Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Vakare jis paskambino Torsteinui ir pasakė, kad prastai jaučiasi, tad alaus gėrimą teko atidėti kitam kartui.

Turidos motina buvo našlė, ji stovėjo su savo naująja suknia, rankose spausdama prieškarinį rankinuką. Ji atvažiavo vestuvių išvakarėse, be galo dėkinga už tai, kad Gormas sutiko vesti jos dukrą, tarsi būtų pasigailėjęs puolusios moters.

Turida švytėte švytėjo balta nuotakos suknele iš „Grandės ir Ko“. Pačia brangiausia ir geriausia. Tiesa, šydas buvo trumpokas. Bet, sausais tetos Klaros žodžiais tariant, „tokiai dailiai nuotakai nereikia jokių kvailų priedų“.

Kai Gormas vedė nuotaką pro klauptą, kuriame sėdėjo mama, ši prie akių santūriai pakėlė nosinaitę. Tik močiutės veidas atrodė rūškanas, ji kiūtojo iš šonų prilaikoma tetos ir dėdės.

Torsteinas stovėjo priešais su Turidos vaikystės drauge. Jis buvo pirmasis pabrolys, ji – pamergė. Torsteinas jau turėjo kitą merginą, tad nedvejodamas sutiko atlikti šį vaidmenį.

Gormas visą naktį galvojo apie šią akimirką. Tiesą sakant, dar prieš atsiguldamas nupiešė ją užrašų knygelėje. Kai sugaudė vargonai ir jie žengė raudonu taku, Gormas žinojo, kad dar yra laiko. Bet visai nebedaug.

Jis privedė Turidą prie nuotakos krėslo, ir toji akimirka atėjo. Grakščiai nusilenkęs, iš pradžių pastoriui, paskui nuotakai, jis atsuko altoriui nugarą. Tada nusilenkė visiems susirinkusiesiems. Pastovėjo, pažiūrėjo į juos, ramiai pasitaisė tėvo auksines sąsagas ir nužingsniavo bažnyčios durų link lydimas žmonių žvilgsnių, kurie buvo it varginantys, bet visai nepavojingi smeigtukai, smingantys jam į kūną.

Jis žengė pilnas vyriškos jėgos ir orumo, tarsi viskas iš praeities, kiek tik siekė atmintis, būtų nupirkta ir apmokėta, todėl nebereikia sukti galvos. Bažnyčią puošianti pynė buvo sukurta bendradarbiaujant abiem geriausiems miesto gėlininkams. Iš geltonų ir raudonų gėlių. Kitą kartą būtinai reikės paprašyti, kad pridėtų ir tamsiai mėlynos spalvos, nes ji jam primena Ramųjį vandenyną.

Jis paliko atlapotas duris ir nulipo bažnyčios laiptais skambant paskutiniams Mendelsono maršo akordams, tada išėjo į saulėkaitą ir pasuko prie tėvo „Volvo Amazon“. Buvo taip lengva. Reikėjo tik pasiryžti.

Jis nuvažiavo tiesiai į darbą ir paprašė panelę Ingebriktsen pa­ruošti jam kavinuką kavos bei parūpinti lėktuvų tvarkaraštį. Lėktuvų į užsienį, nes ketinąs leistis į ilgesnę privačią kelionę.

Galiausiai jis atrakino stalčių su prirašytomis geltonomis knygelėmis. Skubiai susimetė jas į portfelį. Niekas nepamiršta. Jis pasiruošęs.

Tuomet pastorius kažko jį paklausė ir jis atsakė, kaip buvo išmokęs:

– Taip.

Turida buvo susižavėjusi tuo, jog keliasi į šeimos namą su didžiuoju sodu, ir nė girdėti nenorėjo, kad jie gyvens kur nors kitur. Šiuo klausimu juodvi su mama visiškai sutarė.

– Bet geriausia jums būtų turėti bent du kambarius. Matai, Gormas įpratęs kai kada nuo visų atsiskirti. Jis visada toks buvo, – tyliai pasakė mama ir kaip artima draugė įsikibo Turidai į parankę.

Turida įsigijo elektrinį virdulį ir viename iš stalčių Marijanės kambaryje laikė sausainius ir trapučius asmeniniams naktipiečiams bei ankstyviems pusryčiams. Ji dirbo mokykloje ir susitikinėjo su draugėmis. Kartais sėdėdavo kambaryje, taisydavo sąsiuvinius ir ruošdavosi.

Gormas daugiausia laiko praleisdavo darbe. Jie planavo išplėsti bendradarbiavimą su vienu iš pajėgiausių prekybos tinklų, dėl to Hauganas ir Henriksenas turėjo nuolat jį informuoti ir su juo tartis. Tačiau Gormas jautė, kad jam vis geriau sekasi tvarkyti reikalus. Senukai buvo perdėm patenkinti. Kiekvieną šeštadienį po darbo savo kabinete jis su jais išgerdavo po taurelę konjako ir surūkydavo po cigarą. Hauganas vis žvilgčiodavo į laikrodį, pabūdavo penkiolika minučių, iš bėdos – dvidešimt, nes skubėdavo namo vakarieniauti.

