– Man jis atrodo puikus. Gal tikrai vertėtų „Grandėje ir Ko“ pratęsti meno tradicijas. Ar naujojo statinio sąmatoje palikta vietos meno kūriniams?

– Bijau, kad nepakankamai. Tai, kas pirkta tėvo, turbūt geriausiai tinka senajame pastate.

– Jis rimtai domėjosi menu, – atrėžė ji.

Gormas nustebęs pažvelgė į ją. Kartais atrodydavo atšiauroka, kaip dabar. Globos tikrai nesiprašė. Jis turėjo pripažinti, jog ji jam savotiškai patinka. Ne vien jos mokėjimas spręsti konfliktus.

– Aš perkėliau vieną jo paveikslą į naująjį kabinetą. Espoliną Jonsoną. Tai buvo pirmas vaikystės prisilietimas prie meno, – pridūrė jis.

– Taip, prisimenu jį. Jis pirmiausia patraukė mano dėmesį tąkart, kai... – pasakė ji ir staiga nutilo tarsi pamiršusi žodžius.

Po vakarienės, kai visi, išskyrus Torsteiną, išėjo, jie trumpam užsuko į barą. Kol Torsteinas buvo tualete, Gormas paklausė, ką jis galėtų padaryti, kad parodytų, jog labai vertina jos pagalbą.

– Man juk buvo sumokėta tiek, kiek prašiau, – atsakė ji ir įdėmiai pažiūrėjo į jį.

Gormą apėmė jausmas, jog ji pranašesnė. Kodėl, jis nežinojo.

Ji patylėjo, paskui prisidegė cigaretę ir pažvelgė į jį pro dūmų ratilus.

– Taip, yra vienas dalykas, kurio norėčiau, jeigu jau paklausei.

– Klausau.

– Kurį nors savaitgalį norėčiau pasiskolinti raktą nuo namo Indrefiorde, jei neprieštarausi.

Jis abejojo, ar jam pavyko nuslėpti nuostabą.

– Bet kada gali gauti raktą. Namui tik į naudą. Mama ten niekada nesilanko. Kiti šeimos nariai – taip pat ne. Aš vienintelis.

Ji linktelėjo.

– Tai ten jis...

– Aš žinau, – tarė ji.

*

Ilsė paskambino jau kitą dieną ir paklausė, ar galinti važiuoti į Indrefiordą šį savaitgalį. Jie susitarė, kad ji užsuks pas jį į kabinetą ir pasiims raktą.

Pirmiausia jai krito į akis paveikslo vieta. Ji atsistojo nugara į Gormą ir pakreipė galvą.

– Nuo rašomojo stalo gali jį matyti kada panorėjęs, o įėję žmonės pamato jį tik tada, kai pasisuka išeiti. Ar tyčia taip sumanei?

– Kad aš matyčiau, taip.

– Nežinau, kas čia yra, bet jis provokuoja, – mąsliai tarė ji.

Tada ūmiai atsisuko ir įsispoksojo į jį.

– Prieik ir atsistok šalia, – paliepė.

Jis kiek sutrikęs nusijuokė.

– O kam?

– Daryk, kaip sakau!

Jis nenoriai priėjo ir leidosi pristumiamas prie sienos.

– Man reikėtų dirbti kriminalinėje policijoje, – pareiškė ji.

– Šit kaip.

– Ar žinai, kad dalmatino akys visai kaip tavo?

Gormas pasisuko į paveikslą ir susidūrė su žalių akių žvilgsniu.

– Sutinku, kad šuo turi žmogaus akis, bet kad mano?.. – sumurmėjo.

– Visa išraiška tavo.

– Malonu, kad pastebėjai šuns išraišką, – sausai atkirto jis ir padavė jai raktą nuo namo Indrefiorde.

– Ačiū! Tai ne šuns išraiška. Tikrai nenorėjau įžeisti.

– Na, ir gerai! – atsakė jis ir dar kartą užmetė žvilgsnį į pa­veikslą.

Tada jam dingtelėjo, jog galbūt reikėtų paaiškinti praktinius dalykus, kad jai nekiltų keblumų. Įspėti, kad vandens siurblys gana lėtas ir kad pirmą kartą atsargiai kurtų židinį, nes kitaip pradės rūkti.

– Ar esi ten buvusi? – staiga sugalvojo paklausti.

– Taip, porą sykių. Jis paskolindavo man raktą. Buvo dosnus.

Per trumputę pauzelę, kai jis pajuto, kad prieš atsakydama ji sulaikė kvapą, jam paaiškėjo tiesa. Tėvas ir Ilsė Berg! Ar jis nepagalvojo apie tai tąkart, kai ji tėvo kabinete padavė jiems kavos? Bet atmetė tai kaip niekingą mintį.

– Tu jį gerai pažinojai? – paklausė nežiūrėdamas į ją.

– Ne!

Atsakymas buvo trumpas, pernelyg trumpas.

Jeigu ji būtų pasakiusi, jog neturėjo progos pažinti ar ką nors panašaus, būtų skambėję įtikinamiau už tą striuką „ne“. Jis pamėgino sugauti jos žvilgsnį, bet jam nepavyko.

– Kartą tave ten mačiau, – iš lėto tarė ji ir pažvelgė į jį.

– Tikrai?

– Buvau nuleidusi inkarą įlankoje, už namo. Žinoma, visiškai nelegaliai.

– Niekis. Kodėl nepasirodei?

– Nes mačiau, kad verki atsisėdęs ant akmens priešais namą.

Jis išpūtė akis.

– Turėjai žiūronus? – pabandė pajuokauti.

– Turėjau žiūronus.