Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Gavusi užsakytą valgį, ji užsirakino duris ir šventiškai nusiteikusi sėdo prie stalo. Jai dingtelėjo, kad gyvenime nėra valgiusi viešbučio kambaryje. Net nežinojo, ar jai patinka, ar ne.

Keletą kartų sukirbėjo mintis vis tiek išeiti į gatvę. Galbūt pasivaikščioti po dideliais medžiais, kuriuos matė pro langą. Tačiau nuvijo mintį šalin. Ji ten nieko nepažįsta. Nė vieno žmogaus.

Kol dideliais gurkšniais gėrė vyną, apniko nerimas, nuo kurio mušė prakaitas. Iš tikrųjų visą laiką jį jautė. Jai pasirodė, kad yra stebima. Bet apsidairiusi neišvydo nė gyvos ar mirusios dvasios – nei palovyje, nei spintoje.

Ji padėjo ant padėklo lėkštę ir taurę, nušluostė stalą skudurėliu iš vonios, užgesino lempą ir atsigulė. Šviesą ant naktinio staliuko paliko.

Valandėlę pagulėjusi sumąstė, jog reikia užtraukti užuolaidą. Kas gi gali užmigti nepaliaujamai mirgant neono šviesoms? Ji atsikėlė ir priėjo prie lango.

Apačioje stoviniavo ir vaikščiojo žmonės. Grupelėmis ir po du. Beveik niekas – po vieną. Skambėjo juokas ir muzika. Dideli šešėliuojantys medžių vainikai užstojo šaligatvį. Ji pravėrė langą, ir viskas pasidarė ryškiau. Tarsi ir ji būtų tapusi peizažo dalimi. Ji liko stovėti. Tamsūs medžiai ir baugino, ir traukė akį. Kaip ilgai jie stūksojo, po truputį, nepastebimai stiebdamiesi aukštyn? Kol atvažiavo ji.

Pajutusi, kad ima stirti, ji uždarė langą ir užtraukė užuolaidą. Vėl atsigulusi pamanė, kad būtų smagu viešbutyje ką nors pažinoti. Tai nereiškia, kad tokį vėlų metą pultų tam žmogui skambinti ar kaip nors jį vargintų. Tiesiog žinotų jį kažkur esant. Dabar pajuto jį prie savęs. Jis apklojo ją ir save antklode. Jai pasidarė šilta ir ramu.

Po rytinio posėdžio ji ėmė bendrauti su Birgeriu, kuris mokytojavo kaimyninėje savivaldybėje. Šiek tiek pažinojo jį iš anksčiau, girdėjo jo pasisakymą regioniniame sąjungos susirinkime. Jis kalbėjo užsidegęs, tačiau klausytojų nemėgino atversti.

Gelbėtojų ir taip buvo per daug. Jos amžiaus vyrų, dėvinčių norvegiškus megztinius ir languotus marškinius su bent viena prasegta saga. Džinsinėmis arba velvetinėmis kelnėmis.

Birgeris su savo šviesia vešlia barzda ir protingomis akimis atrodė kaip geraširdis dėdulė. Kai jiedu drauge pietavo, jis pasidomėjo, ar ji turinti ką nors numačiusi vakarui.

– Nė karto nesu buvusi Rudens parodoje. Bet tada turėčiau praleisti popietinę dalį, nes vakare jie turbūt užsidaro.

– Man tinka, – plačiai nusišypsojo jis.

– Tu irgi domiesi? – apsidžiaugė ji.

– Paprastai aplankau kiekvieną rudenį, jei tik galiu. Įprotis nuo studijų laikų.

Kai jie žingsniavo Rūmų parku per čežančių lapų šūsnis, jis papasakojo dvejus metus čia vaikščiodavęs kasdien. Pasiilgstąs studentiškų dienų. Mažas Nordlano miestelis, žmona, du vaikai ir mokytojo vieta – daugiau nei gerai, bet studentiškas gyvenimas Osle – tokia laisvė.

– Viskas susiklosto ne taip, kaip tikiesi, – sumurmėjo jis.

– Taip, – teatsakė ji.

Kai jie įėjo į vidų, jis, pasistumdęs eilėje, abiem nupirko bilietus. Ji susijaudino ir nejučiomis du kartus padėkojo.

Nors abu įsigijo po katalogą, vaikščiojo sykiu. Jie daug nešnekėjo. Bet buvo gera, kad jis šalia. Retsykiais jis mostelėdavo į kokį paveikslą ir nusišypsodavo arba pakratydavo galvą. Tačiau netarškė.

Prie laiptų į antrąjį aukštą jie sutiko moterį raudonais plaukais. Ši labai apsidžiaugė jį pamačiusi ir visai nekreipė dėmesio į Rutą.

Jis atrodė susikaustęs. Galiausiai linktelėjo raudonplaukei, pasakė, kad buvo malonu susitikti, ir palinkėjo sėkmės.

Ruta pažiūrėjo į jį kitomis akimis. Didelis, gerai sudėtas meškinas, kuris mėgsta meną.

