Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Skambutis nutilo, po akimirkos ėmė birbti vėl, dar šaižiau. Galiausiai jai trūko kantrybė.

Jis paleido ją išsyk, kai suprato, kad ji nori atsiliepti.

– Taip, klausau, – išstenėjo ji.

– Kodėl nekeli ragelio?

Ovės balsas buvo svetimas ir piktas.

– Kaip nekeliu? – nevalingai atsakė ji.

– Tau geriau žinoti. Skambinu visą valandą. Ir prieš tai skambinau. Registratūroje man pasakė, kad tu kambary. Kodėl nekeli ragelio?

– Ove, liaukis! – paprašė ji, matydama, kaip jai prieš akis susilieja siena.

Ji atsigrįžo. Gormas gulėjo užsimerkęs, vos vos pravertomis lūpomis. Lyg miegotų. Bet jis juk nemiega. Jis klausosi. Tikriausiai girdi tūžmingą Ovės balsą. Viskas subyrėjo į šipulius. Pavirto į nieką. Ne dėl to, kad Ovė širsta, bet dėl to, kad Gormas turi klausytis.

– Tu ne viena? – griežtai paklausė Ovė. – Ar dėl to nekėlei ragelio?

– Ove, rytoj aš grįšiu namo.

– Žinau, kad ten kažkas yra. Kas jis?

Ji norėjo surikti jam, kad ne jo reikalas, su kuo ji. Bet negalėjo teršti to, kas dar buvo likę. Nepajėgė. Todėl susitvardė ir ramiu balsu pakartojo, kad po dienos grįšianti namo, o dabar einanti miegoti, tad geriausia pokalbį baigti.

Jis dar paburnojo. Iš pradžių balsas buvo išsigandęs, paskui nurimo tiek, kad ji galėjo pasakyti „labanakt“ ir padėti ragelį.

Ji liko sėdėti atsukusi nugarą. Tada jis pakilo ir atgręžė ją į save.

– Ruta, – tepasakė ir ėmė sūpuoti ją glėbyje. – Ruta...

Ji nenorėjo žiūrėti į jį. Kažkas buvo sunaikinta, suteršta, gėdinga.

– Ar tiki manimi? Ar galiu kliautis tuo, kad manimi tiki? – po valandėlės paklausė jis.

– Taip, – dusliai atsiliepė Ruta ir įsikniaubė į jį.

Jis buvo atvėsęs, pašiurpusia oda. Tačiau sėdėjo ją apkabinęs, delnu glostydamas jai plaukus.

Kai jie abu nurimo, jis atsistojo ir ėmė rengtis. Neviltis atrodė it didžiulė grėsmė, kurios ji nemokėjo sustabdyti.

O kai jis užvilko jai per galvą megztuką, padėdamas įkišti į rankoves rankas, lyg būtų maža mergaitė, ji suprato, kad netrukus pravirks.

– Ar nori, kad tuoj pat išeičiau? – paklausė jis.

– Ne, aš noriu, kad pasiliktum!

– Tą ir norėjau išgirsti, – sukuštėjo jis. Po valandėlės tarė: – Ar galiu paprašyti paslaugos, kad man, suaugusiam vyrui, nereikėtų ašaroti?

– Taip.

– Užsidaryk vonioje ir pabūk ten, kol aš išeisiu. Neįstengiu išeiti, kol tave matau, nors ir žinau, kad buvai teisi tąkart automobilyje. Sakei, kad tai niekam neatneštų laimės. Šiaip ar taip, bent pamatei mane tokį, koks esu, – pasakė ir pamėgino nusišypsoti.

Ji lindėjo vonios kambaryje, kol išgirdo trinktelint duris. Išėjusi rado tuščią lovą. Butelis, dėmė ant stalo ir orchidėja buvo likę. Bet jo nebuvo.

Ji puolė prie spintos. Ten kabojo tik jos striukė. Sukūkčiojusi paknopstom prišoko prie lango ir jį atidarė. Pro šalį bangavo žmonių galvos. Visi ėjo būreliais arba po du. Beveik niekas – po vieną. Jo niekur nesimatė.

Ji suspėjo į paskutinį autobusą, vežantį užmiestin, bet lagaminą nuo stotelės turėjo nešte nešti, nes nerado nė vieno taksi. Lietus merkė ir iš viršaus, ir iš šono, o jos meilė šiaurei vos beruseno.

Bute nieko nebuvo, tik gulėjo mamos paliktas raštelis. Ji atvažiavo ir pasiėmė Torą į Salą. Šaldiklis buvo prikrautas žuvų, naminės duonos ir tekšių.

Ovė negalėjo išvykti labai toli, nes automobilis stovėjo prie namų. Rengdamasi šlapius drabužius ir kaisdama vandenį arbatai, ji svarstė, kur jis galėtų būti.

Iš aitraus kvapo suprato, kad šiukšlių kibiras pilnas, tad apsiavė aulinukus ir vėl išėjo į lauką. Jau buvo beužtrenkianti šiukšlių konteinerio dangtį, kai už užuolaidos pirmo aukšto bute išvydo krutantį šešėlį. Viduje spingsojo blausi šviesa.