Kadangi daugelį metų trukęs tėvo karas su savivaldybe dėl sklypo parduotuvės plėtimui vis dar niekaip nesibaigė, tai irgi būdavo nuolatinė susirinkimų dingstis. Pavasarį jie žadėjo pradėti statyti du papildomus aukštus, bet to nepakako.

Hauganas ir Gormas prie keturių akių sutarė, kad norint laimėti prieš savivaldybę reikia gero teisininko. Šiaip Vangui nieko negalėjai prikišti. Bet jis nebebuvo toks kovingas ir netrukus ketino išeiti į pensiją. Be to, miesto taryboje turėjo porą politinių draugų ir nenorėjo jiems kenkti. Hauganas Gormui patarė nežlugdyti žmogaus, bet imtis gudrybių. Gormas nekantravo, tačiau kol kas nusileido.

Jis pastebėjo, kad eiti į darbą – jokia bausmė. Priešingai – jis jam atiduodavo vis daugiau ir daugiau jėgų.

Parėjęs namo, ne kartą girdėjo Turidą ir mamą drauge juokiantis. Pajusdavo lyg ir dėkingumą. Gormas dažnai pamanydavo, kad visa tai griebia už širdies, bet su juo tarsi nesusiję. Į Turidos pilvą jis neįstengė žiūrėti kaip nors kitaip negu į Turidos pilvą, kuris, be visa ko, jai turbūt trukdo.

Vedęs jis nebesinešdavo į namus geltonosios užrašų knygelės. Užrakindavo ją stalčiuje kabinete. Vieną šeštadienį, su senukais išgėręs konjako, išsitraukė ją ir parašė: „Kai jis pirmą kartą išvydo savo vaiką, suprato draugui padaręs paslaugą.“

Tą dieną, kai turėjo gimti Siri, jiedu su Turida pirmą kartą rimčiau susipyko. Ji įsigeidė, kad vasarą atostogauti į užsienį su jais vyktų abi mamos. Tada būtų kam prižiūrėti vaiką.

Jis atrėmė, esą nėra ko planuoti, kol kūdikis dar negimęs. Ji įsiuto ir apkaltino jį, kad jis nenori savo paties vaiko. Ir jis tikrai nerado ko atsakyti.

Jau po dviejų valandų prasidėjo sąrėmiai, ir nors ji vėlavo gimdyti, jis pasijuto kaltas ir įsivaizdavo, kad to būtų buvę įmanoma išvengti, jeigu nebūtų jos taip supykdęs.

Veždamas ją į ligoninę, mėgino išlikti ramus. Ji dejavo ir kabinosi į jį. Jis pasijuto bejėgis, nes juk niekaip negalėjo apmalšinti jos skausmų.

Jam liepė laukti koridoriuje.

– Kolei kas Grandė gali išgerti kavos, – nusišypsojo slaugytoja ir jau norėjo vestis Turidą.

Ši susirietė ir palinko prie jo. Užėjo naujas sąrėmis.

– Štai čia, ponia Grande, – tarė slaugytoja.

Turida žiūrėjo į jį maldaujamu žvilgsniu, sunkiai gaudydama orą.

Jį apėmė toks jausmas, tarsi matytų ją pirmą kartą. Tačiau jis buvo už ją atsakingas. Ji – jo žmona. Tai jo kaltė, kad ji stovi čia, ligoninės koridoriuje, ir raitosi iš skausmo. Jis išvydo tai, apie ką net nepagalvojo, kol ji laukėsi. Turida bijo. Mirtinai bijo.

Devynis mėnesius jos padėtį jis laikė apgailėtinu, bet natūraliu vyksmu, kurį ji turės iškęsti savo jėgomis. Iš jo pusės užteko vedybų.

Jis apglėbė ją ir nuvedė koridoriumi. Kai slaugytoja norėjo juos išskirti ir uždaryti duris, Turida pravirko.

– Aš eisiu kartu, – užsispyrė Gormas.

– Akušerė nenori ten leisti vyrų.

Jis apsimetė neišgirdęs ir žengė toliau į šiurpą keliančią patalpą, pilną plieninių vamzdžių, nikelio ir stiklo. Ant grindų stovėjo kibiras – atrodė, kad kruviname vandenyje mirksta kankinimo įrankiai.

– Čia galite nusirengti, – pasakė slaugytoja ir palydėjo Turidą už širmos.

Po valandėlės vaitodama ji išėjo apsivilkusi didžiuliais ligoninės marškiniais.

Jis jau ketino sekti iš paskos į gimdyklą, kai valdingas balsas privertė atsisukti.

– Jums čia negalima likti!

Matyt, ji buvo vyriausia. Kažkuo priminė Bubeną iš „Bonneville“. Gal ji nėra bloga, tik nori būti stipriausia, pamanė eidamas ten, kur aimanavo Turida.