Kai jie ėmė kopti laiptais, jis paaiškino:

– Studijų laikų pažįstama. Kartkartėmis susiduriame, kai būnu mieste. Gal man reikėjo tave pristatyti? Ar buvau nemandagus?

Ji šelmiškai pažvelgė į jį.

– Ne, manau, tu norėjai, kad ji mane palaikytų tavo žmona ir tau būtų lengviau išsisukti.

Jis nusikvatojo taip garsiai, jog žmonės atsigręžė. Tai ją smagiai nuteikė, tarsi jie būtų tapę draugais.

Pasiėmę po taurę vyno, jie prisėdo kavinėje aptarti paveikslų. Jis nebuvo toks susižavėjęs kaip ji.

– Meistriškumas per pastaruosius metus išnyko. Atsirado per daug teplionių. Kai kas renkasi lengvą gyvenimą. Iš čia daugybė tuščio niekalo.

Ji paprašė pavyzdžių, o kai jis paminėjo jai patikusį stiprų paveikslą, matytą antrame aukšte, paprieštaravo.

– Sutinku, kad meistriškumas svarbu. Bet man svarbiau, kad paveikslas sujaudintų iki sielos gelmių ir liktų su manimi, – tarė ji.

Jis klausėsi ir karštai įrodinėjo savo tiesą. Bet tai jos netrikdė. Visai kas kita buvo ginčytis su Ove. Ji prisipažino tapanti.

– Nors ir nemoku. Tiesiog jaučiu poreikį, – pridūrė susigėdusi.

Kol jiedu šnekučiavo, ji suvokė, kad kalbasi su žmogumi, kuris supranta, ką ji sako. Kuris yra panašiai mąstęs ir nebijo apsijuokti.

Ir kol ji jautė jo žvilgsnį, iškilo motyvas: nepažįstama raudonplaukė moteris, kuri nulipa laiptais ir apsidžiaugia pamačiusi Birgerį. Jų žvilgsniai. Kažkas, kas juos kadaise siejo. Jos pavydas. Odos medžiagiškumas, kai ji skubiai apsikabina jo kaklą. Nedrąsus, beviltiškas prisilietimas. Ir faktas, kad ji pati, Ruta, stovi antrajame plane, tartum trikampyje.

Mintyse ji užpildė drobę ir suteikė motyvui pusiausvyros. Iš pažiūros nuoširdų susitikimą paryškino tamsiais potėpiais. Birgerio žvilgsnis, norintis pabėgti nuo moters, vienaip ar kitaip tapo centru. Svarbiausia motyvo dalimi.

– Ar rytoj po posėdžio skrisi namo? – atsargiai paklausė jis.

– Taip. O tu?

– Aš liksiu dar vieną dieną, iki sekmadienio. Kadangi jau atvažiavau, noriu apeiti daugiau parodų.

– O! Puiki mintis.

– Pasilik ir tu!

– Nežinau, – dvejodama tarė ji.

– Suprantu. Buvo įžūlu iš mano pusės.

Šviesa atsispindėjo didelėse stiklo plokštumose, žiūrinčiose į gatvę. Ją supykdė beviltiškumo jausmas.

– Gerai! Lieku dar vieną dieną! – išgirdo save sakant.

– Baisiai mane pradžiuginai! Mes praleisime bendrus pietus ir po susirinkimo patrauksime tiesiai į Dailininkų sąjungą. Ar esi buvusi Munko muziejuje? O Nacionalinėje galerijoje?

Ji niekur nebuvo buvusi. Jį apėmė įkarštis, o ji mielai leidosi užkrečiama.

Išėjusi į gatvę, susirado telefono būdelę. Jiedu su Ove neturėjo telefono, tad ji paskambino kaimynams ir paprašė perduoti vyrui, kad grįšianti sekmadienį, popietiniu lėktuvu. Paprasta, nors ir bailu, ir daugiau apie tai nebegalvojo.

Oras atrodė apsunkęs nuo rudens ir miesto kvapų. Tai buvo laisvė. Kai užsidarė paskutinė galerija, gatvių peizažą apgaubė mėlynos sutemos, bet padangė liko vaiski.

Birgeris paėmė jai už parankės ir pranešė, kad pamėgins gauti staliuką restorane „Theatercaféen“ 4. Ji leido jam spręsti ir rikiuoti. Jis pažinojo miestą, o ji buvo atvykėlė. Prisipažino šiek tiek jam pavydinti.

– Tu tikriausiai irgi turėjai jaunystę, – tarė jis.

– Neprisimenu, – nusijuokė Ruta.

– Juokdarė! Tau gi dar nė trisdešimties nėra, – pasakė jis ir spustelėjo jai ranką.

O vėliau, kai jie sėdėjo restorane, jis ant staliuko suėmė jos delną ir užsakė vyno.

Ji apžiūrinėjo sietynus, mėgino atpažinti portretuose pavaizduotas garsenybes, stebėjo įeinančius žmones. Ovė būtų pasakęs, kad visa tai pasakiška. O gal jam čia nepatiktų. Galbūt imtų ir išeitų, nes reikėtų susitikti su kokiais nors draugužiais?