Laikrodis tarytum ėmė tiksėti sąmonės ledynmečio link. Kažkas ne taip. Ten turėjo arba būti išvis tamsu, arba degti darbinė lempa. Ovė apsiėmė nudažyti buto lubas prieš įsikeliant naujajai mokytojai.

Ji tyliai užvožė konteinerio dangtį ir pasuko į namą. Buto durys lengvai atsidarė. Ar aš atlaikysiu? – pamanė įžengdama į prieškambarį.

Ten degė šviesa, durys į kambarį buvo pravertos. Ji išgirdo juos dar neįkėlusi kojos. Jie buvo pačiame įkarštyje. Ji atpažino garsus ir žinojo, kad netrukus jis baigs.

Galva kažkokiu būdu išliko blaivi. Ji pakėlė ranką, smilius tiksliai spustelėjo jungiklį, ir juos užliejo palubėje kabančios lempos šviesa.

Kambario kampe ant čiužinio tysojo ne kuri nors kita, o mokyklos direktoriaus žmona Berita. Ant didžiulės baltų matinių dažų skardinės gulėjo jos kelnaitės – paprastos, be jokių puošmenų. Aplink buvo pridraikyta visokių drabužių, lyg gūsingam vėjui papūtus.

Kai moteriškė pasikėlė ant alkūnės norėdama prisidengti, ant liemens susimetė rievės. Ovė atrodė kaip kankinys – matyt, vis dėlto nebaigė.

Ruta pajuto kvailą virpulį, kuris prasidėjo pilve, paskui išplito į rankas ir kojas. Gerai, kad avėjo tvirtais batais. Ji svyruodama žengė porą žingsnių jų pusėn, netyčia užmindama ant Beritos liemenėlės. Ji buvo pilkšva ryškioje šviesoje, su išsitampiusiomis gumelėmis.

Ruta sustojo, kai jos aulinukas palietė Ovės blauzdą. Jam ant kulkšnies baltavo randas. Kadaise ji tą randą bučiavo. Dabar Ovė buvo pusiau užgulęs Beritą, pasirėmęs ant delnų ir kelių, į Rutą atsuko akis su ryškiu sutrūkinėjusių kapiliarų raizginiu. Jam reikėjo skustis barzdą.

Ji nežinojo, ar kaltas jo žvilgsnis, ar bendras nuovargis, bet panoro kuo greičiau viską užbaigti. Kai taip nutarė, vėl galėjo kvėpuoti. Buvo laikas atsitraukti.

– Atėjau paklausti, ar kavą judviem atnešti čia, ar užlipsite į viršų, – pasakė ji ir pati išgirdo, kad žodžius ištarė aiškiai, nors ir drebančiu balsu.

Įsitvėrusi turėklų, ji užkopė laiptais ir pagalvojo, ar nebus išbėgęs vanduo. Virtuvėje į ją plūstelėjo garų kamuolys. Ji išjungė viryklę, patraukė arbatinį į šoną ir nusispyrusi batus atsisėdo ant virtuvinės kėdės.

Vargšas Ovė! Ji juk seniai žinojo. Tai kodėl jaučiasi tokia sukrėsta? O gal tai ne sukrėtimas? Tiesiog virpulį keliantis palengvėjimas?

Ji miglotai prisiminė neaiškų pasidygėjimą. Galbūt šiek tiek nemigos, šiek tiek melancholijos, šiek tiek bodėjimosi Ove ar priešiškumo. Bet nebeprisiminė požymių, tik jų šešėlius. Dabar tetroško, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Arba kad pūlinys būtų pradurtas.

Noras ištverti neleido jai suprasti, jog ji turi gelbėtis. Ir ją pažadino ne įvykis pirmame aukšte. Jis tik viską paryškino. Akis jai atvėrė susitikimas su Gormu.

Lėktuve ji mąstė, kaip reikės pasiteisinti, jog grįžta viena diena vėliau. „Aš dūstu. Man reikia laiko sau. Turėjau aplankyti Rudens parodą ir galerijas. Nesvarbu, patinka tau ar ne“, – būtų galėjusi pasakyti.

Ji užrašė tai susirinkimo medžiagos paraštėje, lyg pateikdama asmeninę išvadą apie Norvegijos mokytojų sąjungos strategiją derybose dėl darbo užmokesčio.

Tarsi ji būtų sėdėjusi su teptuku rankoje, jai kilo vaizdinys, dar neperkeltas ant drobės. Ji pritraukė svetimkūnį, su baltais nailoninias nėriniais stovintį prie altoriaus. Save pačią. Suknelės audeklas buvo toks standus, jog siūlės dirgino odą. Ji iki šiol tebejautė tas siūles.

Kodėl leido, kad visa tai įvyktų? Juk žinojo, kad taip neturi būti.

Anksčiau mintys apie Dailės akademiją būdavo pavojingos svajonės. Dabar jos pagaliau tapo realios. Paskambinusi ji išgirdo šiltą moterišką balsą, kuris aiškiai ir maloniai atsakė į visus klausimus.